Autorius: Tomas Genevičius
Martyno Rimeikio (g. 1980) choreografinio darbo pradžia siejama su Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro projektu „Kūrybinis impulsas“, kur jis sukūrė šokio kompoziciją „Belaukiant Godo“ (2012). Sekantis choreografo spektaklis – „Visur kur mes nebuvom“ (2015) taip pat atkreipė kritikų dėmesį ir pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą.
Rimeikis ne kartą interviu yra pripažinęs, kad jam didelę įtaką padarė švedų choreografas Matsas Ekas, derinatis klasikinį baletą su šiuolaikinio šokio elementais. Šios savybes pastebimos ir paties Rimeikio choreografijoje. Pasak Martyno, tai Eko kūryba jį patį paskatino tapti choreografu: „Aš visąlaik svajojau išmokti šokti taip, tarsi kūną valdytum kaip mintį. Kitaip tariant, kalbėti judesiu. Kai žiūrėdavau Matso Eko įrašus, atrodydavo, kad nežiūri, kaip šokėjas atlieka judesius, kaip jis kelia koją, o matai, ką jis kalba.“ (Rimeikis, 2014).
Pirmas pilnametražis Rimeikio baletas „Visur, kur mes nebuvom“ (2015) pastatytas pagal šiuolaikinio kompozitoriaus Maxo Richterio muziką. Pasak Helmuto Šabasevičiaus, Rimeikio debiutas – be išorinių efektų, derinantys veiksmą ir būseną. „Formos požiūriu šiuolaikinio šokio judesiai siejami su neoklasikine leksika (…) tačiau viskas sušvelninta, netekę klasikiniam baleto kietumo“ (Šabasevičius, 2016).
Vienu svarbiausių Rimeikio choreografinių darbų galima laikyti dviejų veiksmų baletą „Procesas“ (2017) sukurtą pagal Franzo Kafkos romaną. Adaptuoti Kafkos kūrybą nėra lengva užduotis, sunkumų kelia alegorinė kalba, daugiaprasmiškumas, įvairios galimos interpretacijos. Tačiau paskutiniais metais Kafkos kūryba tapo dažnu Europos choreografų įkvėpimo šaltiniu, pvz., Mauro Bigonzetti, Jiři Bubeničeko pastatymai.
Sukurti „Proceso“ libretą Rimeikiui padėjo rašytojas Laurynas Katkus, specialiai baletui muziką sukūrė kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Kaip pastebėjo užsienio teatro kritikai, Rimeikis iš esmės išsaugojo pagrindinę romano fabulą.“ (Kloubkova, 2019). Tačiau jo dėmesys nukreipiamas ne į visagalės biurokratijos, o į žmogaus laisvės, individo ir jį kaltinančios minios santykių temas. Rimeikio „Procesas“ „nusigręžia nuo klasikinių baleto kanonų ir ieško naujų šokio kalbos bruožų. (…) Veiksmas netampa visiška abstrakcija, tačiau tai ir ne iliustratyvus teatras, nes šokis visada palieka daugiau laisvės interpretacijoms nei literatūros tekstas.“ (Kloubkova, 2019).
M. Rimeikio „Procesas”. LRT mediatekos įrašo stop kadrai
Rimeikio balete esminė tampa judesio kalba, tad šio spektaklio moto galima laikyti Kafkos „Proceso“ citatą: „Įtariamajam geriau judėti, negu sėdėti ramiai, nes tas, kas ramiai sėdi, bet kada, pats to nežinodamas, gali atsidurti ant svarstyklių lėkštės su visomis savo nuodėmėmis.“ Baletas „Procesas“ tai siužetinis, literatūrine fabula paremtas scenos kūrinys, tačiau dramaturgija čia kuriama ne tekstu, o vizualinėmis priemonėmis, judesio kalba (galima prisiminti Rimeikio norą kalbėti judesiu, judesiais išreikšti mintis). Tad svarbiausiu vienetu šiame pastatyme tampa ne žodis, t.y., autoriaus tekstas, o kūrinio mintis, idėja, interpretacija, atmosfera.
