Praėjusiais metais sulaukiame dar vieno, šį kartą mokslinio – Justino Mikučio (1922–1988) – paminėjimo. Odetos Žukauskienės solidžioje penkių skirtingos problematikos dalių monografijoje „Pozuotojo istorija: Justinas Mikutis“ (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024) pateikiama brandžios asmenybės gyvenimo ir išlikimo dramatiškomis politinėmis aplinkybėmis apžvalga bei vertybinis palikimas. Autorė šį darbą pradėjo dalyvaudama tarptautiniame projekte „Naujas Rytų Europos nepaklusniųjų kultūros tyrimo etapas“, kurio tikslas buvo geriau pažinti sociokultūrinius pasipriešinimo judėjimus. Justino Mikučio fenomeno analizė tapo pavyzdiniu atveju – kaip vieniša asmenybė gali formuoti visą dvasinės laisvės pamatą.
Justinas Mikutis, išgyvenęs keletą Lietuvos skirtingų politinių etapų, bet taip ir nesulaukęs Nepriklausomybės atgavimo metų, šių laikų meno ir mokslo kontekstuose vis dažniau rodosi kaip filosofinio vaizdinio diskursas, neleidžiantis pamiršti praėjusio amžiaus sovietinės okupacijos gožto vizionieriško žvilgsnio į meną, į filosofiją ir į kultūrą. O. Žukauskienės knyga yra tokio diskurso apie laisvą asmenybę nežiūrint sunkių aplinkybių apibendrinimas. Mikutis monografijoje pristatomas kaip intelektualas, mąstytojas, meno teoretikas ir politinis tremtinys.
Taip jau sutapo, kad knygos išleidimo metais, dar vyko ir Justino Mikučio asmenybes paminėjimui skirti įvairūs meno renginiai. 2024 rugpjūtį Kauno paveikslų galerijoje buvo kuruota istorinė, draminio naratyvo paroda „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti”, kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė. Šios parodos metu knygos autorė skaitė viešą paskaitą, pristatydama J. Mikutį kaip įkvėpimo šaltinį daugeliui to meto dailininkų. O parodos uždarymo dieną prie galerijos sienų vyko Beno Šarkos performansas „Eigastis. Skiriamas Justinui Mikučiui atminti”.
Šie visi, vienas po kito pasirodę meniniai ir moksliniai tyrimai apie J. Mikutį iškėlė ir asmeninius prisiminimus žmonėms, gyvai nepažinojusiems šios asmenybes. Prieš keletą dešimtmečių ar daugiau, Kaune šią pavardę dažniausiai išgirsdavome tarp dailininkų. Dažnai, švelniai ir trumpai kalbėdavo apie J. Mikutį Arūnas Vaitkūnas, Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, kiti tapytojai, kuriems teko laimė su juo bičiuliautis, visi jie pasigailėdavo, kad nėra užrašyta, ką kalbėdavo šis „vaikščiojantis filosofas“. 2025 metų spalio 10 d. Kauno knygų mugės metu vykęs knygos pristatymas vėl grąžino dailininkų prisiminimų aidą ir akademiniame rate buvo peržvelgtos Justino Mikučio pagrindinės mintys bei filosofinis kontekstas supęs jį ir auginęs kaip asmenybę. Knygos pristatyme dalyvavo knygos autorė O. Žukauskienė, tapytoja, Aušra Vaitkūnienė ir abi knygos recenzentės Gintarė Bernotienė (LLTI) bei šio teksto autorė, Kristina Budrytė-Genevičė. Pristatymo dalyvės aptarė tiek pagrindinius monografijos postulatus, tiek ir daugumą spalvingų gyvenimiškų Mikučio štrichų. Pvz., knygoje minima Mikučiui suteikta pravardė „Pelys“ reiškė ne tik skaitantį, tylų, susikaupusį asmenį – „knygų pelę“, bet tai kur kas ir gilesnė metafora, leidžianti įsivaizduoti, kaip ir blogiausiomis sąlygomis, sekant savo troškimais ir tiesos paieškomis, galima „prasigraužti“ iki pat šerdies gilumų.
