Tarp daiktų yra erdvė. Susirašinėjimai su Jūrate Jarulyte apie tapybą

7 vasario, 2021
Skaityti 8 min

Prieš septynetą metų rašiau apie Jūratę, kad tai menininkė, kuri retai užsibūna namie 1. Jos kūrybinis gyvenimas nuo tapybos link vaizdo ir garso projektų vyksta įvairiose pasaulio šalyse (pvz., Estijoje, Vokietijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Portugalijoje, Škotijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Haityje). Ankstesnėse parodose menininkė drobės darbus jungdavo su videofilmu, o dabar jos pagrindinė žinia susikoncentruoja į tapybą. Tai nuoga, gryna, be priemaišų, paprasta tapybinė maniera – padidinami gamtoje atsiradę žmogaus daiktų fragmentai. Šias statiškas detales ištaško, sujaukia ir supainioja nematoma materija, paprasčiau tariant, kasdienis vėjas. Šis daiktų siautulys, sumaištis tai – potenciali tapytojo ekspresija, drastiško ir modernistinio potėpio ilgesys, kai deformuotas formas keičia visumos dekonstrukcija.

Fotografija iš Jūratės Jarulytės archyvo

Paskutiniaisiais metais Jūratę vis užtinku namuose (kad ir perkeltine prasme), bent taip atrodo iš mudviejų susirašymo praėjusių metų rudenį:

Kristina Budrytė-Genevičė:  Ar bėgant metams ryškiai pastebi savo kūrybos besikeičiančius etapus, ar pati kaip nors skirstai juos, ar būna tarp kūrybos, eksponuojamų parodų ilgesnė pauzė ir kokie vyksta tada apmąstymai?

Jūratė Jarulytė: Kai kur kūrybiniai etapai keitė vienas kitą be pertraukos, kitur – su. Ir tos pauzės dažniausiai buvo sunkios, susiję su menininkės paskirtimi ir išgyvenimu (visuomenėje). Baigusi pirmuosius mokslus buvau pakviesta dirbti pagal specialybę (prieš tapybą studijavau rūbų modeliavimą). O vėliau, po tapybos studijų, man buvo visiškai neaišku, kur ieškoti darbo. Buvau linkusi į mokslus, todėl, atrodė, logiška tęsti mokslinį darbą, tačiau viskas susiklostė kitaip ir tas reikšmingas postudijinis laikotarpis nebuvo itin optimistiškas ar kūrybiškas. Tai kažkiek sutapo su patirtimi mokykloje, kai keitėsi santvarka ir mokytojai staiga lyg niekur nieko atėjo su naujomis programomis. Iš dalies tokia patirtis mane irgi vedė link abstrakcijos, nes daug dalykų tiesiog lieka painūs, nepaaiškinami ir formuoja kompleksinį, tarpusavyje susijusių veiksmų, santykių, daiktų ir duomenų pasaulio vaizdinį. Dar buvo toks geras ieškojimų laikotarpis kai buvau tarsi praradusi gyvenamąją vietą: labai daug keliavau, o ilgesnį laiką gyvenau Los Andžele, Niujorke (JAV) ir Mysore (Indijoje). Ir tai buvo tikrasis gyvenimo universitetas, savęs paieškos (nežiūrint to, kad aš per tą laiką mokiausi ir tikrąja prasme – Indijoje ashtanga jogos, sanskrito, filosofijos, Amerikoje – kino ir video meno).

Fotografijos iš Jūratės Jarulytės archyvo

K.B-G.: Paskutiniųjų dešimtmečių tavo tapyba – didelio formato drobė, ryškaus kolorito elementų sampynos (virvės prototipas), kurios neužbaigia paveikslo rėmo, o raizgosi į išorę, nežinia kur, už ribų. Kokia buvo šitos tapybos priešistorė? Ką kūrei anksčiau?

J.J.: Kai pradėjau mokytis tapybos, pradėjau nuo impresionizmo, ekspresionizmo. Nors visai gerai sekėsi, bet  jautėsi kažkoks trūkumas, kažkas buvo ne taip. Mane glumino tai, kad per dieną galėjau sukurti dešimt paveikslų. Pradėjau ieškoti tokioje tapyboje prasmės, bandžiau perteikti savo išgyvenimus tapyboje, bet tai nebuvo lengva, o studentavimo laikais tam nebuvo ir pakankamai įrankių, idėjinės diskusijos. Paskui kategoriškai atsisakiau tokios tapybos ir perėjau prie hiperrealistinės – minimalistinės: kartais paveiksle buvo tik kelios išplaukusios dėmės ir man to pakako. Tačiau po studijų nustojau tapyti ir kai vėl, po kelerių metų, grįžau prie tapybos, jau kūriau realistinius ir hiperrealistinius kūrinius, kurie vėliau virto į abstrakčias juodai baltas kompozicijas. Tada sekė etapas kai tapiau nedaug, nes važinėjau į meno rezidencijas. Jų metu pradėjau filmuoti, kurti žemės meno instaliacijas. Po septynerių metų, grįžusi į Lietuvą dėstyti  studentams, vėl pradėjau tapyti. Tada netikėtai grįžo ir ryškios spalvos į mano tapybą.

