Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune vasario 15 dieną (ketvirtadienį) 17 val. atidaroma paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“, skirta Samuolio 125-osioms gimimo metinėms.
Prieš atidarymą kalbiname vieną iš parodos kuratorių, muziejininkę Genovaitę Bartulienę.
Kristina Budrytė-Genevičė:
Anotacijoje minima, kad Samuolio tapybos paroda, jau visai kitokiu pavidalu, tarsi grįžta su didžiuliu tapytojo kūrinių rinkiniu į viešumą po 25 metų. 25-eri metai – daug ar mažai lokaliniame kontekste? Ar dar yra, kas prisimena Samuolio parodą, kuri buvo rengiama jo 100-mečiui paminėti? Ir kuo ši naujoji paroda bus kitokia?
Genovaitė Bartulienė:
25-ri metai arba ketvirtis amžiaus, tai laikas, per kurį užauga ir subręsta generacija. 1999-ųjų parodą gerai prisimenančių nėra daug. Šimtmečio parodos siela buvo šviesios atminties muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. Tuometė retrospektyva – nedaug mažesnė kūrinių skaičiumi, tačiau žymiai kuklesnė archyvinės medžiagos, memorabilijų pristatymu. Šios parodos apimtį taip pat išplėtė sumanymas parodyti Prano Gudyno restauravimo centre atliktus Samuolio paveikslo „Geltona moteris“ (1933) tyrimus (analizuojant kūrinį, atlikti tyrimai dar šešiems Samuolio paveikslams), daugiau dėmesio skirti pozuotojos asmenybei, į vieną erdvę surinkti artimas ir tolimas paveikslo interpretacijas.
Parodą prasmingais vizualiais sprendimais praturtino architektai Saulius Valius ir Rasa Butiškytė, dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Vienas jų – kuratorių norą parodyti abi kai kurių paveikslų puses pasiūlyta įgyvendinti naudojant atspindžius.
K.B.-G.:
Parodos pavadinime svarbiausias dėmuo – „Geltona moteris“. Atrodo, kad aplink šį garsų (bene populiariausią Antano Samuolio darbą, iš saugomų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose) paveikslą viskas ir suksis, ir bus pritaikytos dauguma istorijų, edukacijų, dokumentikos bei kitų dailininkų meninių ieškojimų? Ką naujo atradote, Jūs, kaip kuratorės, Antano Samuolio paveiksle „Geltona moteris“?
G.B.:
Man smalsiausia buvo sužinoti, ar pasitvirtins legenda, kad Samuolis užtapydavo savo kūrinius po kelis kartus. Jei taip, kas slypi po „Geltona moterimi“? (Užtapymo faktą mini arsininkas ir bendražygis Antanas Gudaitis, Samuolio kūrybos tyrinėtojai.) Tomo Ručio atlikti fizikiniai tyrimai (ultravioletiniais, infraraudonaisiais ir rentgeno spinduliais), patvirtino, kad „Geltona moteris“ tapyta, veikiausiai, ant dviejų kompozicijų. Šią išvadą sustiprino Dalios Panavaitės atlikta cheminė analizė. Garsiojo opuso dažo mikroskopiniuose skerspjūviuose matomas gruntas ir ant jo nugulę keli skirtingų spalvų, kurių nebematome portrete „Geltona moteris“, sluoksniai. Vadinasi, Samuolis šį portretą tapė ant ankstesnės (-ių) kompozicijos (-ų), be paruošiamojo piešinio, alla prima maniera, jungdamas spalvines plokštumas, linijas, figūras į vieningą visumą.
Spėjama, kad paveikslas galėjo būti sukurtas Zarasuose, Stasės Samulevičienės tėviškėje, kur po santuokos su Vaclovu Samulevičiumi apsistojo jaunoji pora. Tikėtina, kad autorius jį tapė paskutinį vasaros mėnesį, žydint kardeliams, nes būtent šis augalas matomas darbe. 1933 m. rudenį kūrinys jau buvo eksponuojamas Kaune, Prancūzų-lietuvių draugijos salėje vykusioje Ars modernaus meno kolekcijos ekspozicijoje. Iš jos šis paveikslas Pauliaus Galaunės rūpesčiu į Čiurlionio dailės muziejaus rinkinius buvo ir įgytas. Į Meno skyriaus inventoriaus knygą įrašytas kaip „Portretas“, „pirktas iš autoriaus už 270 litų“. Po metų II Ars meno parodoje šis paveikslas pasirodė jau kitu, „Geltonos moters“ pavadinimu.
K.B.-G.:
Daug dėmesio bus skiriama paveikslo pozuotojai (paveikslo atsiradimo istorijai?), kaip kilo ši idėja, gal galite papasakoti apie Samulevičienę?
