Interviu Istorijos Lietuviški kontekstai Paveldas Rekomenduojame Tema

Juozas Miškinis: pagrindinis veikėjas yra miškas

Interviu su gamtosaugininku ir ornitologu


Pokalbis su gamtosaugininku, ornitologu Juozu Miškiniu apie Jono Basanavičiaus šilą Panemunėje ir jo įkurtą gamtinį pažintinį taką.

Gamtininkas papasakojo apie jo įkurto pažintinio tako aplinkotyrinę funkciją, apie miesto apsuptyje esančio miško santykį su civilizacija, atskleidė kerpių ryšį su miesto tarša, papasakojo apie šile perinčius paukščius, žiemą čia girdimus jūrinių erelių pokalbius, retus augalus.

Interviu skiriamas šviesiam Juozo Miškinio atminimui.

Juozas Miškinis. Filmo “Pojūčių šilas“ stop kadras.  © Darius Petrulis.

Tomas Genevičius: Kodėl ir kaip susidomėjote Panemunės mišku? Kokiu tikslu įkūrėte šį pažintinį taką jame?

Juozas Miškinis: Pagal mane, pagrindinis veikiantis veikėjas yra miškas, o miškas, kaip ir bet kuris biologinis dalykas,  yra labai sudėtingas. Visas pasaulis susideda iš smulkmenų.

Šį mišką jau žinau daugybę metų, anksčiau dirbau, gyvenau Vilniuje irgi netoli miškų, o mano visa vaikystė praėjo Panemunėje ir aš mačiau kaip visas tas miškas keitėsi.  Įkurtas pažintinis takas kerta kuo didesnę įvairovę, o jo tikslas buvo parodyti, koks įvairus yra šis miškas. Jo didelė įvairovė priklauso nuo to, koks yra gruntas. Čia kur mes sėdime (J. Miškinio namo kieme, per keliasdešimt metrų nuo miško. T.G. past.) kažkada buvo Nemuno dugnas, todėl visur čia yra smėlis, smėlio sąnašos, kurias sunešė upė.

Pagal specialybę esu inžinierius elektrikas, skaičiavimo technika mano buvo specialybė. Domėtis pradėjau nuo gamtosauginių reikalų dar Vilniuje dirbdamas, o paskui įsijungiau į ornitologinę veiklą, čia pat tas miškas, kadangi aš pamačiau jo pokyčius man kilo mintis padaryti tą pažintinį taką. Ir nedaryti jį kaip sakoma pritaikytą visiems atvejams, tiesiog padarei atžymas, užpurkšti ant medžio žymę – čia yra takas, ir jeigu kas norės tai jis praeis tuo taku.

Dabar miškas yra visiškai kitoks, o jis pasikeitė daugiausia dėl miesto įtakos, atėjo žmogus. Pasikeitimą įtakojo tarša, kuri klostėsi per metų metus. (Kalbėsime apie laikotarpį nuo 1945 iki dabar, nemažas gabalas laiko). Miško oras yra sveikas, jeigu aplinkinis oras yra sveikas. Žinoma, miškas sugeria anglies dvideginį, miestas gamina daug taršos ir ji visa kaupiasi ir sėda į tą mišką, kaip sėsdintuvas, kaip ir vanduo. Kuo tas pasireiškia? Prieš tuos 40-50 metų daugiausia augo tik spygliuočiai, čia buvo pušynas, šilas, o dabar ten yra pomiškis, pagrinde tik lapuočiai.

T.G.: O kaip manote kas lemia tą didžiausią taršą pas mus?

J. M.: Pas mus lemia didesnę taršą, pvz., Petrašiūnų rajonas, tai yra pramoninis rajonas, kuris išmeta į atmosferą gana daug įvairių medžiagų, aš jų nematavau, ko gero gal ir nematuosiu tų medžiagų,  bet mes matome visą to rezultatą, kuris yra toks, kad tas miškas pasikeitė.

Tačiau vis tiek tą mišką jau galima laikyti sengire, tai rodo netgi visa eilė tokių grybų rūšių, kurie auga tiktai ten, kur yra seni brandūs medynai.

