Festivalio „Videogramos“ informacija
Videomeno, menink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalis „Videogramos“ šiemet grįžta su programa, kviečiančia permąstyti migracijos, išvietinimo, diasporos ir egzilio temas. Lapkričio 18 – gruodžio 10 dienomis Vilniuje vyksianti festivalio renginių serija nagrinės, kaip judėjimas formuoja mūsų santykį su vieta, bendruomene ir savastimi.
Tęsdamas ankstesnių metų tyrinėjimus apie horizontalius solidarumo tinklus ir geografinį pliuralizmą, 2025-ųjų „Videogramos“ atveria naują skyrių. Ką reiškia būti kelyje, kai pasaulis aplink tampa vis labiau fragmentiškas? Kaip išsaugoti empatiją, kai sienos ir tapatybės tampa gynybos, o ne susitikimo vietomis?
„Šių metų programa siekia ne tik kalbėti apie migraciją, bet ją patirti – kaip būseną, kaip nuolatinį perėjimą tarp vietų, kalbų, laikų ir kūnų,“ – sako festivalio kuratorius Karolis Žukas. Festivalis kviečia ieškoti bendrystės per judėjimą, susitikimą ir dalijimąsi. Čia migracija tampa ne tik tema, bet ir principu – jungiančiu meną, mokslą ir pilietines iniciatyvas.
Migracija kaip natūrali būties būsena
Festivalis kviečia žiūrovus pažvelgti į migraciją ne tik kaip į krizę ar politinį iššūkį, bet ir kaip į natūralią pasaulio judėjimo formą. Nuo paukščių skrydžio iki kultūrų persiliejimo, nuo priverstinio išvykimo iki savanoriško klajojimo. Migracija programoje suvokiama daugiasluoksniškai – tarp išvietinimo ir priklausymo, tarp netekties ir atradimo, tarp ilgesio ir kūrybos – kartu neaplenkiant ir opių šiandieninių migracijos priežasčių – ekonominių krizių, karų ir konfliktų, verčiančių palikti savo namus.
„Videogramų“ programoje pristatomi filmai, atskleidžiantys, kaip migracijos patirtys įsirėžia į miestus, kūnus ir atmintį. Festivalio renginiai prasidės nuo Lianos Kassir ir Renaudo Pachot filmo „Jūra ir jos bangos“, kuris yra aistringa, muzikinė poema apie Beirutą ir trapų troškimą išvykti. Filmas, kupinas šviesos properšų ir melancholiškų dainų, taps įžanga į šių metų temą.
Programą „Beieškant šaknų“, kuruojamą meninkės Zumrad Mirzalievos (Davra Research Collective), sudaro keturi filmai iš Vidurinės Azijos. Jie kalba apie išnykimą ir paveldą, kalbų ir rūšių praradimą, asmeninės ir kolektyvinės atminties įtampas. Čia žiūrovas kviečiamas keliauti per vaizdo archyvus, šeimos istorijas ir geografines ribas, kur praeitis ir dabartis nuolat keičias vietomis. Menininko Kamalo Aljafari filmas „Gazoje su Hasanu“ kviečia į kelionę per 2001 m. MiniDV juostose užfiksuotą Gazą – vietą, kurioje gyvenimai įrašyti tarp karo ir kasdienybės. Tai subtilus liudijimas apie atminties trapumą ir prarastus pasaulius.
Festivalyje taip pat pasirodys Rožavos kino komunos (Komina Film a Rojava) darbai. Šis Šiaurės Sirijoje veikiantis kolektyvas pristatys filmus apie dainininkus, poetus ir pasakotojus, išlaikančius gyvą kurdų, arabų ir asirų kultūrinį paveldą. Programos filmai atskleis, kaip muzika tampa išlikimo ir pasipriešinimo įrankiu.
Vėlesnėse peržiūrose bus pristatyti Lemohango Mosesės „Protėvių ateities vizijos“ – poetinė meditacija apie dislokaciją, atmintį ir priklausymą, bei restauruotas arabų kino klasikos kūrinys „Apgautieji“ (1972), į ekranus sugrąžintas Martino Scorsesės įkurto „The Film Foundation“ ir Bolonijos sinematekos pastangomis. Visus filmų sensus pristatys kuratoriai, menininkai, kino tyrėjai ir akademikai.
Garsinėje programoje – Libano ir Lietuvos susitikimas
Festivalį lydės garso programa MELLO erdvėje (Geležinkelio g. 6), kurioje pasirodys garso menininkai Sary Moussa, Charbel Haber ir Sandra Kazlauskaitė. Lapkričio 27 d. vyksiantis trijų menininkų koncertas kurs garsinį dialogą tarp Beiruto, Paryžiaus, Londono ir Vilniaus – tarp atminties, triukšmo ir tylos, tarp asmeninės patirties ir kolektyvinės istorijos, kur muzika tampa tarsi žemėlapiu – be geografinių ribų ir nuolatinių kontūrų.
Sary Moussa tapęs nuolatiniu Beiruto eksperimentinės ir pogrindinės muzikos scenos atstovu, išgarsėjo 2020 m. išleistu albumu „Imbalance“, pasirodžiusiu Nicolas Jaar „Other People“ įrašų kompanijoje. S. Moussa kuria apgalvotai ir jaudinančiai – nuo apmąstymais paremtos, drone muzikos pereidamas prie šokių aikštelės elektronikos. Atlikėjas Vilniuje pristatys savo naujausią albumą „The Wind, Again“.
Taip pat savo kūrybą pristatys Libano eksperimentinės scenos vedlys, kompozitorius ir vizualiojo meno kūrėjas Charbel Haber, kurio darbai nagrinėja atminties, irimo ir kintančių regiono, esančio tarp Rytų ir Vakarų, tapatumų temas. Vakarą pradės Sandra Kazlauskaitė – Londone gyvenanti garso menininkė, tyrėja ir didžėja, dirbanti garso instaliacijų, muzikos performanso bei teorinių audialinės kultūros projektų srityse. Naudodama socialinio klausymosi metodą, Sandros praktika apjungia garso instaliacijas, grafines partitūras, lauko įrašus, eksperimentinę elektroninę muziką ir miksavimą, kuriant intervencijas, kurios atspindi kasdienio gyvenimo socio-politines dinamikas. Koncertus lydės specialiai jiems sukurti vizualiniai menininkų Elissa Sophia Assaf ir Nadim Tabet kūriniai.
Daugiau informacijos: www.videogramos.lt
