VDFF informacija
Kas vyksta ginekologijos klinikos skyriuose, kaip atsiranda mintys, keliaujančios mūsų smegenų neuronais, ir kodėl gražiausi žemės kampeliai yra užversti plastiko šiukšlėmis – ar jų kada nors neliks? Ką dėdė nori papasakoti savo sūnėnui prieš mirtį ir kuo gyvena ukrainietės moterys nuošaliame slėnyje, įspraustame tarp trijų valstybių? Visus atsakymus į šiuos klausimus bus galima sužinoti apsilankius Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF), kuris prasidės rugsėjo 21 d. ir tęsis iki spalio 1 d.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje vyksiantis festivalis, kaip įprasta, pristatys keletą skirtingų programų. Festivalio pasididžiavimas – pagrindinė programa, kurioje – tiek daugeliui žinomų autorių pavardės, tiek programos sudarytojų atrastų naujų kūrėjų darbai. Iš viso – 6 filmai.
Smalsumu užkrečiantys meistro filmai
Vienas laukiamiausių festivalio filmų – garsaus vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo „Sąmonės teatras“. Režisierius, rašytojas ir prodiuseris ne tik kuria mąstymo ribas praplečiančius dokumentinius filmus, bet yra pastatęs operų Beirute, Vokietijoje ir Milano „La Scala“ teatre. 2019 m. Herzogui buvo suteiktas Europos kino akademijos apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus kino srityje.
Filmo anonsas:
Dokumentiniame filme „Sąmonės teatras“ režisierius kartu su mokslininkais ieško atsakymų į klausimus apie sudėtingą ir raizgią žmogaus sąmonę. Kaip gimsta mintys, keliaujančios 86 milijardais mūsų smegenų neuronų? Gal realybė, kurioje gyvename, yra tik mūsų sąmonės teatras? Herzogas į pasaulį žvelgia su begaliniu susidomėjimu ir susižavėjimu, jais užkrėsdamas ir kiekvieną, žiūrintį jo filmus. Viena tikrai aišku: jeigu Herzogas vestų pamokas mokykloje, tikrai nenorėtumėte, kad jos pasibaigtų.
Po filmo seanso rugsėjo 29 d. „Skalvijos“ kino centre vyks susitikimas su neuromokslininke Urte Neniškyte.
Festivalyje bus rodomas ir kitas garsiojo režisieriaus filmas – „Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams“. Juosta pasakoja apie VDFF žiūrovams jau pažįstamą charizmatiškąją vulkanologų porą – pernai buvo rodomas amerikiečių režisierės Saros Dosos filmas „Meilė ir vulkanai“. Herzogas iš tos pačios 200 valandų archyvinės medžiagos sukūrė savo versiją. Į Krafftus jis žiūri ne kaip į mokslininkus, o kaip į kino kūrėjus, ir atskleidžia unikalų žvilgsnį į pasaulį bei grožėjimąsi jo keistenybėmis.
Filmo anonsas:
Intymus žvilgsnis į moters kūną
Dar viena žiūrovų dėmesio verta juosta – „Mūsų kūnas“, sukurta Anglijoje gimusios ir Prancūzijos pietuose augusios dokumentinio kino veteranės Claire Simon. Naujausio menininkės ir režisūros dėstytojos Paris 7 ir Paris 8 universitetuose bei prestižinėje kino mokykloje „Fémis“ darbo premjera įyko Berlyno kino festivalio „Forum“ programoje.
„Mūsų kūnas“ nukelia į Paryžiaus ginekologijos kliniką, kurioje žiūrovai tampa jautrių istorijų liudininkais. Čia apsilanko įvairaus amžiaus ir socialinės padėties moterys, o jų kūnai ir sveikata atskleidžia individualias gyvenimo istorijas. Filmo režisierė be galo švelniai fiksuoja kūniškas moterų krizes skirtinguose gyvenimo etapuose. Skvarbus kameros žvilgsnis priartina prie emociškai ir fiziškai sudėtingų procesų: aborto, lyties keitimo, gimdymo, ligos ar net mirties. Klausdama, ką reiškia gyventi savo kūne, režisierė dalijasi ir asmenine akistatos su liga istorija.
„Kai kurios moterys jautėsi labai laisvai, norėjo parodyti, ką išgyveno. Pagrindinė motyvacija, sakyčiau, buvo noras pasidalinti patirtimi. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Būdavo ir taip, kad paklausus moters, ar ji sutiktų būti filmuojama, jos vyras atsako „ne“. Ypač motinystės palatose. Tuomet tiems vyrams atsakydavau: „Atsiprašau, kalbu su ja“. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kiek daug vyrų mano, kad moters kūnas priklauso jiems. Negalėjau patikėti“, – apie filmavimus pasakoja Simon.
Pirmas šio filmo seansas vyks rugsėjo 24 d. „Skalvijos“ kino centre, po spalio 1 d. peržiūros įvyks nuotolinis pokalbis su režisiere.
Įkvepiantys ir nepamirštami personažai
Didžiosios Britanijos kino kūrėjas Simonas Chambersas pristatys filmą apie savo dėdę „Daug triukšmo dėl mirties“. Pavadinimą kaip alegoriją į Šekspyro kūrinį jis parinko neatsitiktinai. Filmuodamas Indijoje režisierius sulaukia skambučio. „Man atrodo, kad mirštu“, – dramatiškai sako jo dėdė. Simonas grįžta rūpintis ekscentriškuoju giminaičiu ir nukreipia į jį kino kamerą. Deividas – buvęs aktorius, nuolat skaitantis ir cituojantis Šekspyro „Karalių Lyrą“, tad dėmesys jo nė kiek neglumina, anaiptol – padeda atsiskleisti charizmai, jautrumui ir gyvybingumui. Šis filmas – tai nepagražintas žvilgsnis į senatvę, apleistumą, vienišumą ir nesenstančią sielą, apsigyvenusią mirštančiame kūne.