G.B.:
Idėja kilo svarstant parodos koncepciją. Daug kas nežino, kad paveikslo mūza, portretuojamoji Stasė Samulevičienė tarpukariu buvo vertinta kaip kailių apdirbimo specialistė, lektorė, vedusi kailiadirbystės kursus, turėjusi savo dirbtuves, verslą (apie tai byloja Kauno regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai), savo kailių dirbinių „saloną“, dalyvaudavusi amatų parodose. Tarpukariu Stasė Samulevičienė prezidento Antano Smetonos apdovanota už savo veiklą (pažymėtina, kad tuo metu ordinus reikėdavo „išsipirkti“, tai nepigiai kainuodavo, tad paties ordino Stasė „neišsipirko“). Sovietmečiu jos tarpukario nuopelnai „užmiršti“, ji tapo žinoma, kaip tautodailininkė, žaislų-pūkuotukų autorė. Manau, atsiras ne vienas pusamžis lankytojas, prisiminsiąs sovietmečio vaikiškas knygeles-istorijas apie kailinius žaislus-pūkuotukus, išpopuliarinusius Samulevičienę. Už šiuos žaislus ji buvo apdovanota „Šypsenos ordinu“, kurį suaugusiems skiria vaikai (šio ordino kavalieriai yra Popiežius Jonas Paulius II, Dalai Lama, Švedijos karalienė Silvija, Tove Jansson, Astrida Lindgren, Stevenas Spielbergas ir kiti. Lietuvoje šiuo ordinu, be Stasės Samulevičienės, yra apdovanotas TV laidos „Gustavo enciklopedija“ autorius bei režisierius Audrius Rakauskas). Vyresnės kartos inteligentų tarpe yra menančių Samulevičienės namus Žaliakalnyje, kuriuose lankydavosi rašytojai, teatralai, menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš sovietų sąjungos, Rytų bloko šalių.
K.B.-G.:
Anotacijoje iškirtas ir kitas istorijomis apaugęs paveikslas – „Baltoji obelis“. Kaip šie du paveikslai „sugyvens“ parodoje, ar nebus jie varžovai (dėl dėmesio), ar kaip tik papildys vienas kitą, o gal tai bus atskirų istorijų prezentacija?
G.B.:
Abu šie paveikslai – ikoniniai Samuolio darbai, įkvėpę daugelį lietuvių kūrėjų. Nemanau, kad jie galėtų tapti „konkurentais“. Parodoje jie bus eksponuojami skirtingose erdvėse kaip akcentiniai tų erdvių kūriniai.
K.B.-G.:
Ši paroda apie Samuolį yra, kaip niekad iki šiol – kontekstuali (anksčiau būdavo pristatoma Samuolio tapyba ir to užtekdavo). Šiandien, besikeičiant ekspozicijų filosofijai, mes tikimės išvysti (be Samuolio tapybos) ir artefaktų, ir istorijų: archyvinės dokumentikos ir matyt – fikcijų, hipotezių. Ar reikia kažkaip išskirtinai pasiruošti žiūrovui keliaujant į tokią parodą?
G.B.:
Taip, hipotezių ir spėlionių parodoje yra. Lankytojui jokio ypatingo pasiruošimo nereikia, nebent užimtose dienotvarkėse surasti šiek tiek laiko neskubant patyrinėti pateiktą archyvinę medžiagą, mintimis nusikelti į tarpukario Kauną, Zarasus, užsibūti prie kūrinių.
K.B.-G.:
Apie Samuolio asmenybę ir kūrybą dailės istorijos baruose turime išleistas dvi knygas: Raimundas Samulevičius. Baltoji obelis. Apybraiža apie dailininką A. Samuolį (Vilnius: Vaga, 1985) ir Viktoras Liutkus. Antanas Samuolis (Vilnius: LDS leidykla, 2006), taip pat yra mokslinių, publicistinių straipsnių apie Samuolio tapybą. Ar detalus muziejinis tyrimas, suformuotas į įvairių segmentų parodą išaugs ir į kokį nors tekstinį tyrimą – katalogą ar kuratorinius tekstus, straipsnius? Gal ne viską, ką norėjote pavyko sudėti į parodą? Ką, jei sumanytumėte, pirmiausia sudėtumėte į tekstus? Ar daug „baltų dėmių“ atradote, o gal dar vis jų yra kalbant apie šio tapytojo asmenybę?
G.B.:
Ne viską pavyko sudėti į parodą. Šia nepatekusia medžiaga planuojame papildyti pradėtą ruošti parodos katalogą ir išplėsti parodos rengėjų tekstus. Publikuosime Antano Samuolio kūrybą tyrinėjusio ir parodą konsultavusio dr. Viktoro Liutkaus tekstą. Atskirą dalį sudarys Prano Gudyno tyrėjų medžiaga apie septynis paveikslus (parodoje eksponuosime keturių paveikslų tyrimų medžiagą).
