Naujienos Įvykis

Galerija „Arka“ rengiasi Lietuvos scenografijos pristatymui Prahoje 2023 metais

LDS galerijos „Arka“ informacija


Praėjusių metų liepą LDS galerijoje „Arka“ vyko teatro dailės paroda „Navigacija“, kurioje eksponuota teatro dailininkų Renatos Valčik, Artūro Šimonio ir Irmos Balakauskaitės kūryba. Paroda pradėtas Lietuvos scenografijos reprezentacijai skirtas veiklų ir projektų ciklas. Šios iniciatyvos autorė – teatrologė dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, burianti draugėn Lietuvos teatro dailininkus siekiant įgyvendinti Lietuvos paviljono pristatymą didžiausiame tarptautiniame teatro meno ir architektūros renginyje 2023 m. – Prahos kvadrienalėje (PQ23). 

Tarpinė arba generalinė kvadrienalės ekspozicijos paroda „Navigacija: teatro išlikimo link“ planuojama šių metų spalio mėnesį LDS galerijoje „Arka“, kuri tampa šiuolaikinio Lietuvos teatro dailės prisistatymo tarptautinei scenai ambasadore. Parodos kuratorė su kolegomis prieš kelias savaites lankėsi Prahoje organizuotame simpoziume, skirtame susipažinti ne tik su laukiamos kvadrienalės erdvėmis, bet ir apžvelgti kitų šalių scenografijos nūdieną. Simpoziumo įspūdžiais ir projekto ateities vizijomis dalinasi R. Bitinaitė-Širvinskienė.

Prahos kvadrienalės simpoziumo provokacijos

Gegužės 4–6 d. Prahoje būriavosi teatro dailininkai, kurie buvo sukviesti į  scenografijos, teatro architektūros, performatyvių menų dizaino ir erdvių parodos „Prahos kvadrienalė“ – PQ – simpoziumą. Iš visų pasaulio šalių atvykę scenos menininkai susirinko pasidalinti pastarųjų kūrybos metų patirtimi, klausė pranešimų, aktyviai dalyvavo diskusijose, įdėmiai tyrinėjo, fiksavo, matavo parodoms skirtas erdves. Prie simpoziumo dalyvių šiais metais prisijungė ir lietuvių teatro dailininkai, kurie nėra dalyvavę tokioje parodos pasirengimo akcijoje. Į simpoziumą vyko Lietuvos nacionalinės ekspozicijos komanda: Prahos kvadrienalės dalyvavimo patirtį turintis, įvairiose erdvėse, įvairiomis medžiagomis kuriantis, išskirtinės stilistikos teatro dailininkas Jonas Arčikauskas, eksperimentuojanti netradicinėse erdvėse,  su gamtos materija dirbanti teatro ir kino dailininkė, architektė Sigita Šimkūnaitė bei šių eilučių autorė – menotyrininkė, teatro dailės tyrinėtoja Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.

Parodos laiko įtvirtinimas

Simpoziumo dalyviai susipažino su nauja informacija ir pasitvirtino žinomus faktus. Simpoziumo organizatoriai dažnai minėjo svarbiausią datą – 2023 metų birželio mėnesio 8-18 dienomis vyksiančios pasaulinės teatro dizaino parodos laiką Prahoje. 15-ąjį kartą startuojantis forumas savo pradžią pažymėjo 1967 metais ir įsitvirtino kaip kūrybinių mainų ir edukacinė platforma, leidžianti tyrinėti geriausius šiuolaikinio dizaino teatro kūrinius. Tai kūriniai, kurie dalyvauja perforamatyvių menų parodose, festivaliuose, performansuose, seminaruose, simpoziumuose, edukaciniuose renginiuose ir rezidencijose. Simpoziume buvo matyti, kaip rimtai, atsakingai žvelgiama į šį renginį, kaip ypatingai vertinamas dalyvavimas jame, kokia garbė atstovauti savo šalį PQ parodoje, nes sukuriamos pažinimo ir pripažinimo galimybės visame pasaulyje. 

Pripažinimo galimybės

Apie Lietuvos scenografiją sužinota pasauliniu mąstu 1975 metais, kai pirmą kartą Prahos kvadrienalėje dalyvavo Lietuvos scenografas, tuo metu vienintelis Lietuvoje autorinio dailininko teatro kūrėjas, Vitalijus Mazūras, kuris tada atstovavo Sovietų sąjungos scenografiją. Pirmoji Lietuvos nacionalinė ekspozicija buvo suformuota po dvidešimties metų. 1995 metais ją parengė teatro dailininkas Jonas Arčikauskas. Šio dailininko kūryba susilaukė didelio dėmesio, jo scenografijos kūriniai, reprezentuojantys Lietuvos teatrą, pateko ant Prahos kvadrienalę pristatančių žurnalų viršelių. Taip Lietuvos teatro dailė tapo tradicinė Prahos kvadrienalės dalyvė. Dalyvaujant kvadrienalėse paaiškėjo, jog scenografijos parodos nėra teatro dailininkų kūrybos atsiskaitymo, kūrybos retrospektyvos, atsitiktinių kūrinių  pristatymo vieta. Kiekvienais metais PQ iškeliamos naujos idėjos, temos nuolat skatina iš naujo pažinti scenografijos parodų specifiką, taip su pasitikėjimu, pilnavertiškai įsijungti į pasaulinio mąsto teatro renginius. 

