Autorius: Tomas Genevičius
Hieronymo Boscho „Žemiškųjų malonumų sodas“ – religinės tematikos paveikslas, pasižymintis turtinga krikščioniška ikonografija ir mįslingomis, iki šių dienų galutinai neperprastomis naratyvinėmis šifruotėmis. Triptike vyrauja alegorinė kalba, groteskinė objektų susiliejimo technika, pabrėžiamas jų nuolatinis tapimas kažkuo kitu, simbiozė. Šio darbo interpretacijos iki šiol kelia daugybę klausimų ir nesutarimų.
Erwinas Panofsky knygoje „Ankstyvoji Nyderlandų tapyba” pripažįsta, kad dekoduoti paslaptingą Hieronymo Boscho tapybą yra sudėtingas uždavinys, pasak jo, kol kas „mes tik išgręžėm kelias skyles duryse į užrakintą kambarį, bet kažkaip mums dar nepavyko atrasti rakto“.[1] XV-XVI a. Nyderlanduose gyvenęs ir kūręs menininkas gimė Jheronimo van Akeno vardu (tiksli gimimo data nežinoma, mirė 1516 m.), Hertogenboso mieste. Dailininkas pasivadino Boschu pagal gimtojo miestelio pavadinimą, kuriame visąlaik gyveno, savo darbų beveik nepasirašinėjo. Turime labai nedaug informacijos apie šį dailinką, kaip ir išliko palyginus ne daug jam asmeniškai priskiriamų tapybos darbų.
Pasak Ernsto Gombricho, Boschas galbūt pirmą ir vieninteli kartą visoms viduramžiaiss žmogų persekiojusioms baimėms suteikė apčiuopiamą konkretų pavidalą. „Šis laimėjimas tikriausiai buvo galimas tik tuo metu, kai senosios idėjos dar buvo gyvos, o naujoji dvasia jau sukūrė tuos metodus, kuriais remdamasis dailininkas galėjo pavaizduoti tai, ką matė.“ [2]
„Žemiškųjų malonumų sodo“ tiksli sukūrimo data nežinoma, manoma, kad H. Boschas jį nutapė laikotarpyje tarp 1490–1500 m., spėjama, kad tai buvo užsakomasis darbas. XX a. II pusėje nustatyta, kad užsakovu galėjo būti karališkosios dinastijos atstovas, darbas kabėjo Nassau kunigaikščio Henriko III rūmuose Briuselyje. Šiuo metu darbas yra Prado muziejuje Madride.
Yra daugybė skirtingų, kartais net labai prieštaraujančių šio triptiko menotyrinių interpretacijų bei studijų. Ko gero nesiginčijama tik dėl grizailės technika atlikto atvaizdo, „atsirandančio“ užvėrus pagrindines šonines šio triptiko dalis: tai Dievo kuriama Žemė trečią iš septynių didžiojo kūrimo dienų.[3] Trys pagrindinės paveikslo dalys vaizduoja atskirai nuo kairės į dešinę: Rojų, Žemiškų malonumų sodą ir Pragarą.
Rojų, kompoziciškai, pagal vertikalių objektų dominavimą galima suskirstyti į tris planus. Tolimiausiame plane pavaizduoti keistų formų iš skirtingų figūrų sudaryti iškilimai. Menotyrininkė Elen Calas paveikslo ikonografijos tyrimui pasitelkusi Šventųjų tėvų tekstus ir patristinę literatūrą, rojaus paveikslo dalyje kairėje statinį-kalną susieja su tabernakuliu. Religinę-bažnytinę simboliką šiame objekte taip pat išreiškia trys statmenai sudėti stulpeliai, primenantys tris laiminimo ženklu iškeltus pirštus, taip pat ir ovalo forma apačioje, primenanti vyskupo mitrą.[4] Lotyniškas žodis tabernaculum – palapinė, vėliau įgavo ir šventyklos reikšmę. Boscho mįslingi tabernakuliai ir yra palapinės formos, jų atvirose ertmėse nardo dangaus paukščiai.