T.G.:. Filme „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila, 2017) teigiama, kad sengirė yra toks miškas, kuris nepasikeitė per šimtą metų, kur medis nukrito ten ir liko.

J.M.: Pas mus tokių dalykų nerasime. Sengirės, kur medis nukrito ir nebuvo judinamas, tai yra rezervatinės teritorijos. Savaime aišku, tai nebuvo rezervacijos teritorija. Ir netgi jei žiūrėsime į Punios šilą, kuris yra teigiamas analogas, tuo, kad Nemunas supa ir vieną, ir kitą šilą (ir šitas šilas ir anas šilas yra Nemuno apsuptyje), bet ten tos taršos nėra, čia ji yra. Ten jis yra maždaug dešimt kartų didesnis, pas mus yra apie 330 hektarų, o ten yra virš 2 000 hektarų to šilo.

Tai ir norėjosi, kad žmonės tą pamatytų, ir žinoma, tai nėra toks dalykas, kuris domins visus, tai domis tik nedidelę dalį. Kadangi esu ornitologas, tai žinau, kai vedu tokią ekskursiją ir matau, kiek žmonių susidomi tais paukščiais, jiems iš tikrųjų įdomu, ir tu matai, kad maždaug trys ketvirtadaliai visai nesidomi, dalis tikrai susidomės, o kitiems šiek tiek įdomu paklausyti. Čia kitaip ir negali būti,  to dėsningumo.

T.G.: Bet gal svarbu ne tik sudominti ar kiek susidomės, bet ir skleisti tą žiną, kad yra tokia vieta?

J.M.: Be sudominimo, nesidomint, to skleidimo ir nebus. Šiaip tai, aš esu matęs daug tų gamtinių pažintinių takų, kuriuos padarė savivaldybės arba regioniniai parkai, ir sakysime taip, 80 proc. tų gamtinių pažintinių takų jie merdi arba jau numirę. Dabar žmogui reikia kažkokio papildomo veiksnio, kad jis susidomėtų, visiškai jeigu praeini pora šimtų metrų ir tau stovi alaus statinaitė, iš karto čia susidomėjimas šituo reikalu pakiltų, arba ledus bent dalina ar parduoda, nu kažkas tai tokio, kas yra atraktyvu ir yra šiaip mieste. Žmogus ar mieste, ar miške – vis tiek jis yra žmogus.

T.G.: O Jūsų manymu, kas žmogų galėtų sudominti būtent šitoje vietoje, kodėl jis turėtų pirmenybę teikti būtent šiati vietai? Ar šiandieninio miesto gyventojui sunku rasti priežasčių, motyvacijos eiti į tokį mišką, juo domėtis?

J.M.: Mano mintis buvo, kad pirmiausiai tuo turėtų susidomėti mokymo įstaigos, mokyklos, gimnazijos. Ir kad gamtos mokytojai galėtų išnaudoti šį šilą savo pamokoms. Bet žinote, tą reikėtų pradėti nuo jauno amžiaus. Mokytojai galėtų pravesti tą pamoką tiesiog gamtoje. Čia turėtų būti elementari pamoka. Tai ką mokytojas rodys pamokoje paveiksliukais, skaidrėmis, čia jis tą galėtų parodyti realiai. Mokytojui reikia papildomo darbo, kurio niekas nenori. Čia reikia ne tik paprasto bendradarbiavimo, bet kad mokytojui pačiam būtų įdomu konkrečiai dirbti toje gamtoje, o ne tik atbūti tą savo pamoką.

T.G.: O nebandėte bendradarbiauti su universitetais, žmonėmis kurie studijuoją gamtos, miškų temomis?

J.M.: Jie turi savo gerus dėstytojus, pvz., Stulginskio universitetas. Ten tikrai yra geri specialistai, geri dėstytojai ir jie turi savo programas, savo darbus  jie važiuoja ir atlieka tą savo darbą tikruose dideliuose miškuose. Jiems čia tas yra mažai įdomu, užtai mano mintis buvo, kad čia yra ne universitetas, o ta pati pradžia turėtų būti. Jei koks vaikas susidomi, jis gali toliau domėtis, jis gali nustoti domėtis, bet tai būtų toks pradinis taškas.

