Radu Jude „Drakula“: komercinis kinas, DI ir vampyrai be atspindžio

Autorius: Tomas Genevičius

Pastaruoju metu jaučiamą vidinį poreikį, kad filmai ir kiti meno kūriniai kalbėtų šiandien mums aktualiomis temomis, atspindėtų sudėtingas mūsų išgyvenamas lokalias ir geopolitines problemas atliepė ne vienas šiemetinės Scanoramos programos filmas.

Bene geriausiai mūsų beprotišką dabartį reflektavo absurdo ir satyros prisodrinti vieno novatoriškiausių šių dienų režisieriaus, rumuno Radu Jude (g. 1977) filmai „Drakula“ ir „Kontinentalis, 2025-ieji“. Sukurti tais pačiais 2025 metais Transilvanijos regione, vienas po kito, su beveik tais pačiais aktoriais, rekvizitu ir filmavimo komanda. Abu filmuoti per labai trumpą laiką (29 ir 10 dienų) su iPhone’u ir labai minimaliu biudžetu.

Beveik trijų valandų „Drakula“ pagamintas su DI pagalba yra – vulgarus, konceptualus ir vienas politiškiausių šių metų filmų. Tai, kaip įprasta Jude filmografijoje, yra ir meta filmas – ironiškas kino industrijos, kultūrinių mitų vartojimo bei dirbtinio intelekto įsigalėjimo – procesų komentaras.

„Drakulą“ galima pavadinti sąmoningai blogu filmu. Apie tokio tipo – pabrėžtinai technologiškai primityvius ir nerūpestingus, absurdiškų dialogų, „per keletą dienų su kvapą gniaužiančiai mažu biudžetu“[1] sukurtus filmus kino kritikas J. Hobermanas savo esė „Blogi filmai“ yra rašęs kaip apie „gerus blogus filmus“, „anti-šedevrus“, kurie „projektuoja kvailybę, tokią pat nuostabią, kaip ir genialumas“[2]. Pavadinęs juos „nestabiliais objektais“, Hobermanas teigė, jog tokie filmai gali būti lyg „filosofinis akmuo, nekompetentingas naivias klaidas paverčiantis auksu“[3]. Pirmieji į tokį trečiarūšį kiną rimtai pažiūrėjo istoriniai siurrealistai, įteisinę judančių vaizdų mene ne tik absurdo bei sapno logiką, bet ir apropriaciją (pvz., eksperimentinis filmas „Rose Hobart“, 1936 m., rež. Joseph Cornell).

Pasak Radu Jude, jo „Drakula“ remiasi šio Hobermano teksto suformuota blogų filmų tradicija.[4]

Jude „Drakulos“ versiją sudaro daugybę tematiškai persipinančių Transilvanijos vampyro legendos pasakojimų, kuriuos priešais žiūrovų akis kuria jaunas, kūrybiškai išsekęs kino režisierius. Istorijas jis rašo pasitelkęs keistus ir kartais net virusuotus dirbtinio intelekto algoritmus, nuvedančius ne tik perdirbtas į F.W. Murnau ar F.F. Coppola’os citatas („Duchamp’as yra mūsų teisininkas!“ – į teisių neturėjimo problemą atsako šis režisierius), bet ir į beprotiškus ar net perversiškus siužeto vingius. Todėl tokią „Drakulos“ versiją galima priskirti rėminių pasakojimų tradicijai, kur viena pagrindinė – rėminė istorija apjungia daugybę išsišakojiančių smulkesnių (pvz., Giovanni Boccaccio „Dekameronas“, arabų pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ ar Jean Potocki „Rankraštis rastas Saragosoje“), o šis filmas pagerbia pačią pasakojimo formą.

Kunigaikštis Drakula įgauna daugybę bruožų, savybių ir pavidalų, keliaujančių per įvairius, dažnai menine prasme trečiarūšius, komercinius žanrus (pvz., reklama, burleska, pornografija, socrealizmas ir kt.). Pasak Jude, pats šis filmas ir yra Drakula, nes jis įtraukia, įsiurbia įvairias kitas istorijas, žanrus, klišes ir kultūrinius mitus[5]. Panašiomis savybėmis pasižymi ir šiandienos dirbtinio intelekto programos, užklausų atsakymams naudodamos, t.y., siurbdamos, visą viešai prieinamą informaciją. Ne be reikalo vienoje „Drakulos“ istorijų, pavadinimu „Kapitalas“, istorinis Drakula persikelia į šiuos laikus ir vadovauja šešėlinei videožaidimų kompanijai, pasižyminčioje žiauriomis darbo sąlygomis. Vampyrą visur lydintis asistentas yra auksinio humanoido roboto pavidalą įgavęs DI (nuoroda į „Žvaigždžių karų“ protokolinį droidą), kuris vėliau bando visais būdais „suvaldyti“ kilusius darbuotojų protestus.

Jude sąmoningai ardydamas ir defektyviai perkurdamas įvairius kinematografinius vampyrų vaizdinius parodo, jog ir šiuolaikinis DI dauginasi iš kopijų bei eksploatuoja kolektyvinę kultūrinę atmintį. Abu šie reiškiniai – komercinis kinas ir DI – susiję su vartotojiškumu bei mitais, kuriuos filmas kritikuoja. Pats vampyrizmas Jude filme gali būti suprantamas kaip DI metafora: iš žmonijos syvų „gyvenanti“ paslaptinga žmogų primenanti būtybė, kaupianti duomenis, žinias ir kūrybą, kurianti vaiduokliškus atvaizdus, kurie atrodo tikri, bet yra tušti – tarsi vampyrai be atspindžio.