Kauno senamiečio Vilniaus gatvės rekonstrukciją atliekanti Kauno savivaldybė siekia nušlifuoti tašytų akmenų grindinį. Senamiestį saugantys kultūros paveldo įstatymai teigia, kad Vilniaus gatvės grindinys yra vertingoji senamiesčio vertybė, kurios negalima keisti, grindinio autentiškumo sunaikinimas sudarytų miesto paveldui neatitaisomus nuostolius.
Valdininkų užmojai nepaisyti paveldosaugos kelia didelį susirūpinimą. Norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą ir į galimus jos sprendimo būdus dalinamės archeologo, kultūros paveldo specialisto doc. dr. Mindaugo Bertašiaus tekstais Vilniaus gatvės grindinio išsaugojimo klausimu.
Autorius: Mindaugas Bertašius
Kaune atliekant senamiesčio rekonstravimo darbus, pagrindinės Vilniaus gatvės istorinio grindinio klausimas lieka atviras. Nesmagu girdėti apie nuolat dedamas pastangas diskredituoti vykdomus darbus. Nors jau rašyta ir kalbėta dėl elgsenos su grindinio akmenimis, atrodo, darbų vykdytojai ir užsakovas niekaip nelinkę susitaikyti su visuotinai priimtais įstatymais ir jų sąlygojamais sprendimais. Deja, projektuojančių architektų elgesys taip pat nuvilia.
Bet kuris akmenskaldžio amatą įvaldęs meistras pasakys, kad natūralus lietuviškas akmuo yra unikalus ir ilgaamžis, jį papildomai apdirbti yra visiškai netikslinga. Ir įstatymiškai pakankamai aiškiai yra apibrėžta Vilniaus gatvės istorinio grindinio svarba ir reikšmė kultūros istorijos suvokimui. Istorija besidomintis pilietis nedvejodamas pasakys, kad tokio kultūros paveldo objekto reikšmė slypi jo medžiagiškume, teikiančiame savitumo senamiesčiui, primenančiame akmentašystės amato ypatumus. Taip rankiniu būdu apdirbtų akmenų grindinys, natūraliai nudėvėtas šimtmečių jo naudojimo, nugairintas aplinkos, praeiviui perteikia miesto istoriją. Mes turėtume gerbti ir vertinti ne tik XX a. 3 deš. meistrų darbą grindžiant šią gatvę, mes turėtume vertinti ir Kauno, kaip modernizmo miesto, kūrėjų apsisprendimą centrinėje senamiesčio gatvėje įrengti būtent tokią dangą (tuo metu pasirinkimo galimybės jau buvo ir kitos).
Tačiau nuolat kylant abejonėms dėl privalomų darbų tikslingumo tenka rašyti ir tokia „technine kalba“, kuri gal būt kažkam būtų aiškesnė (ir artimesnė):
a) Numatomas elgesys su senamiesčio vertingąja savybe – tašytais grindinio akmenimis – ketinant jį papildomai mechaniškai modifikuoti (planuojamas pjovimas ir kaitinimas) yra neteisingas ir neteisėtas. Taip ne tik keičiama objekto forma, tūris,– taip yra apskritai sunaikinamas grindinys, kaip senamiesčio vertingoji savybė ir tuo padaromas sąmoningas pažeidimas. Šiuo atveju reikėtų pripažinti kaip nediskutuotina, tokio akmens vertę.
b) Tuo pačiu, manytina, kad planuojamas sprendimas yra funkcionaliai nepagrįstas. Modifikuotas akmuo (nupjaunant jo paviršinę 2-4 cm storio dalį) nesprendžia grindinio nestabilumo klausimo. Taip apdorojant tašytą akmenį kaip tik prarandamos ankstesnės jo funkcinės savybės, nes nupjaunama pagrindinė darbinė akmens dalis. Iš istorinių fotografijų aiškiai matyti, kad XX a. 3 deš. grindžiant Vilniaus gatvę, akmenys buvo labai tampriai glaudžiami vienas prie kito. Šonais tvirtai sukibdami jie sudarė tvirtą pagrindą ir lygų gatvės paviršių. Didelės dalies akmenų gatvės dangą formuojantis paviršius per šimtmetį nudilo ir išsilygino (ieškantiems patogesnio judėjimo – rekonstravimo darbų metu tiesiog reikėtų atrinkti akmenis lygesniu paviršiumi taip suformuojant lygią juostą). Taip akmenis suglaudinant, o tam tikrai grindinio daliai atrinkus elementus kuo lygesniu paviršiumi būtų išspręsta pagrindinė problema. Toks būdas taikytas grindžiant paviršių ne vienoje vietoje Lietuvoje ir dabar, teisingo grindimo pavyzdžių galima rasti ir anksčiau ir dabar klotose dangose. Dėl ypatingos savo formos – tašytų Vilniaus g. akmenų šonai yra daugiau ar mažiau siaurėjantys – tvirtai sukimba tik paviršinė jų dalis. Tuo tarpu nupjovus viršutinę akmens dalį, dėl jų specifiškos siaurėjančios (trapecinės plokštumos) formos sumažėja akmens darbinis paviršius. Tad toks planuojamas akmenų „apipjaustymas“ gali lemti, tikėtina, net iki 10 procentų jų paviršiaus dalies praradimą. Tad jų nebeužtektų tai gatvės dangai, kur jie buvo panaudoti iki rekonstrukcijos pradžios. Ieškantiems „teisingo“ (reglamentuoto) ir pagrįsto sprendimo tenka pažymėti, kad tradicinių amatų darbai nėra reguliuojami mums įprastu biurokratiniu reglamentu, nes jie remiasi meistrystės įgūdžiais, patirtimi, jautrumu medžiagai.