Aišku, knygoje yra ir to laikotarpio tragiškoji pusė – įvairūs gydymo procesai psichiatrijos ligoninės, ši patirtis tokia skaudi, kad ją lengviau nupasakoti per asociacijas, palyginimus, pvz., traktuoti kaip pabėgimą iš ideologijos varžtų. Apkalbėtas ir vos ne svarbiausias meno teorijos postulatas – Mikučio dažnai minimas „taiklus nepataikymas“. Įdomu, kad ši frazė, po knygos išleidimo vėl prisiminta gyvai, ją girdėjau per Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos studentų peržiūras. Dėstytojai Mikučio pavardę ir jo citatas vis dar prisimena tapybos praktikoje – tai bene geriausias jo įvertinimas.
Dažniau Mikučio pavardę buvo galima sutikti iškart po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo periodikoje – tuo metu populiariai ir spalvingai buvo prisimenama nesena istorija – kaip legenda apie įvairiomis formomis okupuotoje Lietuvoje besipriešinusius šviesuolius.
Taigi, Justino Mikučio asmenybė iki šiol taip skrupulingai ir giliai nebuvo tyrinėta, todėl mokslinio pobūdžio leidinys su vertingu priedu – paties Justino Mikučio mintimis iš fragmentiškų užrašų – yra labai laukiamas ir meno pasaulyje, ir tarp visų humanitarų. Pateiktos frazės ar ilgėlesnės citatos leidžia prisiliesti prie autentiško balso, kuris teigė, kad „pats esmingiausias menų menas žmogaus kūryboje vis dėlto yra jo pasaulėžiūra“.
Vyresnės kartos dailininkai nuklysdami į jaunystės permainų laikus, linksniuoja Mikučio pavardę ir ne tik dėl nestandartinio pozuotojo darbo (nors visad pažymi šią faktinę detalę, nes kaip kitaip jie būtų susitikę). Todėl monografijos pavadinimas ir metaforiškas, ir labai tikslus: taip O. Žukauskienė pradeda istoriją žmogaus, kurio tapatybę pagal norminius standartus labai sunku užčiuopti ir kur iškart parodoma okupuoto krašto neteisybė (kas gerai išmano ar dar prisimena okupuotos Lietuvos etapą, žino, kodėl Mikutis tuo metu galėjo net nesvajoti tęsti mokslu filosofijos ar kitų humanitarinių mokslų srityje). Autorė pabrėžia, kad Mikutis nebuvo eilinis modelis – jis įtraukė ne vieną dailininką į „autentiško mąstymo voratinklį“, jis buvo tas, kuris galėjo nedėvėti kaukių, mat nesiekė prisitaikyti ir taip prarasti savastį.
Šalia gyvybingai papasakotos biografijos, O. Žukauskienė atidžiai rankioja faktus, kurie padėtų pajusti bendrumą su šia asmenybe. Knygoje dera sugretinimai su Lietuvos ir pasaulinio konteksto poetais, filosofais. Nuosekliai atskleidžiamas jo intelektinis žemėlapis, kuriame ryškūs tarpukario filosofijos (A. Maceinos, J. Girniaus, L. Karsavino) atšvaitai bei egzistencializmo (S. Kierkegaard’o, L. Šestovo) paralelės. Į draugę įrašomi visi, kurie patyrę negandas, klajones, nusupratimą, niekinimą; bet gyvybingame autorės tekste pajuntame, kad jų, o ne kitų gyvenimus verta prisiminti, verta analizuoti, todėl moksliniu stiliumi parašytame leidinyje visai tinkami pasirodo tokie ir panašūs epitetai, kaip išminčius, šventasis.
