Autorė: Agnė Jonkutė
Menininkė Agnė Jonkutė apie savo parodą „Judanti Žemė yra vanduo“
Agnės Jonkutės paroda „Judanti Žemė yra vanduo“. Gintauto Trimako fotografijos
Pagrindinis parodos veikėjas yra vanduo. Kodėl? Gal todėl, kad vanduo yra dominantė tiek Žemės paviršiaus, tiek žmogaus kūno? Gal todėl, kad turiu daug vandeninių atsiminimų ir patirčių?
Daug vandens: ežere, kuomet pirštų galiukai vos siekia dugną, turiu plaukti, o tiksliau kabarotis, link kranto.
Mažai vandens: Nigerio dykumoje, kuomet sugedus džipui neaišku iš kur atsiradę vietiniai vaikai prašo vandens, o gali duoti labai nedaug, nes galvoji: kiek išgyvenimui jo reikės sau?
Neskanus vanduo: vaikystėje pajūryje iš krano bėgdavo vanduo, kurio skonis skyrėsi nuo vandens, kurį gerdavome namie.
Svarbus vanduo: gyvenant šalia karo, kuomet girdime apie susprogdintas hidroelektrines, apie elektros tiekimo nutraukimą, kuris taip pat susijęs su vandens kelione iki namų ir šiluma šaltą žiemą. Rūsyje vis dar turiu pandeminio ir karo pradžios vandens. Buvo visiškai neaišku kas bus. Žinojau tik viena: jei kažkas nutiks geriamam vandeniui – bus blogai. Todėl, kad būtų ramiau, kaupiau vandenį.
Neapgalvotas vanduo: kartais vanduo veržiasi į namus, mat, apie jį negalvota statant namus. Anksčiau laukdavau stiprios liūties, pavasarį tirpstančio sniego, o dabar prisibijau: subėgs į namus.
Stebiu ir fiksuoju vandens pėdsakus: bėgioju su šviesai jautriais popieriaus lapais ir renku krentančio lietaus ar sniego žymes, susidariusių pusnių grožį. Tada lapus džiovinu, laikau šviesoj, plaunu vandeny, stebiu spalvą, kartais ją keičiu (tonuoju).
Parodoje pristatau vandens (sniego, lietaus, pusnių) fotogramas ir vandens skaidrių projekcijas.
Agnės Jonkutės paroda „Judanti Žemė yra vanduo“. Airidos Rekštytės fotografijos
Priešistorė
Esu tapytoja. Vis galvojau kaip užrašyti peizažą jo netapant, neperkuriant savo matymu, savo gestu. Kaip peizažą užfiksuoti tokį, koks jis yra? Kaip peizažas galėtų atsitikti popieriuje? Kaip ir kiek šviesos gali tilpti į popierių?
Pradžia buvo 2001 metais „Elnių slėnio“ kūrybinėje stovykloje pirmą kartą pabandžiau peizažui leisti pačiam užsirašyti popieriuje: padėliojau žemos kokybės popierių, prispaudžiau jį, kad vėjas nenupūstų, akmenim, t.y. vietinio peizažo dalimis ir palikau. Visa kita padarė saulė, laikas, vėjas, vanduo, gal koks prašliaužęs kirminas. Lapai pagelto palikdami akmenų, t.y. peizažo žymes. Nuo to laiko dažnai keliauju su popieriais. Juos padėlioju, prispaudžiu ir laukiu, po to susirenku ir pavadinu knygomis. Yra toks noras atsikratyti suplanuotų, išmoktų kompozicijų, taigi, bandau dėlioti kiek įmanoma atsisakydama galvoti apie išmoktą kompoziciją bei nerūšiuoti kokia peizažo dalis (tarkim kuris akmuo) „verta“ laikyti lapą nuo vėjo gūsių.
Taip atsirado surinkti peizažai iš Pietų Prancūzijos, Pietų Kinijos („Akmenų knygos“); iš Šiaurės Lietuvos („Augalų knyga“); iš Livos dykumos (Jungtinių Arabų Emyratuose) „Smėlio knyga“. Dykumoj „sodinau“ popierius kaip bulves: užkasiau didesnę dalį (dėl stipraus vėjo) smėliu ir palikau. Smėlio raštą supustė vėjas, neuždengtą vietą pažymėjo saulė. Po savaitės nukasiau derlių: „išaugo“ tikra, supustyta dykuma popieriuje.
Peizažui „pasižymėti“ popieriuje naudoju keletą būdų:
1) Imu žemos kokybės popierių ar terminį popierių, jį palieku ten, kur esu, dažniausiai lauke. Užspaudžiu vietiniu, po ranka rastu peizažo gabalu, kad vėjas nenupūstų. Stengiuosi neatrinkinėti daiktų, kuriais prispaudžiu popierių ir neguldyti jų pagal numatytą kompoziciją, taip mokausi tai, ko dar nemoku – atsitikusios kompozicijos, dar neišmoktos kompozicijos, daiktų, tarpų dermės. Laukiu tiek, kiek esu toje vietoje. Šviesa veikia: popieriaus spalva kinta, žymė lieka. Lieka tas, tikrasis ar realusis peizažas su labai konkrečia, būtent to peizažo dalimi. Šiuos peizažus įvardinu knygomis. Laikui bėgant šios šviesos knygos nyksta nuo šviesos. Tai, kas atsirado šviesai padedant, laikui bėgant jos ir sunaikinamas. Beveik švarus procesas, kuriam padedu atsirasti, ištraukiu į dienos šviesą, dokumentuoju ir šviesoje leidžiu sunykti.
2) Pasigaminu šviesai jautrų popierių (cianotipijos arba Balt Salt sidabro procesai): sveriu, maišau, tepu, džiovinu. Po to slepiu nuo šviesos, kad sąmoningai ištraukčiau kada „bus laikas“. Šis procesas užrašo vietos šviesą greičiau. Juos, lapukus, drobę, įsidedu į kuprinės kišenę, vaikštau; kišu į sniegą, stebiu, laukiu ir užfiksuoju.
Agnės Jonkutės paroda „Judanti Žemė yra vanduo“. Airidos Rekštytės fotografijos
Paroda „Judanti Žemė yra vanduo“ vyksta „Meno parko“ galerijoje (Rotušės a. 27, Kaunas) 2026 03 12 – 04 12 d.