Rojaus antrame plane, centre stovi didelis rožinės spalvos fontanas, sudarytas iš skulptūriškų augalų, vamzdelių ir rutulio formos – fontano pagrindo. Krikščioniškoje ikonografijoje fontanas siejamas su apsivalymu gyvybės vandeniu, su amžinuoju gyvenimu, atgimimu. Boscho rojaus fontanas tai Gyvybės vandens fontanas, minimas įvairiose Senojo Testamento knygose, išganymo simbolis. Kaip teigiama ikonografijos žodyne, „XV-XVI a. su ,,gyvybės fontanu” tiesiogiai buvo tapatinimas ir pats Kristus“.[5]
Rojuje esantys paukščiai – mažiausiai ikonografinių klausimų keliantis objektas: pasak Šventojo Rašto, paukščius Dievas sutvėrė penktąją dieną. Biblijoje yra paminėti net apie 50 paukščių rūšių (dažniausi: balandis, erelis, feniksas, gaidys, pelikanas, varnas). Paukščiai dėl gebėjimo skraidyti buvo laikomi tarpininkais tarp žemiškojo ir dangaus pasaulio, o ankstyvosios krikščionybės laikais paukščiai simbolizavo paskutiniame teisme išteisintas sielas.[6]
Boscho rojaus Gyvenimo fontanas – rožinės spalvos, jis kompoziciškai atkartoja pirmame plane centre esančio Dievo apdaro spalvą. Dievui yra suteikta Jėzaus išvaizda, jo apdaro draperijos skulptūriškos, veido išraiška susikaupusi, žvilgsnis nukreiptas į paveikslo žiūrovą. Dievas, veikiausiai, čia pavaizduotas kūrybos akimirką: šalia prisėdęs į jį žiūri Adomas. Kūrėjas viena ranka rodo anksčiau minėtą laiminimo ženklą, o kita savo ranka jis už riešo laiko (tarsi matuotų jai pulsą) prieš jį priklaupusią, ką tik iš Adomo šonkaulio sukurtą Ievą.
Edeno sode ganosi įvairiausi žvėrys, tarp jų galima pamatyti ir realių gyvūnų (kiškiai, drambliai, žirafos, šernai ir t.t.), gerai žinomų mitinių gyvūnų (pvz., vienaragių) bei pačių keisčiausių „bestijų“, neseniai išlipusių arba vis dar esančių gyvybės vandens telkinyje (pvz., vienas undinės ir anties hibridas vandenyje skaito atsivertęs knygą). Sode smulkmeniškai ir nuodugniai pavaizduoti ne tik žvėrys, bet ir augalai, Ieva su Adomu yra prie egzotinio medžio ir ūksmingo vaismedžių sodo – obelų, nuo kurių buvo nuskintas uždraustas vaisius.
Vienas mįslingiausių objektų rojuje yra pagrindas ant kurio stovi Gyvybės fontanas: tai tamsiai mėlynas smėlis ir jame žibantys akmenys, iš kur įvairiomis kryptimis kyšo skirtingų spalvų, permatomi stikliniai vamzdeliai. Sunku numanyti šių objektų prasmę ir paskirtį (labiausiai paplitusios jų alcheminių reikšmių interpretacijos), įdomu tai, kad jų galima aptikti ne tik rojuje, bet ir visame triptike. Galima numanyti, kad tai nėra tik dėl egzotikos įterptos dekoratyvios detalės. Boscho biografijoje minima, kad be tapybos jis dirbdavo ir su stiklu – kūrė vitražus, galbūt iš čia jo potraukis stiklo motyvams. Krikščioniškoje ikonografijoje stiklas – šviesos ir nekaltojo prasidėjimo, Kirtaus gimimo simbolis.
Nežinia, ar čia dailininkas vaizduoja tikrą, ar tariamą, fantazijų pasaulį, tačiau neabejotinai pavaizduotas jis, kaip žmonijos visuotinės orgijos ir apsvaigimo vieta. Ar tai būtinai yra priešingybė, antitezė Rojaus vaizdui? Kai kurie tyrėjai mano ir kitaip, tačiau apie tai vėliau.