J. Basanavičiaus šilas. Filmo “Pojūčių šilas“ stop kadrai.  © Darius Petrulis.

T.G.:  Bet ši vieta įdomi ir išskirtinė yra ir moksliniu požiūriu, kad ji randasi mieste.

J.M.: Na taip, būtent, kad ji yra mieste, ir tą miesto, ir žmogaus įtaką čia galima žiūrėti. Dabar nesigilinsime į tai, bet tą labai gerai parodo tokie dalykai kaip kerpės. Vienos kerpės gali egzistuoti bet kokiomis sąlygomis (samanos, kerpės tai yra bakterijos ir grybo darinys), bet yra tų kerpių, kurios nepaprastai jautrios taršai. Ir jei nuvažiuosime į tolimesnius miškus, pamatysime, kad ten tų kerpių įvairovė yra nemaža, o čia atėję mes tų kerpių nepamatysime, tiesiog negali jų būti čia. Tokia miesto įtaka, automobilių išmetamosios dujos.

T.G.:  Ar domėjotės šio miško istorija? Kaip Panemunė, Panemunės dvaras atsirado tokioje vietoje? Ir kaip vienas kitą įtakojo, miestas ir miškas?

J.M.: Panemunė atsirado kaip dvaras, paskui jis gavo miesto teises. Čia daugiausia gyveno žydai, pagal Vaidoto gatvę. Aš net bandžiau surasti iš tų laikų kokį žydą, kuris išlikęs, kad sužinoti istoriją, kaip tai buvo, prieš tą karą. Buvo vienas žmogus, jis ir knygą yra išleidęs, Joachimas Fainas, bet jis labai mažai informacijos suteikė. Deja nieko neradau.

Pasiėmiau nuėjęs į Kauno archyvą telefonų knygą 1936-38 metų. Suradau tų pavardžių nemažai, bet tų žmonių – jau ne, tiesiog pakankamai daug laiko praėjo. Gal dar yra kur išlikę, bet atrasti man nepavyko. Tai va tas miestelis buvo žydų, o Panemunė buvo kaip kurortas ir dauguma tų namų kurie yra šalia pušynų buvo skirti vasaroti. Po karo dar būdavo, kokiais 1947-ais čia žydai atvykdavo poilsiauti, nuomojasi kambarius ir tarp tų pušų pasikabina tokius hamakus ir ten ilsėdavosi. Dabar tokio dalyko išvis čia nebeliko.

O šilas kaip kurortinė vieta buvo pradėtas daryti 1929-ais metais, toks miškininkas Kuprionis, kuris davė pradžią šitam dalykui. Jei pažiūrėjus Smetonos kronikas, tai galėjo jis čia pajodinėti ant žirgų. Tokia istorija, tik tiek keista, kad jis buvo palyginus nedaug iškirstas. O ten matosi amunicijos sandėlis, jis turėjo būti palyginus sausoje vietoje, o griovys, tai iš ten kasė žemę ir pylė ant to mūro. Ir dabar ten išaugę pušys. Tai jei tas fortas buvo statomas prieš pirmą p karą, kažkur 1890, tai dabar galima pamatyti koks tų medžių amžius. Buvo daromas gręžinys į tuos medžius ir nustatomas jų amžius,  tai tos pušys vienos virš šimto metų, kitos jau gal ir pusantro šimto turi.

Miškas prasidėjo turbūt ten, kur dabar yra Vaidilos gatvė. Nebuvo tokių plynų kirtimų tada, kaip šiandien, išskyrus rezervatines teritorijas. Man teko talkinti vienam bičiuliui miškų institute, tai važinėjom po tas saugomas miškų teritorijas šiaurės ir pietų Lietuvoje, jos labai panašios į tai, ką mes čia turime. Tad pagal seniausius medynus galima teigti, kad šitam miškui yra apie 150 metų.