Naujų įvietinimų kurstymai

Šių metų simpoziumas vyko viename iš parodos ekspozicijoms skirtų savotiškai egzotiškų pastatų Jatka – senoje skerdykloje. Šis milžiniškas statinys atsirado 1895 m. izoliuotoje nuo miesto vietoje – vingį darančios upės Vltavos kilpoje. Palaipsniui teritorija išsiplėtojo iki miesto mieste mastelio, pavirto „Pražska Tržska“ su art noveau ir neorenesanso stilistikos statiniais. Šiame didžiuliame 11 hektarų plote buvo sukurta infrastruktūra: geležinkelio linija, įvairios arklidės, šaldymo saugyklos, vandentiekis, gaisrinė, nuotekų sistema, puikiai veikusi iki XX a. pabaigos, kai 1983 m. vietovė buvo performuota į vaisių ir daržovių rinką. Tačiau 2002 m. teritoriją apgadino potvyniai ir ją atnaujinus, dalį rajono užėmė menininkai.

Tokioje daugiasluoksnėje erdvėje, prie vandens saugančioje skirtingų epochų ir žmogaus veiklos kvapą, susikūrė savita aura, kurią PQ organizatoriai skatino ne tik pajusti, įsisavinti, bet ir  įkūnyti ekspozicijose per dialogą su vieta ir forma.

Parodos idėjos iššūkiai

Simpoziume buvo akcentuojama, jog kiekvienos dalyvaujančios šalies ir regiono ketverius metus trunkančios pastangos turėtų apimti aktualias laikmečio problemas, dabartines scenografijos tendencijas, kurios atspindi esmines šiuolaikinio spektaklio dizaino idėjas ir formas, įgyvendintas per pastaruosius šešerius metus. Buvo pabrėžiama, kad dėmesys skiriamas dizainui kaip stipriam neatskiriamam spektaklio elementui, o ne konceptualiems režisūriniams ar dramaturginiams požiūriams. 

Simpoziume buvo pristatyta pagrindinė būsimojo forumo tema –  RETA. Sąvoka RETA siejama su pandemijos metu įvykusia gyvojo teatro pauze, reta fizinio teatro patirtimi, kurią įvertinant siūloma pasvarstyti apie įvairesnes spektaklio gyvavimo vietas, kurti ateities teatrą neribojamą uždarų erdvių. Palaikant šią idėją parodos ekspozicijos neturės sienų, nebus ribojamos pertvarų. Taip siūloma kūrybiškai prisitaikyti, keliauti laisvai po viso pasaulio kūrybos labirintus.

Buvo pabrėžiama, kad esant dabartinei netikrumo, neapibrėžtumo ir epochinių pokyčių būsenai, kviečiami spektaklių kūrėjai, scenografai ir spektaklio specialistai pasitelkti savo RETĄ vaizduotę ir kūrybiškumą, kad padėtų įsivaizduoti, kaip pasaulis ir teatras galėtų atrodyti ateityje po pandemijos, dabar jau ir po karo.

Įdėjų naujose erdvėse pažadinimas 

Daug dėmesio simpoziume buvo skiriama netradicinėms performatyvių menų erdvėms, skatinant atrasti ateities sceną įvairiose vietose. Žvelgiant į dabartinį Lietuvos teatrą, kai vis dažniau išeinama į atviras erdves, sceną įkurdinant gamtoje, lauke, kurie neriboja žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžia pasirinkti stebėjimo vietą ir pan., akivaizdžiai pastebimas šios temos aktualumas.

Tokių nepaprastų spektaklių kūrėja XX a. pabaigoje buvo Vega Vaičiūnaitė. Ji parodė kokie patrauklūs spektakliai tampa juos kuriant ant vandens, kai vaizdą lemia pati gamta, vėjo stiprumas ir kryptis, vandens tėkmė. Statant spektaklius miesto teritorijose miestas aktualizuojamas kaip unikali lokacija, pavyzdžiui parkų miestas, aikščių miestas, vandens miestas. Tik ką tokiu vandens miestu save įvardino Kaunas po didžiulio muzikos ir šviesų spektaklio ant vandens Kauno Santakoje. Apie Klaipėdą – jūros miestą – po įspūdingo spektaklio R. Vagnerio „Skrajojantis Olandas“ Klaipėdos elinge sužinota visame pasaulyje. Šis audringos jūros vandeniu besitaškantis pastatymas, aktualiai iškėlęs žmogaus pasmerkimo ir jo įveikimo temą, priviliojo aibes gerbėjų, išprovokavo kitokių teatro kūrinių. Pernai startavęs spektaklis ant marių „Laikas nė(e)rimui“,  moderniai garsinantis kuršių tradicijas, įjungiantis vietos kraštovaizdį, pretenduoja tapti  šio krašto nauju ženklu. Savitus oro reginius atradęs Zapyškio aitvarų festivalis pasipildė įdomia scena amfiteatru ant senos nebeveikiančios žemsiurbės, naudotos upės vagai gilinti. Raseinių rajone esančiame Molavėnų-Graužų piliakalnių komplekse, šalia vingiuojančio upelio vykstantys spektakliai moderniai reflektuoja senovinę lietuvių kūrėjų medžiagą natūralioje senovę menančioje aplinkoje.

Atrandant vis naujų teatro erdvių, naujai atrandamas ir teatriškumas, balansuojantis tarp mistikos ir tikrovės, šiuolaikiškai sukuriamas vaizdas iš mitų ir istorinių pasakojimų. Taip kuriamos naujos unikalaus Lietuvos krašto, jo gamtos ir talentingų kūrėjų garsinimo galimybės. Atrodo, Nacionalinei Lietuvos ekspozicijai bus ką veikti Prahos kvadrienalėje.

Dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė

Pasirengimą Prahos kvadrienalei ir ją lydinčioms parodoms remia Lietuvos kultūros taryba. 

Parodos „Navigacija“ (2021) video dokumentacija: https://youtu.be/POzoe89CxyA

0 comments on “Galerija „Arka“ rengiasi Lietuvos scenografijos pristatymui Prahoje 2023 metais

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s