Dailė Hic sunt dracones Nuomonės

Kaip judėti erdve ir laiku, [arba] instrukcija, kaip pagaminti reketuką

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

Autorius: Ignas Kazakevičius


Susitikę kūrybiniuose projektuose su Mariumi Ščerbinsku nuolat diskutuodavome apie meną, šviesą, architektūrą, urbanistiką, ekosistemas. Architektas ir šviesų dizaineris M.Ščerbinskas, dalyvaujantis įvairiuose mokslo ir meno projektuose, per kelerius pastaruosius metus sukūrė seriją instaliacijų parodinėse ir viešosiose miesto erdvėse. Visas jas sieja lietuviškojo sodo interpretacija. Pirmoje parodoje 2018m. kūrinius skirstydamas į dvi grupes – konstruktyvius ir destruktyvius, menininkas akcentavo šviesos „poliškumo“ aspektą. Pagrindinis idėjų šaltinis jam buvo aplinkos stebėjimas, asmeninė patirtis ir visuomenėje tvyrančios „įtampos“. Iš įvairių daiktų sukurtą socialinės geometrijos konstruktą autorius prilygino visuomenės santvarkos modeliui, simbolizuojančiam santykį tarp mažumos ir daugumos.

– Mariau, kaip gimė mintis susikoncentruoti į vieną, standartinį, lietuviškojo šiaudinio sodo segmentą – reketuką, perlankstyti sodą koncepciškai, priminti, kad iš pažiūros įprastoje rombo struktūroje telpa ir senoji, ir šiandieninė civilizacija su savo atributais?

– Labiausiai mane džiugina ir pralinksmina kokios keistos aplinkybės ar istorijos, nutikusios einant tikslo (kelionės, meno objekto ar bet ko kito) link. Kitaip tariant, istorijos iš kūrybinės virtuvės, kurias vadinu instrukcijomis. Pastebėjau, kad, sukūręs ir išbandęs tokią pačiam sau „instrukciją“, vėliau visada ją veiksmingai panaudoju kitose srityse. Šį kartą galiu pasidalinti instrukcija, kaip judėti erdve ir laiku, arba instrukcija, kaip pagaminti reketuką. Šiandien nebepasakysiu, kodėl pirmą kartą panaudojau reketuko kompoziciją, bet tiksliai prisimenu kur. Pirmoji paroda įvyko Klaipėdoje, „Baroti“ galerijoje. Parodai jau turėjau tris šviesos kompozicijas, todėl norėjosi dar vienos, papildančios asociatyvų socialinį kvadratą. Taip atsirado reketukas iš senų dienos šviesos lempų. Besiruošdamas visą šviečiančio reketuko kompoziciją surinkau namuose, Klaipėdos senamiesčio palėpiniame bute. Kadangi panaudojau metro ilgio lempas, kompozicija tobulai tilpo nuo grindų iki stogo konstrukcijos stygų, kurdama keistą jausmą, kad ne reketukas buvo surinktas name, o namas pastatytas taikantis prie čia visada egzistavusio reketuko. Su šia kompozicija pragyvenau gal mėnesį, jos buvimas namuose man tiesiog patiko. Kompoziciją surinkęs parodos salėje, netyčia atradau dar vieną jos elementą – šešėlius, daugiausia sukurtus kitų instaliacijų ir tuo metu man pasirodžiusius netgi daug įdomesniais už pačią reketuko instaliaciją.

RŪKO LAUKIMAS

Antras dublis įvyko Islandijoje. Marius konstruoja šviesos ir formos gaudykles, konceptualizuoja sodus. Islandai – idealus placdarmas metafiziniams eksperimentams. Mums pažįstami sodai yra ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir svarbi baltiškosios kultūros dalis, aprėpianti ir dalies slavų bei skandinavų senąją pasaulėžiūrą. Islandija – riba tarp žemės, chtoniškosios ir dangiškosios sferų, ideali vieta idėjom gryninti ir patirtims gaudyti. Menininkas sumažina sodo konstrukciją iki vieno „bučiaus“ir panaudoja ją kaip gaudyklę turiniui sukurti. Penkių metrų aukščio instaliacijos, pagamintos iš „šešėlių“, buvo statomos neapgyvendintose vietovėse – kalnuose, pakrantėse, prie krioklių ir geizerių, plukdomos ežeruose. Savojo horizonto laukimo praktiką M. Ščerbinskas pristatė 2019 m. bendroje meno rezidentų parodoje „Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

– Reketuke dviejų piramidžių viršūnės nukreiptos į priešingas puses: į viršų ir apačią, paradoksą ir utopiją, atvirumą ir stabilumą. Ar Islandijos sodai tave priėmė, ar pavyko ,atsisakyti išankstinių nuostatų, mąstymo klišių ir susitelkti stebint, ir vizualizuojant laiką?Sako, kad islandiškąją pasaulio gimimo viziją, sustingusią akmenyje, lydi nesibaigiančio horizonto nuojauta.