T.G.: Ar yra šiame miške nykstančių, retų ar saugotinų augalų ar gyvybės rūšių? Kokios jos pagrindinės?

J.M.: Šiame miške iš nykstančių saugotinų augalų yra grybų.  Tai yra Šveinico rudapintė, kuri auga ant senų pušų šaknų ir kamienų, tai raudonosios knygos augalas. Ir Kopūstgalvis raukšlius toks grybas. Jis labai įspūdingas, panašus galima sakyti į žiedinį kopūstą. Jis irgi auga tik ten, kur yra pakankamai didelio amžiaus pušys, pas mus jų randi kiekvieną rudenį. Jis neauga masiškai, nes kiekvienas grybas, tai ką mes matome, tai yra tik vaiskrūmis, o  grybas, tiksliau grybiena, tai yra simbiozė su medžio šaknimis po žeme ir kiekvieno grybo rūšies grybiena išsirenka savo rūšies medžio šaknų sistemą.

T.G.: Gamtoje daugybė sąsajų, kurios jungia viską aplink, apie kurias mes žinome labai mažai. Pvz., kokiais keliais keliauja paukščiai? Kokiu būdu jie apsigyvena tose pačiose vietose? Arba tas paukščių ryšys su uodais, uodų su miškais ir t.t. Tikriausiai toks miškas ir pažintinis kelias jame suteikia gerą progą norintiems daugiau sužinoti apie tai? Miestiečiai šalia gyvenantys, galbūt net nežino, kiek priklauso nuo to miško.

J.M.: Taip, žmogus nėra labai linkęs į tai gilintis, bet yra tokių žmonių, ne tik aš, yra jauno amžiaus ornitologų tenka bendrauti, tai jie labai domisi aktyviai ir yra tos srities profesionalai.

Šiame miške yra lapių, stirnų, vakare einant giliau juos galima pamatyti išėjusius į atvirą vietą. Net ir dabar, kai išasfaltuoti takai, masės žmonių, bet gyvūnai prisitaiko. Apie Basanavičiaus paminklą visą laiką kiškiai būna. Į buvusios bibliotekos (Vaidilos g. 21) kiemą ateidavo ir lapės, voverės, kiaunės, ne viena pelinių gyvūnų rūšių (kokios 3-4).

Peri pelėdos, mažieji apuokai,  kurie daugumoje maitinasi tais peliniais graužikais. Naminė pelėda yra viena iš populiariausių pelėdų Lietuvoje, o pats populiariausias yra mažasis apuokas, jis peri visai netoli Basanavičiaus paminklo, jis naudoja varnalizdžius dėti savo kiaušiniams. Ir jis aišku labai konfrontuoja su varnomis ir apsireiškia tada, kai varnos nustoja skraidyti, jis nėra visiškai naktinis, o labiau prieblandos laiko. Kai saulė nusileidžia jie pradeda įkyriai cypauti, reikalauja iš tėvelių maisto. Turiu aš juos nufotografavęs, bet tai nėra lengva, šviesos jie nemėgsta. Gali išprovokuoti juos su garso įrašu, juo negalima piktnaudžiauti, jaunikliai susinervuoja, tėvai susirūpina, o jei leidi kažkur kitur padarytą, kitos vados garso įrašą jie atpažįsta, žino kad tai ne jų vaikų balsas ir žiūri labai atsargiai į tuos įrašus.