K.B-G.: Kaip pasukai link tokios – tarp konkrečios-abstrakčios esančios formos (matyti tarsi konkrečios detalės, bet iš jų susidėlioja abstrakti kompozicija)?

J.J.: Galbūt tokiems paveikslams atsirasti turėjo įtakos mano polinkis į ekspresionizmą. Vėlesnius (2012–ųjų) paveikslus kažkiek įtakojo gatvės meno projektas su Šančių jaunimu, jam ruošiantis buvau susidomėjusi gatvės menu ir graffiti.

Nors tai yra užbaigtos kompozicijos, beveik visada paveiksluose išlieka fragmentiškumo įspūdis. Taip mano intuicija ir matymas sudėlioja paveikslą. Virvės, vamzdžiai, įvairios konstrukcijos ir uždangos yra puiki gyvenimo metafora, mane tai žavi. Tokie objektai jau savaime savyje turi užkoduotą tęstinumą, chaosą ir tvarką, be to jie gali būti sukarpyti, supjaustyti, sulūžę, uždengti, išmesti arba tvarkingai sumontuoti, sudėlioti. Pats jų dėliojimas paveiksle vienur gali remtis video montažo (iš čia kilo ir mano darbų serijos „Neracionalūs pjūviai“ pavadinimas), kitur – tapymo iš natūros principais. Objektų pirminė paskirtis dingsta, atsiranda naujos prasmės, nebūtinai logiškos. Kartais paveikslas būna daugiau plokščias nei gilus (kalbant tradicinės tapybos kalba) ir tas dirbtinis plokštumas daug ką klaidina, lieka nesuprantamas. Bet tokia ir mūsų kasdienybė. Tokia sudėtinga, kad net atrodo supaprastinta. Vienur plokščia, kitur daugiaplanė kompozicija savaime priveda prie abstrakcijos, kai stebėjimo atskaitos taškas kiek nutolsta ir pradingsta pavienės detalės.

K.B-G.:  Be spalvos, kompozicijos, paveiksle ypač svarbus kontūras. Papasakok apie tai. Tavo kontūras toks ryškus, kad net nėra minčių, jog kažkas turėtų nesimatyti bendrame vaizde, susilieja pvz. dėmių kraštai, nėra kalbos net apie išblukimą. Aiški riba tarp konkrečių pavidalų, aiškus sufokusavimas. Visas ryškus realistinis fragmentas kaip nuoroda. Tu neblukini, ne į foną nustumi antraeilius dalykus, o tiesiog nukerti su paveikslo kraštais ten, kur nebereikia, tai irgi kaip kontūras.

J.J.: Kai žiūri į daiktus iš arti, jie nėra išblukę. Gal tam įtakos turi ir mano regėjimas. Paskutiniuose darbuose yra daugiau planų, kartais tiek planai persipynę, tiek mikro ir makro pasauliai keičiasi vietomis, nelogiškos ir perspektyvos. Kartais fonas arba antrasis planas paveiksle tėra iliuzija, veidrodžio šukė, atšvaitas. Neskirstau daiktų į „svarbius“ ir „antraeilius“, yra tik matomi, nematomi ir iliuziniai. Ne vietoje nukirstos linijos – naujų prasmių atsiradimo galimybė. Kontūras, ypatingai paveikslo, yra nuoroda į fragmentiškumą, tęstinumą. Aiškus sufokusavimas man siejasi su lėtumu, buvimu čia ir dabar (o gal – ten ir tada).  

K.B-G.: Apžiūrėjau tavo paskutiniuosius man siųstus tapybos kūrinius. Juose jau atsiranda dar daugiau palyginimų: laidai kaip kraujotakos sistema, gyslos, bet taip pat ir kitas biologinis motyvas – botanika, žalio augalo augimas paveiksle, šiltnamio, lango etc., kampai linijos, detalės, iš kurių gali pajusti, kad augalas nelaisvėje, arti kultūrinio, dirbtinio pasaulio. Vėlgi, kas paskatina pasisukti kitu kampu į motyvą?

J.J.: Dirbtinis ir natūralus pasauliai yra tampriai susiję. Kartais sunku suprasti, kur prasideda vienas ir baigiasi kitas. Kuris kuriam kenkia. Kokia bus ateitis. Realybė tarsi visiems aiški – jau prisigaminome per daug nereikalingų daiktų, kurie virsta šiukšlėmis ir kenkia natūraliam pasauliui (t. y. ir mums patiems), tačiau toliau skatiname vartojimu pagrįstą vadinamąjį progresą. Čia kaip nesveikas pomėgis ir noras būti sveiku tuo pačiu metu. Taigi tapyboje natūraliai atsiranda naujų detalių, nuorodų ir sąsajų.

Jūratės Jarulytės tapyba, 2002-2020 m., iš tapytojos archyvo 2

K.B-G.: Ar tai grynai teoriniame lygmenyje išsivystę tapybiniai eksperimentai? Kokie tavo kūrybos reikšmingi šaltiniai?