Jos aprašomas herojus knygos pabaigoje „pasirodo kaip išminčius – šešėlinė kultūros figūra, kuri atskleidžia netapatumą, to, kas ir kaip atrodo, ir kas iš tikrųjų yra“. Toks apibūdinimas pagrindžiamas jo askeze, paprastumu ir rėmimusi savomis mintimis. Ne kartą drąsiai pavartoti epitetą „išminčius“, subrandina ir kitų dailininkų, poetų dar anksčiau suformuoti panašūs apibūdinimai, pvz., Vaidoto Žuko teiginys, esą Mikutis turintis „švento atstumtojo bruožų“, Petro Repšio prisiminimuose jis iškyla kaip „Mikutis – apaštalas, kuris eina per visus“, o Tomas Venclova pastebi, kad Justinas jam „priminė klajojantį daoistų vienuolį“.
O. Žukauskienė narplioja Mikučio užrašų lapelius labai plačioje skalėje: filosofija, tikėjimo išpažinimo klausimai, istorija, dailė ir architektūra, poezija ir kasdienybės vargai (kurie kartais pavadinami atsidūsėjimu). Toks ramus ir platus buvimo būdas interpretuojamas pasitelkiant Jameso C. Scotto „kasdienio pasipriešinimo“ koncepciją – tai tyli, užmaskuota rezistencija, veikianti per neoficialius tinklus ir „infrapolitiką“. Nepaisant platumo, Odeta išlaiko pagrindines teorines gaires, meistriškai įpindama Vakarų teorijas ir autorius. Pajaučiamos inspiracijos su tokiais kūrėjais kaip Georgas Traklis, kurį Mikutis deklamuodavo vokiškai ir pats versdavo studentams, lygindamas jo kūrybą su Vytauto Mačernio krikščioniško meno pajauta.
Mokslininkė taip pat tyrinėja drąsias, tiksliai apskaičiuotas paraleles, audžia Mikučio pasaulėjautą ir apibrėžia sudėtingą kultūrinę ideologiją. O kur dar Mikučio minčių sunarpliojimui ir kontrasto paryškinimui naudojami jo taip mėgstami kabučių pasažai! Autorė ir juos suvaldo, ir suveria į teorinius apibendrinimus. Mikutis praktikavo „dvigubos refleksijos“ metodą, kur žodžiai kabutėse (pvz., „tiesa“, „laisvė“, „malda“) padėdavo atverti tai, kas tiesiogiai nepasakoma, laviruojant tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Žodžiai kabutėse išlaiko to meto atmosferą, sukelia ne paslaptingumo rūką, o kaip tik praskaidrina mintis, padrąsina to meto vartojamą kalbą, suteikia jai daugiau galios – tarsi įteisina taisyklę, kiek per kalbą mes galime nuveikti slaptų, svarbių darbų. Kaip teigė pats Mikutis: „Gyvenimas yra tik „tiesa“ (sarkastiškąja tų kabučių prasme), t. y. melas… bet reikia nežemiškos stiprybės, kad priimtum gyvenimą kaip „tiesą“ ar „laisvę“ – poetinio sąlygotumo kabučių prasme“.
Žinoma, tokio pobūdžio leidinys yra pats pirmas, ir nesinorėtų, kad dabar Mikučio pavardė nugultų į apdulkėjusių lentynų klodus. Būtų gerai, kad kaip tik šis monografinis leidinys leistų dar konstruktyviau dėlioti ne vieną, o daugelį mažų, bet labai vertingų XX amžiaus istorijų. „Neaiškios asmenybės“ principu galime pagrįsti požeminius, bet vos ne pagrindinius šaltinius, kurie maitina, aprūpina visuomenę „kritine sąmone“. Tik tokių keistuolių dėka kūrėsi kultūros ir meno oazės – vizionieriški susibūrimai (prisiminkime dvasinę bendrystę su Viliumi Orvidu ir kt.), iš kurių formavosi reikšmingi politiniai ir kultūriniai procesai.
Ši knyga vertingas indėlis į intelektualinės minties išsaugojimą, o asmeninių bibliotekų mylėtojai turės pasukti galvas į kurią lentyną – filosofijos, meno istorijos ar neeiliuotos poezijos – teks šią knygą įdėti.