Dar žiemą, kai užšąla Kauno marios čia apsistoja jūriniai ereliai kurie žiemoja, jų nakvynės vietos būna tos aukštos pušys, jie suskrenda ten nakvoti, o paskui skrenda į atvirus vandenis. Jei nueini į tą mišką dar prieš patekant saulei, tai gali išgirsti tą jūrinių erelių pokalbį tarpusavyje, kleketavimą tokį. Tai tokie dalykai, kurie yra vis tik tai europiniame mieste, man teko vedžioti užsienio ornitologus po kitas Lietuvos vietas ir atvedžiau į mūsų pušyną, tai jie labai stebėjosi, kad mes turime tokį gamtos perlą pas save. Jei pažiūrėsite kokius Niujorko parkus ar Paryžiaus, jūs niekur nerasite tokio dalyko, kad jie turėtų, todėl jie mano, kad tai yra labai didelė vertybė. Mes kažkodėl tos vertybės nepastebime ir mano mintis padaryti tą taką ir buvo, kad pastebėti, koks čia yra vertingas dalykas. Negaliu pasakyti kiek iš to gausis, man rodos kartais pradedu ir nusivilti šituo dalyku, nes reikia daug pastangų, daug viešinimo.

T.G.: Matyt šiuolaikinė visuomenė negali be civilizacijos, jiems reikia kokio tai kelio išgrįsto, kad galėtų įeiti į tą mišką.

J.M.: Aš sutinku, tai ir gerai, civilizacijos irgi reikia, atgal niekur negrįši. Kada buvo pradėti asfaltuoti tie visi takai, aš bandžiau rašyti, kalbėti, kad to viso nereikia, prašiau iš savivaldybės, kad man paaiškintų kas darė projektą tų visų takų ir kodėl taip padarė, tai po kokio gero pusmečio gavau atsakymą, kad tie darbai buvo daryti paprastojo remonto būdu ir dėl to nereikėjo jokio projekto.

T.G.: Bet jūsų takas vis tiek yra persipynęs su tais asfalto takais?

J.M.: Taip jis juos kerta, nes juk negali jų visai išvengti. Ir dabar aš negaliu taip pasakyti, kad tie takai yra tragiškas dalykas, tuo labiau, kad gamta, jei tik neprižiūri, ji savo teritoriją atsikovos.

J. Basanavičiaus šilas. Filmo “Pojūčių šilas“ stop kadrai.  © Darius Petrulis.

T.G.: O kaip Jūs manote, kiek tokia vieta, kaip šis pažintinis takas gali paskatinti žmonių ekologinį sąmoningumą, t.y. saugoti mišką ir apskritai gamtą, ar bent jau jai nekenkti savo gyvenimu?

J.M.: Sunku pasakyti, galvoju kokiais keliais procentais. Galėtų turėti kokios didesnės tiesioginės įtakos, bet tam reikia didesnių pastangų. Ir viešinimo reikia ir patį taką reikėtų atnaujinti. Reikia pastangų, kad tą taką palaikyti tam tikroje formoje. Žmogus vis tiek turi ten praeiti ir jis turi matyti kur jisai eina. Aišku jis gali eiti ir be to tako, nebūtina prie jo prisirišti, gali paskuti į šoną, jei kažkas tave domina, gali grįžti, vėl paeiti, tu turi jaustis tam miške įėjęs laisvas, nesuvaržytas. Miškas kažkaip tai ir sąlygoja, kad tu esi visiškai atitolęs nuo civilizacijos, įpareigojimų viskam, tu tiesiog eini, jei domiesi tais medžiais, augalais, gyvūnais, tu į tai susikoncentruoji ir tada visas tas pasaulis kažkur nutolsta, bent valandai, pusantros. Tai duoda ir pažintinį dalyką, gali pasakyti savo pažįstamiems, tuo pasidalinti ir t.t. 

Tas viešinimas tokį tikslą ir turėjo, o kaip seksis, tai manyčiau kad kol kas  į minusą. Dabar tie takai jau kažkiek užaugo, vadinasi ten niekas nevaikščiojo toje vietoje, niekam nereikėjo. Kai kurias to tako dalis įsisavino dviratininkai savo orientacinėms treniruotėms, bet tai nėra blogai, gamta prisitaikys, jeigu tik žmogus nepradės kažko tobulinti labai smarkiai.

T.G.: O jeigu paklaustų Jūsų kažkas – kas ta miško biologinė įvairovė ir kodėl ją reiktų saugoti, ką jūs atsakytumėte?

