Kinas Recenzijos

Gerieji turi budėti. Claire Denis filmas „Niekšai“


Nesustabdomai srūvantis, statiškame plane įrėmintas lietus, pačiuose pirmuose prancūzų režisieriės Claire Denis (g. 1948) filmo „Niekšai“ kadruose, kurį laiką niekur neveda, neskuba iškart pradėti pasakojimo, o tik palieka žiūrovą vieną su paslaptinga, mirgančia šviesotamsa. Tik kituose kadruose įsitikiname, kad tai – lietus, pribloškiantis visa savo neišvengiamybe, nežinia, kada ir kur prasidėjęs, svetimas žmonių interesams ir planams – simboliška, nedidelė, kasdienė lemtis.

Pagrindinis filmo „Niekšai“ veikėjas – pusamžis jūroje dirbantis krovininio laivo kapitonas Marco Silvestri (akt. Vincentas Lindonas) sulaukia skambučio iš savo sesers (Julie Bataille). Jau žinome, kad jos šeimoje tragedija: nusižudė vyras, dukra išprievartauta, verslas sužlugdytas. Marco keliauja į Paryžių išsiaiškinti nelaimių priežastis ir padėti artimiesiems. Jis apsigyvena bute virš tų nelaimių kaltininko verslininko Edouard Laporte (Michel Subor), bet netikėtai įsitraukia į meilės ryšius su jo žmona Raphaëlle (Chiara Mastroianni). Marco dukterėčia Justine (Lola Créton) vis pabėga iš ligoninės; lyg siurrealus leitmotyvas kartojasi panašūs epizodai – nuoga, tik su aukštakulniais naktį tuščiomis gatvėmis nežinia ko, klajojanti Justine. Savimi pasitikinčio Marco pastangos išspręsti artimųjų bėdas susiduria su demoniška verslininko Laporte ramybe, aplinkinių abejingumu ir pačių nukentėjusiųjų veidmainiškumu. Pasak režisierės, Marco iki pačios pabaigos „negali patikėti, kad ateitis yra likimas, kurio tu nežinai“. Tai ne nuo jo priklausantys dalykai, kitų apsisprendimų, pasirinkimų nulemti įvykiai, prieš kuriuos jis bejėgis.

????

 

Iki pabaigos nesužinome daugiau negu filmo pagrindinis veikėjas (netgi retose filmo vietose, kai nematome Marco yra tik tai, ką jis galbūt galėtų numanyti ar įsivaizduoti). Skaitmenine kamera (nuolatinė Denis operatorė Agnès Godard) sukurtas tikroviškas, bet kartu ir sapną primenantis: nakties, šešėlių ir jų pustonių – šiltų sepijos spalvų – pasaulis. Dažnai stambiu planu rodomi veikėjų kūnai, judesiai ir veidai. Kartais kamera tarsi perteikia kurio veikėjo žvilgsnį, tačiau kitais kadrais sulaužoma įprasta subjektyvios žiūros ašis arba, apskritai, nenurodoma žvelgiančio subjekto. Kažkur šalia veikėjų būnanti ar juos neabejingai stebinti kamera nėra ir objektyvi viską reginti akis. Pasak kino kritiko Adriano Martino, savo filmuose dažnai kūnus, jų dalis rodanti Denis kamera yra „įkrauta“ tam tikrų vertybių, bet išlaisvinta „iš intersubjektyvaus tinklo (žvilgsnių, geismų…) nutiesto tarp personažų ir aplink juos“[2]. Tai vos apčiuopiama ir labai subtili žiūrovą įtraukianti pasakojimo technika[3].

Denis filmams būdingas elipsinis pasakojimas (ji didelė japonų režisieriaus Yasujiro Ozu gerbėja) paliekamos tik esminės, svarbios pasakojimo detalės ar „išimamos“ net didesnės istorijos atkarpos, tačiau lieka „apčiuopiamas“ jų naratyvinis aidas. Filmo „Niekšai“ įvykių ir laiko suvokimas taip pat reikalauja didesnio žiūrovų intelektualaus įsitraukimo. Prancūzų režisierės filmuose garsas, o ypač muzika yra svarbus pasakojimo dalyvis. Paskutiniojo Denis filmo (kaip ir šešių prieš tai) muzikos autorius – garsi britų grupė „Tindersticks“. Hipnotizuojantys elektroniniai ritmai ar melodingos, bet ir melancholiškai tamsios, žemų tonų kompozicijos filmui suteikia atitinkamos nuotaikos arba, kaip filmo pabaigoje, sukrečia į nemalonų, šiurpių, beveik anapusinio pasaulio vaizdą įterpiant pamėklinę ir siurrealistinę meilės dainos romantiką.