Filmo anonsas:
Chambersas 2004 m. baigė Nacionalinę Londono kino ir televizijos mokyklą, ten studijuodamas pelnė apdovanojimą už geriausią studento dokumentinį filmą Europoje. Pirmasis ilgametražis režisieriaus filmas „Visos laimingos santuokos prasideda nuo ašarų“ apkeliavo daugiau kaip 30 šalių televizijas. Rugsėjo 27 ir 29 d. režisierius gyvai pristatys savo filmą „Skalvijos“ kino centro žiūrovams.
Į Vilnių taip pat atvyks jaunas ukrainiečių režisierius Maksymas Melnykas. Rugsėjo 22 ir 23 d. jis pristatys savo debiutinį darbą „Trys moterys“, Leipcigo dokumentinių filmų festivalyje pelniusį publikos apdovanojimą.
Filmo anonsas:
Karpatų kalnų apsupty, slėnyje tarp Lenkijos, Slovakijos ir Ukrainos, vos girdimai alsuoja nykstantis Stužicės kaimas. Ukrainiečių kalba tai reiškia „šaltą vietą“, tačiau filmas paskatins galvoti ką kita. Jame per žavias kasdienybės smulkmenas ir sudėtingus iššūkius skleidžiasi trijų moterų portretai, o kartu su jais ir kaimo gyventojų realybė – izoliuota ir atskirta, tačiau subtiliai sufleruojanti apie platesnį Ukrainos politinių ir socialinių realijų peizažą. Nostalgiški vaizdai padeda iš arčiau pažinti švelnumo ir tyro humoro nestokojančias kaimo gyventojas. Pamažu bendruomenės magija pačius filmo kūrėjus įtraukia taip, kad ir jie atsiduria priešais objektyvą.
„Trys moterys“ – tai cinéma vérité filmas, kuriame kūrėjai atidžiai žvelgia į tikrovę, stengiasi užčiuopti tai, kas nematoma, tačiau kartu yra gyvenimo esmė ir tikrasis grožis“, – sako viena iš VDFF programos sudarytojų Vilma Levickaitė.
Šokiruojantys šiukšlių kalnai ir paslėptas rasizmas
Šiukšlės kalnuose, šiukšlės paplūdimiuose, šiukšlės dykumose, šiukšlės vandenyno dugne. Šokiruojančius planetos užterštumo vaizdus vienas garsiausių Austrijos dokumentinio kino kūrėjų Nikolausas Geyrhalteris sugeba perteikti kone tapybiškai ir meditatyviai. Filme „Svetimkūniai“ su nuostabiais gamtos vaizdais kontrastuojančios atliekos priverčia susimąstyti apie akivaizdžius žmogaus egzistavimo žemėje įrodymus.
Geyrhalterio filmų retrospektyvos jau buvo surengtos „Pompidou“ centre Paryžiuje, Berlyno kino ir videomeno centre „Arsenal“ , taip pat svarbiuose dokumentikos festivaliuose.
Paskutinis VDFF pagrindinės programos filmas – prancūzų ir senegaliečių kilmės režisieriaus, scenaristo, „Oskarui“ nominuotos „Felisitės“ kūrėjo Alaino Gomiso juosta „Atsuk ir peržiūrėk iš naujo“. Tai pirmasis režisieriaus dokumentinis filmas, jau apkeliavęs daugiau kaip 10 kino festivalių. Filmui Gomisas panaudojo 1969 m. Prancūzijoje nufilmuotą interviu su džiazo virtuozu Theloniousu Monku, kuriame kalbinančio žurnalisto arogancija, juste juntamas privilegijuoto baltaodžio negailestingumas kontrastuoja su paprastais ir nuoširdžiais Monko atsakymais.
Filmo anonsas:
„Sunku įsivaizduoti, kokius išbandymus tais laikais (jie mažai kuo skiriasi nuo šių) teko ištverti juodaodžiams menininkams. Laidos įrašas chaotiškas: Monką verčia laukti, paskui verčia groti, nutraukia ir prašo pradėti iš naujo, nuolat užduoda betikslius klausimus, pirštų spragtelėjimu liepia grįžti prie fortepijono, o kai galiausiai Monkas pradeda laisvai save reikšti, žurnalistas nusprendžia, kad kadras nereikalingas… <…> Kaip tik su tokiu simboliniu smurtu Monkas susidurdavo visą savo karjerą. Šis nesusipratimas, iš šypsenų ir neva pagarbos sukonstruotas šlykštus dviprasmiškumas ir kliūva. 1970 m. rodytoje programoje girdime tik du neužgaulius klausimus, o likusią istoriją pasakoja vedėjas“, – apie laidą, iš kurios sukūrė filmą, pasakoja Gomisas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21 – spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.
Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje.
Partneriai: kino teatrai „Pasaka“, „ArleKinas“, „Dainava“, kino centras „Romuva“, „Film Jam“, „Meno avilys“, „Young Programmers for Young Audiences! (Young4Film)“, „VR Spot“, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universiteto (VU) „Idėjų observatorija“ ir VU Geologijos muziejus.
Informacinis partneris – EPIKA.