J.M.: Biologinė įvairovė, ne tik miško, bet ir apskritai, vadinamo šlapžemio ar kitų retesnių vietų, yra svarbi tuo, kad ji turi tam tikrą uždarą stabilią sistemą, kuri kaip ir sukasi savyje ir ji gali atsispirti įvairiems poveikiams. Kaip matėme buvo vėjolauža (2010 m.), išlaužė medžius ir pats miškas atsiželdina, atsistato, iš to, kas yra greta.  O tie medžiai, kurie atauga neatsodinti yra tvirtesni, stabilesni negu tuos kuriuos sodina ir tą visą augimo procesą žmogus gali stebėti. Biologinė įvairovė sukuria gamtai stabilumą, jeigu ji pažeidžiama, pradeda  trūkti atramos, kažkoks veiksmas ima vykti į vieną ar į kitą pusę.

T.G.: O šis miškas kito gana stipriai? Tas procesas vis dar kažkoks vyksta?  

J.M.: Kitimo procesas vyksta, ir yra neišvengiamas, nuolatinis. Mes pvz., su moksleiviais ėjome ir matome viduryje to pušyno auga hortenzijų krūmai, kažkur auga slyvaitės, obelaitės, visą tai yra žmogaus įtaka.  Yra akustinis užterštumas miško, gaudesys. Negaliu pasakyti ar tai kenksminga, bet tai yra nenatūralus būvis, būsena tai vietai. Inkilai – reikia juos prižiūrėti, paukščiai prikrauna pilną inkilą ir niekas jau nebedės, reikėtų nusikelti inkilą ir išmesti seną lizdą. Išvalyti. Inkilą galima kelti visus metus. Prie to tako su vaikais darom. Paukščių įvairovė ir tankumas Panemunės šile yra didesnis, nei pvz., Vaišydavos miške. Didesnė sklaida paukščių, nes didesnė teritorija, bet tie brandūs medynai leidžia išlikti įvairesnėms paukščių rūšims.

T.G.: Kiek paukščių rūšių čia galima aptikti?

J.M.: Nedariau apskaitos, bet galima primesti. Skaičiuojami perintys paukščiai. Be abejonės didesnė įvairovė, nei Ažuolyno ar kokiame kitame Kauno parke. Pvz., kregždės, jei neras vabzdžių jos neskris daugiau į tą vietą. O vabzdžiai deda kiaušinėlius į dirvą. Arba paklotas, kuo jis įvairesnis, kuo storesnis, tuo didesnė galimybė tenai atsirasti gyvūnams ir augalams. Netoli Basanavičiaus esu radęs vabalą raganosį. Didesni paukščiai, kaip pelėdos medžioja vabalus, žiogus, gandras maitinasi ir pelėmis, pelėnais, ne tik varlėms. Sėmenos šlaitai įspūdingi, ornitologai matė vandens strazdą, nardo ir bėga po vandeniu.

T.G.: O kokia šio miško įtaka miestui, pvz., dėl oro taršos?

J.M.: Ji aišku yra, bet dėl oro aš nežinau tiksliai kokia, manau, kad ji yra, bet reikia daryti tyrimus, bandymus, kažkas turi rašyti projektą, kažkam turi būti įdomu. Kaune turime Stulginskio universitetą, galbūt Miškų institutas, galbūt jie galėtų užsiimti. Dabar jie turi savo darbus, bet iš tikrųjų jūs čia padavėte idėją.

T.G.: Tos mokslinės institucijos galėtų labiau įsitraukti.

J.M.: Jei pvz., savivaldybė užsakytų tokį tyrimą, jie tikrai galėtų tą padaryti.

Daugiau apie Panemunės J. Basanavičiaus šilo pažintinį taką:

https://pamatyklietuvoje.lt/details/panemunes-j-basanaviciaus-silo-gamtinis-pazintinis-takas/8741

Dariaus Petrulio dokumentinis filmas “Pojūčių šilas“, 2021. Filmo įkvėpėjas Juozas Miškinis.

0 comments on “Juozas Miškinis: pagrindinis veikėjas yra miškas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s