Keršto siekiančio stipraus pagrindinio herojaus, kuris vis dėl to yra ir auka (galingesnių už jį jėgų, aplinkybių, likimo), pasak Denis buvo pradinė scenarijaus idėja, jai kilusi vėl peržiūrint Akiros Kurosawos film noir trilerį „Blogi miega gerai“ (1960, pranc. pav. „Niekšai miega gerai“). Kurosawos pasakojime Hamleto drama susipina su painiu šiuolaikiniu detektyvu, kur sūnus (Toshiro Mifune) keršija jo tėvą nužudžiusiems verslininkams.

Visuose Denis filmuose gausu į kitus kino, literatūros kūrinius nurodančių intertekstinių citatų. Marco dukterėčios siužetinės linijos detalės (pvz., užmiesčio daržinė ar kukurūzų burbuolės) yra nuorodos į Williamo Faulknerio romaną „Šventovė“. Tai didelį atgarsį turėjusi istorija[4] apie gangsterio pagrobiamą ir išprievartaujamą merginą, kuri po to savo valia pasirenka gyvenimą viešnamyje. Šios merginos prototipas Denis filme – Justine yra sugniuždyta, matome ją pakeliui į pragaištį, bet iškelta galva vaikščiojančią su aukštakulniais, vis dar padėties šeimininkę, ne auką. Romano pratarmės autoriaus Andre Malraux žodžiai, kad „Šventovė“ „žymi senovės graikų tragedijos įsibrovimą į detektyvinę istoriją“ tinkamai apibūdina ir filmą „Niekšai“.

Bastards 1 (1)

Lyg norėdama pabrėžti Lindono personažo priklausymą klasikinei film noir kategorijai Denis pasodina jį už 60-tųjų sportinio Alfa Romeo vairo. Marco ir niekšų – verslininkų važinėjančių juodais blizgančiais mersedesais, priešpriešos kontekste tokios detalės tampa skirtingų vertybių ir kultūrų alegorija. Jūrininkas Marco savo charakterio savybėmis panašus į kitus Denis filmų protagonistus – atskalūnus, vienišius, klajoklius, tylenius – šiame filme jis priverstas sugrįžti į gyvenimą mieste, nuo kurio buvo „atsikirtęs“.

Daugiausia filme matoma herojų veiksmų ir rezignacijos erdvė – seno prabangaus Paryžiaus namo nejaukūs, šešėliuoti butai. Žmoną su sūnumi vis paliekančio verslininko namai – vienatvės ir susvetimėjimo buveinė primenanti Edvardo Hooperio paveikslus, aukščiau – toks pats tik visai tuščias, neapgyvendintas Marco butas ir juos jungianti laiptinė – kaip lemtinga tarpinė erdvė, kurioje viskas įmanoma. Denis filmuose svarbi ši tarpinė, nepastovi erdvė, kuri gali būti ir vietos paieškos ar būvis be vietos: jūra, herojų keliavimas laivais, blaškymasis ir apskritai judėjimas. Adrianas Martinas Denis filmus yra pavadinęs dreifavimo kinu, pasak jo „žmonės dreifuoja, beperstojo juda keliaudami, Denis filmuose… Bet ir viduje jų tikroji žmogiška prigimtis, atrodo, lyg dreifuotų; jų ribos yra neapibrėžtos“[5].

Paskutiniojo Denis filmo temos – moralės ir instinktų priešprieša, laisvos valios ir lemties susidūrimas – atsiskleidžia per protagonisto veiksmus. Bet aštri, netikėta ir nemaloni filmo pabaiga tarsi prašo apmąstyti tikroviškesnę, ne tik nuo mūsų valios priklausomą – „dreifuojančią“ gyvenimo prigimtį, kur viskas staiga gali sudūžti į abejingas lemties uolas.

 

[1] Judith Mayne: “Claire Denis (Contemporary Film Directors)”, 31 psl. , University of Illinois, 2005

[2] Adrian Martin, Ticket to ride: Claire Denis and the cinema of the body, Screening the Past, 2006

[3] Martinas atkreipia dėmesį į tokią pat – kino kameros kaip šmėkščiojančio stebėtojo techniką Alfredo Hitchcocko filme „Notorious“(1946).

[4]Tik po šio skandalingo romano išgarsėjęs W. Faulkneris pakviečiamas dirbti į kino industriją, o pagal „Šventovę“ 1931 m. sukuriamas filmas, stipriai prisidėjęs prie griežtos cenzūros įvedimo Holivude.

[5] Adrian Martin, Ticket to ride: Claire Denis and the cinema of the body, Screening the Past, 2006.

 

Straipsnyje naudojami kadrai iš C. Denis filmo “Niekšai“ (2013)

Sutrumpinta straipsnio versija buvo publikuota kultūros savaitraštyje Literatūra ir menas 

 

0 comments on “Gerieji turi budėti. Claire Denis filmas „Niekšai“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s