J.J.: Manau, kad kūryba yra visada susijusi su menininkės (-o) gyvenimu. Tas „bagažas”, kurį sukaupi – žinios, patirtis, realizacijos, fizinė ir dvasinė sveikata ir t. t. (neidealizuojant savęs ir suvokiant, kad visame tame būna „infekcijų” bei „uždegimų”) – savavališkai įsitraukia į tavo kūrybą, nori tu to ar ne.  Kartais tai yra sunku suprasti ir pamatyti. Mano kūrybos šaltiniai dažnai būna net nesusiję su menu, pavyzdžiui prieš metus dalyvavau biodinaminės žemdirbystės seminare ir ten, ūkyje, prisirinkau medžiagos (nors ir nelabai susijusios su seminaru). O šiaip dažnai dokumentuoju aplinką ir paskui iš to intuityviai atsirenku.

K.B-G.: Galbūt tai artimiausia aplinka, kurioje gyveni, ilsiesi, leidi laisvalaikį, kasdieniniai veiksmai, per kuriuos ir užfiksuoji tokias akimirkas?

J.J.: Ir tai. Vis daugiau laiko praleidžiu gamtoje. Vaikštau po mišką, dirbu su žeme, sodinu, genėju medžius.

K.B-G.: Koks yra kūrybinis procesas? Ar jis daugiausia vyksta erdvėje, kurioje kuri, pvz. studija, darbinis kambarys, etc. Ar susideda iš lauko stebėjimų, namų darbų-eskizų, plenerinio tapymo, gal net rašymo, minčių dėliojimo piešiant variantus?

J.J.: Iš to ką paminėjai – viskas, išskyrus plenerinį tapymą. Eskizuoju dažniausiai bet kur. Video – taip pat. O tapyba nesugeba migruoti, tapau studijoje, nors mano dabartinė studija yra labai maža. Kai pagaliau pasiruošiu eskizą, po to darbas jau vyksta gana monotoniškai, tarsi meditacija.

K.B-G.: Paskutinių kūrinių erdvė, gylis sudaro tarsi stereo, erdvinės fotografijos vaizdą ar pan. Žinant Tavo pomėgį tapybą eksponuoti su video kūryba, pasakyk, koks ryšys tarp tavo tapybos ir video darbų?

J.J.: Tarp daiktų yra erdvė. Specialiai išgauti stereo vaizdą nėra mano paveikslo tikslas, bet kai kur tai stipriau išreikšta, vėl gi tai nėra tikrasis stereo vaizdavimas, daugiau jo iliuzija, nes naudoju „klaidas“. Videodarbų rodymas kartu su tapyba tarsi sujudina tapybos darbą, jį savaip interpretuoja. Juos galima skaityti kaip knygos išnašas, kurios nepaaiškina, bet papildo ir išskleidžia tapybos darbo reikšmių lauką.

K.B-G.: Galbūt turi kokį nors nusistovėjusį tapybinį sprendimą, kurio laikaisi arba credo?

J.J.: Sprendimas vieną paveikslą tapyti ilgai, tarsi jis būtų vienintelis. Tapymas aliejiniais dažais garantuoja lėtą eigą, nes dažniausiai vienas sluoksnis turi nudžiūti prieš tepant kitą. Bet nemėgstu kai darbe matosi tapybinis prakaitas. Arba atvirkščiai – atmestinumas. Vis gi manau, kad stilistika yra tik pagalbinė, galima būtų sakyti – išorinė priemonė. Todėl kitų tapybą suprantu ir vertinu atvirai, nesiremdama savo stilistika.


  1. Daugiau apie tai: Kristina Budrytė-Genevičė. Netylūs meno kūriniai ir renginiai, kamane.lt, 2013-12-03, prieiga: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/2013-metai/Gruodis/Daile/Netylus-meno-kuriniai-ir-renginiai/(searchTerm)/Budryt%C4%97-Genevi%C4%8D%C4%97
  2. Straipsnyje publikuojamų tapybos darbų pavadinimai:
    1. Būties ir nebūties apmąstymai, 2020. Al., dr., 150×200 cm;
    2. Neracionalūs pjūviai IV, 2013. Al., dr., 150x200cm;
    3. Neracionalūs pjūviai III, 2012. Al., dr., 150x200cm;
    4. Still Life, 2006. Al.dr., 200×300;
    5. Vandens lelijos dabar, 2020. Al., dr., 150×200 cm;
    6. Virtualumo realumas, 2002. Al.dr., 120×150;
    7. Virtualumo realumas, 2002. Al.dr., 110×150;
    8. Neracionalūs pjūviai X, 2020. Al., dr., 150×200 cm;
    9. Iš serijos “Tikrumo nuojauta”: “Atmintis ir fragmentai”, 2017. Al., dr., 60×80 cm;
    10. Ribos išnykimas, 2020. Al., dr., 60×70 cm

Autorius

Previous Story

Kinas ir jo antrininkas: video esė žanras

Next Story

Jaunos britų menininkės Palomos Proudfoot parodoje „Editorial“ erdvėje – drabužis kaip ritualas ir kaip galios siekimas

Latest from Blog

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai