Anselmas Kieferis: „Negali tapyti peizažo taip pat, kai per jį pervažiavo tankai“

29 lapkričio, 2023
Skaityti 3 min

Filmo „Anselmas – laiko gaudesys“ recenzija

Autorius: Tomas Genevičius


21-ojoje „Scanoramoje“ pristatytas Wimo Wenderso dokumentinis 3D filmas apie vokiečių menininką Anselmą Kieferį „Anselmas – laiko gaudesys“ (2023) lėtais, sklendžiančios kameros judesiais perkelia į jo vaizdinių ir metaforų erdves. Kieferio paveikslai – tai šiurkštus ir suanglėjęs pasaulis, laiko ir istorinių apmąstymų labirintas, didingas, ne tik fiziškai, bet ir savo problemomis, klausimais viršijantis žmogiško suvokimo ir komunikavimo galimybes. „Negali tapyti peizažo taip pat, kai per jį jau pervažiavo tankai“ filme sako dailininkas ir kyla tapyti penkiametrinio paveikslo savo angare-studijoje su statybiniu keltuvu, degina drobės paviršius su liepsnosvaidžiu, stingdo su ką tik išlydytu švinu.

Wendersas pažinojo Kieferį jau daug metų ir noras sukurti filmą apie jį brendo ilgai, bet tinkamos progos ir aiškios idėjos, kaip tai padaryti reikėjo palaukti. Režisierius yra sakęs, kad filmo galiausiai ėmėsi, kai Kieferio kvietimu vienui vienas su žemėlapiu rankose praleido visą dieną dailininko studijoje Baržake, pietų Prancūzijoje. Tai daugiau nei 40 hektarų paties menininko jau 30 metų kuriama labirintinės struktūros erdvė, užpildyta skulptūromis, kriptomis, tuneliais, daugiaaukštėmis instaliacijomis, tapybos darbais. Wenderso asmeninė patirtis Baržake ir noras sukurti žiūrovui akistatą su Kieferio kūryba tapo būsimo filmo pagrindu.

Kadras iš filmo „Anselmas – laiko gaudesys“

Prancūzijoje šiuo metu gyvenantis Kieferis gimė ir užaugo pokario Vokietijoje, jį, kaip ir ne vieną jo kartos menininką, poetą, rašytoją suformavo augimas tarp civilizacijos ir atminties griuvėsių ir paveikė tėvų kartos tyla bei jų nenoras prisiminti, reflektuoti nesenus istorinius įvykius. Pagrindinės Kieferio kūrybos temos – istorinė atmintis, tragiška XX a. Europos praeitis ir vis keliamas klausimas, ką ir kaip reikia prisiminti? Filme ne kartą matome menininką su poeto Paulio Celano poezijos knyga. Sudėtinga, tiesiogiai neišverčiama Holokaustą išgyvenusio Rumunijos žydo Celano poezija, pasak Kieferio, ne tik kontempliuoja nebūtį, bet ir yra jos išgyvenimo liudijimas. Vokiečio menininko paveiksluose naudojami elementai: lydytas švinas, šiaudai, šakos, anglis vysto nesibaigiantį dialogą su Celanu. Viename garsiausių paveikslų – „Margarete“ (1981) dailininkas pirmą kartą savo kūryboje panaudojo šiaudus, kuriuos nuo tada vis matome jo tapyboje. Paveikslą įkvėpė Celano eilėraštis „Mirties fuga“, kurio garso įrašą, įskaitytą kadaise paties autoriaus, Wendersas įmontuoja vienoje įsimintiniausių filmo scenų. „Mirties fugoje“ Celanas perteikė įprasta kalba neišreiškiamą Holokausto potyrį ir tragediją. Poeto gyvenimą ir kūrybą paženklino ši patirtis, kurią jis jautė esąs įsipareigojęs neleisti nugrimzti į užmarštį. Sekdamas Celanu, Kieferis ieško būdų ir kalbos, kaip prisiminti tai, ko negalima iškomunikuoti ir kaip išreikšti neišreiškiamą.

Prie kiekvieno paveikslo Kieferis dirba labai ilgai ir pats kūrybinis procesas tampa susijęs su sustingdytais laiko sluoksniais. Filme dailininkas cituoja italų filosofą Andrea Emo (1901–1983), teigiantį, jog pradžioje egzistavo niekas, o, kažkam atsiradus, tas niekas ir toliau egzistuoja kartu. Ši paradoksali filosofija atsispindinti Kieferio kūrybiniame akte ir tai gerai perteikia Wendersas: deginami, pjaustomi, lydomi ir kitaip „naikinami“ kūriniai niekada nėra užbaigiami, o paveikslo sukūrimas tampa lygus sunaikinimui.

Asmeninė Kieferio darbų patirtis yra svarbus veiksnys, kurio nepakeis jokios technologijos. Tačiau filmas gali turėti tokią siekiamybę, kaip ir užduotį atskleisti jų atlikimo techniką, naudojamas medžiagas ir įprasto komunikavimo ribas peržengiamas temas. Siekį perteikti Kieferio kūrinių akistatą ir buvimo šalia jų patirtį akcentuoja savo pasisakymuose ir pats režisierius pabrėždamas 3D potencialą. Wendersui tai nėra pirmasis dokumentinis filmas, kuriame jis naudoja šią technologiją. Dar 2015 metais kalbėjęs apie šiuolaikinio šokio kūrėją Pina Bauch sukurtą filmą „Pina“ jis pabrėžė, kad 3D kaip niekas kitas suteikia galimybę būti arti filmo objekto ir pajausti jo aurą. Toks siekis matomas ir filme „Anselmas“. Wenderso empatiška kino kalba prisitaiko prie savo objekto, kamera stebi dirbantį dailininką ir nebyliai tyrinėja jo kūrinius, didingumo estetika persismelkia ir pats filmas. Reikia pabrėžti, kad Kieferio paveikslai ir meno objektai yra  tinkami patirti dideliame kino ekrane, kadangi yra panašaus dydžio.

Vokiečių filosofas Walteris Benjaminas dar praėjusio amžiaus pirmoje pusėje pabrėžė mechaninės reprezentacijos technologijų žlugdantį poveikį meno kūrinio aurai – sakraliam jausmui ir patirčiai, kurią patiriame genialaus meno kūrinio arba gamtos peizažo akivaizdoje. Benjaminas, kaip labiausiai aurą naikinančias technologijas išskyrė fotografiją ir kiną. Ko gero, atsižvelgiant į Benjamino pastabas, joks filmas nepajėgus tiesiogiai perduoti gyvai ir betarpiškai patiriamos auros, tačiau Wenderso naudojama 3D technologija ir jo pasirinkta kino strategija leidžia Kieferio kūrinius patirti geriausiu įmanomu reprezentacijos būdu.

Autorius

Previous Story

Apie parodą „Nerimo laikas: „Angis“ ir mokiniai“

Next Story

„Kitokia valia: Palestinos filmai“ kviečia pažinti žmones ir jų istorijas konflikto teritorijoje

Latest from Blog

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Tapybos ir laiko sluoksniai Antano Samuolio parodoje. Pokalbis su kuratore Genovaite Bartuliene

Interviu su parodos „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir

Wimo Wenderso puikios dienos

Filmo „Puikios dienos“ recenzija