Matyt, būtų priimtinas sprendimas vadovautis KPD Kauno padalinio nustatytomis gairėmis. Jose pažymima, kad buvo sutarta ir priimtina visoms pusėms, kad akmenys bus sutankinti (kad neišsiklaipytų), geri lygūs akmenys bus perkloti neliesti tokie kokie yra, nelygūs pusapvaliai akmenys, kiek tai būtina, būtų nulyginti iki tokio paviršiaus, kad jais galėtų saugiai naudotis žmonės su negalia, dviračiai, vaikų vežimėliai riedučiai ir kitos ratinės priemonės. Kaip matyti, čia kalbama tik apie kai kurių akmenų paviršiaus lyginimą, bet ne jų pjaustymą ir akmenų mechaninį performavimą.
Stebintis tuo beatodairišku užsispyrimu verta priminti, kad Vilniaus senamiesčio Rotušės a. prieš gerą dešimtmetį buvo pergrįsta skelto granito plytelėmis, kurių paviršius nelygintas (t.y. pasirinktas visiškai priešingas sprendimas nei siekiama Kaune). Tačiau netinkamai klojant ir jų nesutankinant, šiuo metu nemaža dalis yra praradę stabilumą.
c) Vis dėlto, ne projektą įgyvendinanti organizacija turėtų nuspręsti kaip elgtis tokiu diskutuotinu kaip šis, atveju. Paprastai demokratinėje valstybėje sprendimui priimti ir elgsenai apibrėžti yra nustatyta vienokia ar kitokia tvarka. Šiuo atveju tai yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklo neatskiriama jo dalis, svarbi vertingoji savybė (jos patikslintos ir apibrėžtos KPD Trečiosios nekilnojamų kultūros vertinimo tarybos sprendimu, – aktu 2018-10-15 Nr. KPD-SK-398). Vertingosios savybės klostėsi per ilgą istorinį laikotarpį, o toks grindinys (angl: coblestone) liudija apie istorinį amatą – to meto akmenų paruošimo būdą, užuominas apie panaudotus įrankius. Tradiciškai apdirbti akmenys nukelia mus į romantiškesnį laiką, kai skambėjo arklių kanopų kaukšėjimas, atspindėdamas lėtesnę laiko tėkmę.
Tad toks vykdytojo negebėjimas (ar nenoras) tinkamai spręsti grindinio rekonstravimo klausimų gal būt slepia konkursą laimėjusios organizacijos nepajėgumą, o gal ir tam tikrą savanaudiškumą. Ieškant tinkamo sprendimo, tikėtina, praverstų konsultacijos su restauratorių sąjungos atstovais.
(Įrašas skelbtas autoriaus facebook.com paskyroje 2021 10 01)
LRT portale paskelbta išsamesnė informacija apie išvešėjusį konfliktą, o Kauno dienoje ne pirmą kartą skelbiama vienašališka nuomonė paskatino vėl grįžti prie anksčiau aptarinėtos temos – Kauno senamiesčio Vilniaus gatvės grindinio atnaujinimo klausimo. Nuolat miesto savivaldybės administracijos atstovų lūpomis kartojama, matyt ir ją atstovaujanti nuomonė, tėra vienas požiūris į sudėtingesnį klausimą. Stebina, kodėl taip užsispyrusiai laikomasi vieno, visiškai silpnai argumentuoto, sprendimo dėl istorinių grindinio akmenų pjaustymo ir nenorima išgirsti ne kartą išsakytų argumentų, galinčių lemti kitokį sprendimą. Galiausiai įsiveliama į teismus, o tada imami kaltinti visi aplinkiniai, lygtai trukdantys darbus. Nenoriu kartoti anksčiau skelbtų argumentų. Tačiau primygtinai siūlau išgirsti galimus variantus – daugiau pagrįstus, atsižvelgiančius į klausimo daugiaprasmiškumą, siekiančius derinti paveldosaugos ir judėjimo patogumo klausimus. Šiuo atveju tiesiog pasiremsiu viešai prieinamomis rekomendacijomis, kaip tokie klausimai spręstini istoriniuose Vokietijos miestuose (https://www.hso-nrw.de/…/Dokumente_AG/Altstadtpflaster.pdf; https://www.baunetzwerk.biz/pflasterhandwerk-tradition…; ).
