Autorius: Tomas Genevičius
Rumunijos režisieriaus Radu Jude satyrą, filmą „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ žurnalų „Sight and Sound“ ir „Cahiers du cinema“ kritikai išrinko tarp dešimties geriausių 2023-ųjų. Filmą Lietuvos žiūrovams pristatė 21-asis „Scanoramos“ festivalis. Tai hibridinio kino kūrinys, laužantis taisykles, naudojantis įvairius žanrus ir meninę kalbą. Reikia patikslinti, kad tai nėra kino esė, kaip žadėjo „Scanoramos“ anotacija, kadangi esminių šio žanro kriterijų filmas neatitinka.
„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ atskleidžia prieštaringus šiandienos kultūrinius ir, ypač, kino industrijos dvilypumus. Radu Jude jau ne kartą savo filmais ir pasisakymais interviu pabrėžė siekį išsilaisvinti iš kūrybinę laisvę, meninę dvasią išsunkiančių kino taisyklių. Atsigręždamas į Jean-Luc‘o Godard‘o ir Jacues‘o Rivette‘o pavyzdžius, Jude pasitelkia mėgėjiško kino gramatiką ir neribotas jos galimybes. Panašiai, kaip savo laiku nuo kino suvaržymų į plačius televizijos ar video paribius bėgę žymieji kino modernistai, rumunų režisierius „Pasaulio pabaigoje“ įtraukia socialinių tinklų videografinės praktikos kodus ir technikas.
Pirminius šio sunkiai apibrėžiamo, kelio filmą primenančio filmo siužeto apmatus, kaip teigia Jude, padiktavo dvejos tarpusavyje tiesiogiai nesusijusios istorijos iš jo asmeninio gyvenimo. Pirmoji – apie pažįstamą jauną kino industrijos darbuotoją, kuris pervargęs užmigo prie vairo ir žuvo avarijoje. Antroji – apie veidmainiškas socialinės reklamos žanro peripetijas.
Labiau nei kiek chaotiško siužeto prasmę ar „siunčiamą žinutę“, „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ leidžia pajausti seniai didžiajame ekrane regėtą laisvę ir improvizaciją, patvirtinančią Jude deklaruotą pradinio scenarijaus ir, apskritai, kino gamybos rėmų nesilaikymą. Atrodo, iš tikrųjų, režisierius dažnai tiesiog leidžia čia ir dabar filmavimo metu nutinkantiems įvykiams paveikti filmo siužetą.
Gyvą ir sudėtingą, tarsi Bukarešto eismo taisyklės, filmo ritmą kontrapunktu papildo postmoderni archyvinė apropriacija. Tai filme įmontuota komunistinio režimo laikų juosta „Angela važiuoja toliau“ (1981, rež. Luciano Bratu) – mažai žinoma rumuniška klasika. Su dabartinių laikų istorija ji susikabina netiesiogiai, per moters visą dieną praleidžiančios už vairo kasdienybę. Pasak Jude, nors ir savo laiku praėjusi griežtą cenzūrą „Angela važiuoja toliau“ tam tikruose kadruose išsaugo subversyvumą. Vos akimirką socialiniame, romantizuotame siužete pasirodančios cinéma vérité detalės, pvz., žmonės ilgoje eilėje prie maisto, šiandien netikėtai perteikia totalitarinį Nikolajė Čaušesku (Nicolae Ceaușescu) laikmetį. Šias akimirkas Jude konceptualiai sulėtina ir ištęsia (tiesa, be papildomo paaiškinimo, nepasiruošusiems žiūrovams gali būti sunku suprasti tokios technikos prasmę).
Nemaža filmo veiksmo dalis praeina pagrindinei veikėjai, kino industrijos darbuotojai Angelai sėdint už vairo transporto kamščiuose. Tai, kaip ir į kino filmų gamybą bei vartojimą nukreipta savirefleksyvi filmo ironija, sukuria intertekstines nuorodas su šio žanro klasika – Godard‘o „Savaitgaliu“ („Week-end“, 1967). Jean-Luc‘o Godard‘o į vartotojų visuomenę kritikuojančios satyros žymiausia scena – nenutrūkstamas septynių minučių planas su greitkelio kamštyje įstrigusiais veikėjais. „Savaitgalio“ pabaigą ženklina provokatyvus ir simbolinis, Godard‘o tolimesnei meninei kalbai reikšmingas užrašas „Fin de Cinéma“ (pranc. k. kino pabaiga). Sakoma, kad Jude filmo raginimas nesitikėti daug iš pasaulio pabaigos tiesiogiai susijęs su rašytojo Stanisław Jerzy Lec (1909–1966) aforizmu, tačiau, akivaizdu, kad per kino kalbą ir temas užmezgamos sąsajos su kino avangardistu Godard‘u rumunų režisieriui taip pat yra svarbios.
Tarsi atsitiktinai, kaip ir daugelis kitų dalykų, „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ nuskambantys daktaro Džekilo ir pono Haido vardai taip pat nėra atsitiktiniai, kadangi visi svarbiausi elementai, reiškiniai ar institucijos šiame filme, atrodo, turi savo tamsiąsias puses. Gerai, kad nėra paprasta viską suklasifikuoti ir įvardinti. Tegul lieka neatsakyta, kas šiuo atveju yra Džekilas, o kas Haidas: lyriškas, spalvotas, sentimentalus Čaušesku erą „reprezentuojantis“ kino egzempliorius o gal – šiuolaikinis socialinę tikrovę užčiuopti bandantis filmas?
„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ originalus ir žaismingas feministinis filmas, kuriam pavyksta išvengti sauso, schematiško, politkorektišo moralizavimo. To nepavyksta padaryti kur kas didesniu biudžetu disponuojantiems arthauzo hitams, pvz., rež. Yorgos Lanthimos filmui „Prasti reikalai“, kurį taip pat rodė „Scanorama“.
Lanthimoso filmą kino žurnalų „Sight and Sound“ bei „Cahiers du cinema“ kritikai taip pat išrinko tarp dešimties geriausių 2023 metų filmų; dar visai neseniai jis nominuotas vis labiau politkorektiškumą propaguojantiems Oskarams. „Prasti reikalai“ išsiskiria įspūdinga kinematografija ir vizualiniais sprendimais, puikiais aktoriais, kaip ir visada Lanthimosui netrūksta ironijos ir subversyvumo. Bet šįkart viską sugadina schematiška, banali istorijos pabaiga. Siužetas akivaizdžiai prikimštas prastomis, nuspėjamomis feminizmo / sufražizmo klišėmis, nepaliekančiomis kūriniui didesnės gelmės.
Godard‘as sakė, kad kinas, „nėra tikrovės atspindys, bet – atspindžio tikrovė“ ir, kad „negalima atskirti veidrodžio nuo realybės“[1]. Jis taip pat minėjo, kad filmas atspindi ne tik „tikrovę“, bet ir savo gamybos sąlygas. Šalia laisvo ir savireflektyvaus „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, filmas „Prasti reikalai“ atrodo lyg sustabarėjęs blokbasteris, o jo komercinė sėkmė ir nuspėjamas turinys, šiuo atveju, gerai iliustruoja šiandieninę socialinių temų kvotų tendenciją bei joje slypinčius pavojus.
[1] Gene Youngblood. Jean-Luc Godard: No difference between Life and Cinema In David Sterritt (ed.). Jean-Luc Godard Interviews: Conversations with Filmmakers Series. Jackson: University Press of Mississippi, 1998. P. 29.
