Autorius: Tomas Genevičius
Kas gautųsi sujungus istorinį pasakojimą apie JAV prezidentą Abraomą Linkolną su tibetietiško budizmo pomirtinio pasaulio koncepcija?
Rašytojo George‘o Saunderso knygoje „Linkolnas bardo“ istoriniai JAV pilietinio karo įvykiai perteikiami įvairiais gyvųjų ir mirusiųjų balsais, o jos vaizdiniai nenusileidžia Hieronymo Boscho ir Dante Alighieri‘o vizijoms.[1] Debiutinis rašytojo romanas 2017 m. pelnė Bookerio premiją ir buvo adaptuotas įvairioms medijoms, tarp jų operai ir virtualios realybės kino projektui. Pasak Saunderso, šiai knygai jis paskyręs kone 20 metų, kurių daugiausia užėmė apmąstymai apie knygos formą ir struktūrą: kaip visą tai pateikti, kad būtų įdomu jam pačiam, kaip rašyti ne tik ką žinai, bet ir ko nežinai, apie tai, ką žinai?[2]
„Linkolno bardo“ yra daugiabalsis kūrinys, istorija perteikiama ne vieno pasakotojo, o plataus veikėjų spektro lūpomis. Dalis pasakojimo dėstoma intertekstualiomis archyvų, prisiminimų, laiškų citatomis, kurių šaltiniai – JAV pilietinio karo ir Linkolnų šeimos gyvenimo liudininkai. Jie papildo vienas kitą ir savotišku kontrapunktu atliepia fiktyvių knygos veikėjų pasakojimą. Pastarieji yra pomirtiniame pasaulyje užstrigusios dvasios. Pagrindiniai šios istorijos veikėjai – prezidento ir jo mirusio vienuolikmečio sūnaus asmenys – pasakojime beveik nedalyvauja, apie juos, kaip ir apie viską sužinome iš kitų šalia tuo metu esančių veikėjų (kiekvienas čia pateikiamas – trečiuoju asmeniu).
„Linkolnas bardo“, kalbant Michailo Bachtino terminais, yra polifoninis kūrinys, ištisa liudijimų virtinė sudaryta iš skirtingų, besimainančių, vienas kitą papildančių ar prieštaraujančių subjektyvių balsų (skaičiuojama virš 160 veikėjų). Dauguma knygos personažų kartu atlieka ir pasakotojų funkciją (juos pagal Gérard’o Genette’o naratologijos teoriją galima priskirti homodiegetinių – istorijoje dalyvaujančių pasakotojų tipui). Saunderso knygoje šie personažai daug žino ir pasakoja vienas apie kitą, o savo pačių istorijos detales jie paradoksaliai linkę primiršti. Realius veikėjus ir liudijimus papildo išgalvoti, gyvųjų rašytinius archyvus struktūriškai atsveria kolektyvinis kalbėjimas iš anapus. Bendras literatūrinio pasaulio vaizdas suformuojamas nuolat keičiant fokusuotės subjektą ir požiūrio tašką, išgryninat iš to du tarpusavyje susijusius lygmenis – istorinį-realistinį ir metafizinį-siurrealistinį.
Saunderso fantasmagoriška anapusinio pasaulio vizija remiasi esminiu Tibeto budizmo veikalu – Tibeto mirusiųjų knyga, kurioje detaliai nagrinėjamas pomirtinis bardo būvis ir įvairios su tuo susijusios peripetijos – dvasių judėjimas, išsivadavimas ar užstrigimas šioje terpėje[3]. Kaip teigiama knygoje, būtent negalėjimas palikti bardo sferos lemia dvasios pavirtimą į klaidžiojantį vaiduoklį. Po mirties tolimesnę eigą nulemia karma, praėjusių gyvenimų veiksmų pasekmės, kurioms beveik neįmanoma pasipriešinti, tą perteikia ir Saundersas, kurio veikėjai anamorfiškai įkūnija praėjusio savo gyvenimo ir mirties akimirkos įvykius ar išgyventus jausmus. Šios klajojančios dvasios gali įeiti į gyvus žmones ir skaityti jų mintis, o savo pomėgiu tai reflektuoti ir rutulioti pasakojimus jos primena rašytojus, kuriems vaizduotė leidžia peržengti laiko ir erdvės ribas.
Nepaisant visų fantastinių ir metafizinių detalių, „Linkolnas bardo“ yra ir istorinis romanas, jungiantis detalius archyvinius liudijimus į vientisą pasakojimą. Tiesą sakant, neretai apima jausmas, jog iš archyvų prabylantys itin eklektiški liudininkai taip pat yra sugalvoti rašytojo – savo spalvingumu jie dažnai nenusileidžia fantasmagoriškiems pagrindiniams knygos veikėjams. Pastarieji trys – hansas volmanas, rodžeris bevinsas iii ir kunigas everlis tomasas[4] – yra šio pomirtinio pasaulio vedliai, pasitinkantys nuo pirmųjų puslapių skaitytojus ir visus naujus dvasių sferos gyventojus.
Archyvų autentiškumas, kaip bebūtų, negarantuoja istorinio tikslumo, tačiau polifoninės romano struktūros dėka tampa įmanomas daugiaplanis, įvairius paribius įtraukiantis diskursas. Čia su visomis faktūromis persipina marginalūs veikėjai, jų balsai, dejonės ir skundai, kuriuos oficialūs istorijos puslapiai neretai praleidžia arba pateikia tik fragmentuotai.
Mirusieji Saunderso literatūrinėje struktūroje gali būti suvokiami, kaip daugialypės, niekada iki galo neapčiuopiamos praeities dalis, kuri netiesiogiai dalyvauja dabartyje, kuri ją nepastebimai veikia ir formuoja. „Linkolno bardo“ pagrindine tema galima pavadinti gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą, ir ši tema nuostabiai išvystoma ne tik fantastiniame, bet ir istoriniame lygmenyje.
[1] Knyga išversta į lietuvių kalbą, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, žr.: George Saunders. Linkolnas bardo. Vilnius: Sofoklis, 2018.
[2] Saundersas čia iš atminties cituoja JAV rašytoją ir poetę Grace Paley, žr.: Tyler Moss. George Saunders: The WD Interview, 2018, prieiga. Tiksli Paley citata yra: “You write from what you know, but you write into what you don’t know.” (Conversations with Grace Paley, 1997)
[3] Tibeto mirusiųjų knyga išversta į lietuvių kalbą, vertėjas Algirdas Kugevičius, žr.: Tibeto mirusiųjų knyga. Kaunas: R. Anankos leidykla, 2002.
[4] Visi fiktyvių personažų vardai knygoje rašomi iš mažosios raidės.
[5] Straipsnyje panaudota Metropoliteno meno muziejaus Open Access reprodukcija https://www.metmuseum.org/art/collection/search/367367.