Čia pažymima, kad miestovaizdis ypač stipriai ėmė keistis nuo XIX a., kai dėl urbanizacijos, transporto bei žmogiškųjų poreikių, viešosios erdvės – gatvės ir aikštės – buvo intensyviai tvarkomos, kuo patogesniam judėjimui pritaikant jų dangas. Ir būtina pabrėžti, kad istorinė, per šimtmečius kintanti gatvės danga, atspindi techninius bei civilizacinius miesto pasiekimus ir turi perteikti susiformavusią tradiciją arba ją interpretuoti. Miesto gatvių istorinė danga tampa kultūriniu akcentu ir perteikia statybų tradicijas, moko suvokti darbų procesą, formuoja vietos savitumą.
Rašiau ankstesniuose savo tekstuose, tą patvirtina ir minėtos gairės, pabrėždamos, kad pagrindinė gatvės grindinio pažeidžiamumo priežastimi yra neteisingas įrengimo būdas, kuomet akmenų nesurišant paliekamos per plačios siūlės. Kad išvengti akmens pasukimo ar pastūmimo jie turi būti sustatyti tampriai vienas prie kito, o sena grindinio klojėjų išmintis sako, kad „vienas akmuo saugo kitą akmenį“. Tad daugeliu atvejų anksčiau neteisingai klotuose grindiniuose būtent ši problema ir kelia nuolat pabrėžiamą paviršiaus nelygumo klausimą. Taip pat, kaip dažna klaida nurodoma atmestinai parenkami akmenys, per kietai suspaustas pagrindas.
Istorinio grindinio modernizavimui, siekiant pagerinti judėjimą (neįgaliųjų, vežimėlių ar dviračių judėjimui), gali būti taikomas dalinis paviršiaus šlifavimas arba šiurkštinimas. Tiesa, istorinių miestų pavyzdžiuose taip apdorojamos tik tam tikros grindinio dalys, argumentuotai išskirtos pagal būtinus poreikius. Kaip alternatyva siūloma galimybė įterpti mechaniškai apšlifuotas plokštes. Tačiau pabrėžiama, kad šis būdas privalo būti taikomas ne visam dangos paviršiui, bet atskirai jo daliai – praėjimo takams, pravažiavimams ir pan. Kalba eitų apie optinį ir taktilinį paviršių išskyrimą, taip pakankamai aiškiai užtikrinant skirtingo judėjimo galimybes. Toks sprendimas vertinamas kaip kompromisinis, prieš tai siekiant išryškinti prioritetus dėl ko tas daroma. Pateikiama ir jaukių šoninių gatvelių su išlikusiu akmenų grindiniu renovavimo pavyzdžių, kur siūloma įrengti iki 2 m pločio išskirtas juostas silpnaregių ir neįgaliųjų saugiam judėjimui. Beje, visa tai atitinka KPD Kauno teritorinio padalinio apibrėžtas rekomendacijas ir reikalavimus projektiniams sprendimams, kurių, kaip aiškėja, taip sunku laikytis savivaldybės administracijai.
Sprendžiant tokius klausimus svarbiausia yra suderinti naujos pertvarkos poreikius su istorinio miesto centro visapusiška reikšme. Šiuo atveju, nevertinant istorinę svarbą turinčio elemento – tam tikros formos akmenų grindinio, ir destruktyviai pakeičiant jo formą siekiama perkeisti jo medžiagiškumą (dydis, apdirbimo būdas). Bet reikia pabrėžti, kad tai miesto istorinis centras su savitais vaizdais ir pojūčiais, perspektyvomis ir patirtimis. Tai lyg miesto vizitinė kortelė, kurioje poreikiai tenkinami tik tamprioje sąveikoje su paveldosaugos reikalavimais. Tai ypač svarbu, nes istorinis centras paprastai įtvirtina ne tik viso miesto, bet ir platesnio regiono gyventojų tapatybę. Tad ar ne racionaliau miesto administracijai tiesiog derinti tokius klausimus pasitariant su įvairiomis grupėmis, atsižvelgiant į unikalioje vietoje iškilusius reikalavimus. Galimi įvairūs sprendimai patogumui, kokybei, ilgaamžiškumui užtikrinti. Tačiau, atrodo, nėra tokių sprendimų, kad didelę istorinę vertę turintis grindinys būtų visiškai keičiamas jį transformuojant ir perkeičiant jo turinį, tuo pačiu sunaikinant istorinę vertę. Austrijoje grindinio klojimo įgūdžiai nuo 2018 vertinami kaip nematerialioji UNESCO saugomo paveldo dalis, to paties 2022 m tikisi Vokietija. Tai gal ir mūsų darbų administratoriams reikėtų ne rūpintis kaip suprastinti amatą, siekiant akmenis paversti „trinkelėmis“, bet siekti išlaikyti tradiciją ir ją puoselėti.
(Įrašas skelbtas autoriaus facebook.com paskyroje 2021 11 08)