„Baltų dėmių“ yra, manau, jų liks ir ateičiai. Pavyzdžiui, mane kiek glumino faktas, kad Samuolis, kurį mes žinome gyvenus itin kukliai, netgi varganai (pasak liudininkų, Vaisių g. namelio lubos žemos, kambarėliai mažučiai), turėjo keletą prabangos dalykais buvusių daiktų. Tai vienas, o gal net du (?) patefonai. Esame girdėję legendas, kad jis neturėjo už ką pirkti drobių, o ir dažus neretai skolindavosi iš bendramokslių. Tuo tarpu išlikusi geros kokybės jo darbo priemonė –Vakarų Europoje gaminta etiudinė galėjo nemenkai kainuoti. Gal tai buvo labiau pasiturinčios brolio šeimos dovanos? O gal legenda apie varganą buitį sovietmečiu sąmoningai sustiprinta jo artimųjų, dėjusių daug pastangų, kad Samuolio kūryba nenugrimztų užmarštin?
K.B.-G.:
Parodoje taip pat skiriamas dėmesys dailininko inspiracijoms – atsiras ir kitų vėlesnių kūrėjų (o jų nemažai – 42) darbų, kurie vienaip ar kitaip buvo, yra paveikti Samuolio tapybos. Tokiu būdu dar kartą pabrėžiama Samuolio reikšmė dailės istorijoje ir, kartu, ši istorija suaktualinama. Ar galite atskleisti, kokiu principu buvo atrenkami kiti menininkai, kuo jie prilygsta Samuolio asmenybei, o gal nebuvo vieningo būdo ir rinkinys išaugo klostantis skirtingoms istorijoms?
G.B.:
Daugeliui parodos autorių Samuolis yra tapęs beveik mitine figūra, tapytojų „dievu“ ir jų kūrybos kamertonu, kartu su kitais arsininkais ir Vladu Eidukevičium palaikiusių lietuvių ekspresionistinės tapybos liniją. Parodos kūriniai atrinkti atsižvelgiant į kelis kriterijus, kurių svarbiausias – įvairias būdais apčiuopiamos įtakos. Pirmiausia, tai omažai (pranc. en hommage á – dedikuoti) – autorių dedikacijos „Geltonajai moteriai” (Arvydo Šaltenio, Eglės Gineitytės, Antano Martinaičio). Taip pat tiesioginės kopijos ir tolimesnės interpretacijos (Rimvido Jankausko-Kampo, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės). Eksponuojamos net keturios Audronės Petrašiūnaitės improvizacijos (kurių ankstyviausia tapyta 1987, vėlyviausia – 2023) atskleidžia, kad autorė beveik keturiasdešimt metų periodiškai grįžta prie „Geltonos moters“ temos. Parodos kuratorėms svarbi Mokytojų grandis – Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus, Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, Jono Juodzevičiaus, Zenono Varnausko asmenyse perdavusi ekspresionistinę tapybos tradiciją savo ugdomiesiems. Šie kūrėjai sovietinio informacinio bado laikais savo studentams rodydavo Samuolio reprodukcijas, vesdavo į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondus, pradžioje pusiau slaptai, vėliau „legaliai“ studijuoti, analizuoti, kopijuoti arsininkų kūrinius.
Dar viena gija, kurią vyniojant atrinkome kūrinius – Antanui Samuoliui skirtų plenerų rengėjų (Aušros Andziulytės, Arvydo Žalpio, Gintauto Vaičio) ir dalyvių darbai. Parodoje pristatomi plenerų metu tapyti paveikslai (Violetos Juodzevičienės „Geltona moteris“, 1998, Antano Obcarsko „Ženklas, priprastas akims. Pagal Antano Samuolio motyvą“, 1997), taip pat plenerų dalyvių kūriniai ir tekstai.
Paroda veiks iki rugsėjo 8 d.
Parodos kuratorės: Genovaitė Bartulienė, Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė. Parodos architektai: Rasa Butiškytė, Saulius Valius. Parodos dizainerė: Julija Tolvaišytė-Leonavičienė.
Parodos organizatorius: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Pagrindinis partneris: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Partneriai ir draugai: Prano Gudyno restauravimo centras; VDA muziejus; MO muziejus; Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“; Jonavos kultūros centro Krašto muziejus; Zarasų krašto muziejus; Maironio lietuvių literatūros muziejus; Lietuvos literatūros ir meno archyvas; Kauno regioninis valstybės archyvas; Galerija AIDAS; The Room Art Gallery; privatūs asmenys / kolekcininkai: Gintaras Balčiūnas, dr. Jaunius Gumbis, Andrius Jankauskas, Jonas Venckūnas ir kt.
Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba; Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