Kalbant apie baleto ir šiuolaikinio šokio dermę čia reiktų išskirti klasikinio baleto elementus: puantus, specifinius judesius (pvz., apsisukimo aplink savo ašį, šuoliai, staigaus susikabinimo ir persiskyrimo veiksmai), solo ir duetiniai pasirodymus, griežtą judėjimą (pvz., pagal vieną, įstrižą ašį) scenoje. Kitaip tariant baletas vis dar yra svarbi choreografinė kalba. Tačiau šokiui suteikta moderni, šiuolaikiška forma, jis kalba sudėtinga, filosofine tema.
Šiame pastatyme reiktų išskirti ir su šokiu nesusijusius elementus: tokius, kaip vaikščiojimas arba gestai, kurie lyg ženklai išreiškia tam tikrus veiksmus bei būsenas, taipogi vokaliniai garsai (pvz., juokas). Į baletą integruojami rekvizito daiktai, kuriantys papildomas prasmes ir specifines judesio formas. Pvz., popieriaus lapas, teismo dokumentas, kaip spektaklio leitmotyvas ir jungiamoji grandis tarp veikėjų. Lapas pereina iš rankų į rankas ir metaforiškai perteikia Kafkos kūrinio prasmę: tai kaltinimo (šaukimas į teismą), žlugdančios biurakratijos simbolis, rekvizitinė detalė, išjudinanti ne tik veikėjų kūnus, bet ir visą veiksmą. Pvz., pagrindinio veikėjo Jozefo (šokėjas Jeronimas Krivickas) antrininkai, jo veiksmus atkartojantys atlikėjai, laikydami rankose po dokumentą sukuria veikėjo vidinės būsenos atspindį, vizualizaciją.
Muziką baletui parašęs kompozitorius Mindaugas Urbaitis pastebėjo, kad „darbo procesas buvo artimesnis muzikos kūrimui dramos spektakliui arba kino filmui. (…) „Procesas“ dėstomas šokiu, o muzika jam tik pasitarnauja“. Vis tik muzikos ir judesio santykis čia yra labai tamprus: muzika charekterizuoja veikėjus, jų būsenas (būtent taip jaučiasi ir juda scenoje ir šokėjai). Kitaip tariant muzika nėra tik fonas, bet ji leidžia kurti pasakojimą judesiu, šokėjams perteikti siužetą. Svarbia jungiamąja „Proceso“ dalimi yra elektroniniai garso efektai, intarpai tarp muzikinių temų. Tuo metu baletas dar labiau nutolsta nuo tradicinės formos, šokėjai momentais pavirsta tarsi nebylaus filmo aktoriais: jie judesiais išvaidina įvairias personažų situacijas ir jausenas.
Šiam baletui labai svarbi erdvė, sukurianti atmosferą, bet kartu ir paliekanti daug vietos judėjimui. Tai pilkos, „bespalvės“ betoninės masyvios konstrukcijos (scenografas Marijus Jacovskis), jos juda ir transformuojasi, ir pakeičia erdvę (kambarys, ofisas, teismas). Panašių spalvų ir šokėjų kostiumai, beveik minimalistiniai, bet pakankamai saviti ir išraiškingi. Svarbus elementas yra apšvietimas, sukuriantis ekspresionistinę, ryškių kontrastų ir šešėlių erdvę. Priešpriešinė šviesa išgauna didelius šokėjų šešėlius. Šokėjas valdo šešėlio mastelį ir matomumą priartėdamas ar nutoldamas nuo sienų, šešėliai ritmiškai atkartoja judesius ir tampa šokio dalimi.
M. Rimeikio „Procesas”. LRT mediatekos įrašo stop kadrai
Apibendrinus, Rimeikio choreografijos pagrindu galima laikyti jo, kaip klasikinio baleto šokėjo, didelę patirtį ir nuolatines savos individualios kalbos, būdų kalbėti savais „žodžiais“ paieškas. Šis kalbos išlaisvinimas, praplėtimas atvedė jį prie šiuolaikinio šokio ir teatro elementų, kuriuos jis savitai derina su klasikiniu baletu. Choreografui būdingos filosofinės, egzistencialistinės temos, modernistinės literatūros adaptacijos. Per šokį, t.y., be teksto, be iliustratyvumo, be butaforijų išreiškiamos sudėtingos temos, judesio dėka priartėjama prie alegorinės, metaforiškos kalbos.