Vidurinė triptiko dalis, kaip dažniausiai manoma, vaizduoja nesibaigiančių žemiškų malonumų sodą, pagal ją vėliau paveikslui ir suteiktas pavadinimas. Visą šią erdvę pradedant nuo paveikslo apačios iki tolimiausio taško užlieja įvairiausiomis formomis ir padėtimis išsidėstę nuogi žmonių kūnai. Galima sakyti, tai į šią išdaugintą blyškią, balkšvą kūno spalvą pirmiausia yra nukreipiama paveikslo žiūrovo akis. Nežinia, ar čia dailininkas vaizduoja tikrą, ar tariamą, fantazijų pasaulį, tačiau neabejotinai pavaizduotas jis, kaip žmonijos visuotinės orgijos ir apsvaigimo vieta. Ar tai būtinai yra priešingybė, antitezė Rojaus vaizdui? Kai kurie tyrėjai mano ir kitaip, tačiau apie tai vėliau.
Visose triptiko dalyse spalvinis išdėstymas vyksta tuo pačiu principu: erdvė pagal kolorito atspalvius sudalinta plokštumomis, tai yra savarankiški kompoziciniai planai dažniausiai su viena ar keliomis pagrindinėmis mizanscenomis. Tiek rojaus, tiek antrosios dalies – žemiškojo – sodo erdvė spalviškai susiejama per gamtos žalumą. Žemėje erdvę perskiria ir į atskiras formas dalina vandens telkiniai.
Viduramžių literatūros profesoriaus Hermano Pleijo darbe apie spalvų prasmę vaizduojamojoje dailėje teigiama, kad žalia spalva – pirmoji, kurią Dievas pasitelkė, pasaulio kūrime: „taip parašyta Pradžios knygoje: trečiąją dieną, atskyręs šviesą nuo tamsos, Jis apželdino žemę žalia žole ir žaliais augalais. Vėliau išvis neminimos jokios spalvos. Todėl žalia yra ir vilties, tyrumo, beprasidedančios meilės, net paties optimizmo spalva“. Mokslininkas teigia, kad žalia jau nuo seno buvo vertinama dėl akis raminančių savybių.[7]
Tačiau pasak Pleijo, kai kurie Viduramžių autoriai manė, kad Rojaus, aprašyto Pradžios knygoje, žaluma dar gana nuobodi. „Todėl buvo pridedama ir kitų spalvų, mėginant parodyti, kad nuo vaisių ir žiedų ten radosi neregėta spalvų įvairovė. Įspūdingiausias tokio spalvoto rojaus pavyzdys, ko gero, yra Jeronimo Boscho Malonumų sodas.“[8]
Žemiškojo malonumų sodo dalis spalvingiausia ir užpildyta hiperbolizuotomis gamtos formomis: kriauklės, koralų ir akmenų statinių-palapinių variacijos, architektūrinės rutulių formos ir augalinės kilmės burbulai – žiedai, kiaušiniai, tai tarsi privačios malonumų kajutės, su keliais ir daugiau malonumų ieškotojais jose. Margiausi, už žmogų didesni paukščiai stebi žmonijos siautulį arba patys jame dalyvauja, jie, o kartu ir augalai bei uogos sukuria intensyvų šios dalies spalvinį ritmą. Žmonės čia ekstatiškai (sukuriant padrikumo įspūdį, tačiau tiksliai išskaidžius ir sukomponavus) susilieja su minėtais gamtos elementais, tarsi vėl būtų tapę neatsiejama gamtos dalimi. Centrinė šio paveikslo dalis sukuria tvarkingiausios erdvės įspūdį, ji primena bakchanaliją ar kokį kitą ritualą: ratu aplink vandens telkinyje laukiančias nuogas moteris ant pačių įvairiausių keturkojų (arklių, meškų, raguočių…) be perstojo ratus sukantys vyrai.