– Nesu menininkas ir nelabai žinau, ką visą mėnesį veikti rezidentūroje, todėl kolegoms pasiūliau vykti į Islandiją autobusiuku, kad tilptų ir banglentė su hidrokostiumu, ir įrankiai, ir instaliacijos detalės, o svarbiausia, kad galėtume nepriklausomai ir kiek tik norime važinėtis po salą. Islandijoje naudojau du skirtingus reketukus. Vienas padarytas iš šešėlio (na, iš juodai dažyto medžio), kitas – iš sukoncentruotos šviesos srauto ir matomas tik tamsoje, atslinkus rūkui. Pirmojo reketuko idėja skamba taip: „Ketinu ištrinti Islandijoje nesantį Šiaurės Europos kultūros elementą ir stebėti, kaip jam sekasi būti ten ištrintam.“ Ištrynimas – juodas elementas, sugeriantis šviesą,– tarsi fizikinis pamąstymas, kad toje erdvėje jis sugeria erdvę. Antrasis reketukas, apibrėžiantis erdvę, bet matomas tik pakilus rūkui, padiktuoja ir visos kelionės pavadinimą – „Laukti Rūko“. Šią instaliaciją, sudarytą iš penkių koncentruotos šviesos prožektorių, rinkome pakrantėje. Ji turėjo mesti šviesos linijas virš vandens ir sudaryti viršutinę piramidės dalį, o apatinė piramidės dalis turėjo atsispindėti paviršiuje. Instaliacija pavyko tik paskutinę kelionės naktį, nes vis laukėme to rūko, o jo nebuvo. Dar reiktų paminėti, kad tai didžiausias mano sukurtas reketukas– viena kraštinė buvo gal 100 metrų ar ilgesnė. Nors ir menama ta kraštinė, bet, ko gero, tai didžiausias žmogaus suskurtas reketukas, neskaitant Cheopso piramidės.

SODAS – SALA

Po dvejų metų pasirodė trečiasis, mano manymu, brandžiausias šios serijos kūrinys – kompozicija „Sala“. Pirmuosiuose darbuose M. Ščerbinskas tarsi atliko architektūrines apeigas, konstravo nefunkcionalias struktūras, žiūrovui teikiančias emocinį poilsį, o „Sala“ – taktinė intervencija rezonuojanti su Klaipėdos praeitimi ir futuristine vizija.

Meno kūrinys paženklino Danės senvagę Klaipėdos senamiestyje. Reketuko piramidžių sankirtos žymėjo dėl klimato kaitos numatomą vandens lygio kilimą konkrečioje vietoje, būsimus Kuršių marių ir Baltijos jūros krantų poslinkius. Šios instaliacijos segmentais tapo bendruomenių, bendrovių ir institucijų pastangos.Viena jų – taršos mažinimo iniciatyva „Kieta dalelė“, kurios pristatymą kartu su partneriais – Klaipėdos universitetu ir „Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją“ (KIDE) – padėjo realizuoti uostamiestyje gaminami elektriniai autobusai „Dancer“. Miesto gyventojai į salą nešė augalus, klubo „Surf Camp“ banglentininkai pakvietė žmones į šiukšlių rinkimo akciją „Kieta surf pamoka“, per kurią surinktos šiukšlės sugulė į sluoksnį, žymintį hipotetinį vandens lygį po 300 metų senamiesčio širdyje.
Iš pažiūros elegantiškas, tvarus, visomis prasmėmis teigiamas kūrinys taip pat turi teisę į distopinę interpretaciją. Išmetamo plastiko salos, laisvai besiformuojančios ir dreifuojančios vandenyne, asocijuojasi su mūsų civilizacijos technologiniu „stabilumu“. Šios kultūros skeveldros primena Nojaus laivo istoriją. O istorija linkusi kartotis. Dabarties šiukšlių salose vėl tūps pirmasis paukštis… Galbūt tokie dirbtiniai kontinentai taps gyvybės kapsulėmis naujų namų per prievartą ieškantiems nomadams?


VIETOJE EPILOGO

Keletas Mariaus Ščerbinsko minčių, kodėl jam reketukai tokie svarbūs.

Istorinis kontekstas. Turbūt senstu, todėl aktualus tampa ir regiono istorinis kultūrinis palikimas.

Energinis kontekstas. Matyt, tikiu ta energija, kuri, reketukui esant šalia, tampa geresnė.

Estetinis kontekstas. Aiškėja, kodėl tuos aukštus kranus visad laikiau kažkokiais gražiais dalykais.

Konstrukcinis kontekstas. Sena tiesa apie trikampį, kaip stipriausią konstrukcinį elementą, pasitarnauja, kai reikia kurti iš materijos, o ne popieriuje.

Dvasinis ir religinis kontekstas. Regis, bažnyčia ne šiaip naudoja kryžius, o reketukas, pasirodo, besąs tūrinis kryžius.

Kaip keista, juk formaliai tereikia 12 vienodų pailgų elementų ir sprendimo, kaip juos sujungti galuose, sukuriant dviejų lygiakraščių, apverstos ir neapverstos, piramidžių kompoziciją.

Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

0 comments on “Kaip judėti erdve ir laiku, [arba] instrukcija, kaip pagaminti reketuką

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s