Apie Agnės Jonkutės parodą „Judanti Žemė yra vanduo“
Autorė: Jovita Ambrazaitytė
Įžengus į „Meno Parko“ erdvę Kaune, kurioje vyksta Agnės Jonkutės paroda „Judanti Žemė yra vanduo“, pirmiausia išgyvenamas ne vaizdas, o būsena. Tarsi patektum į vietą po neseniai pasibaigusio lietaus, kai drėgmė tebėra įsigėrusi į paviršius ir net tyla atrodo turinti svorį. Vanduo čia atsiskleidžia kaip tylus, ramus ir santūrus buvimas, kuris veikia nepastebimai. Lyg drėgmė, persisunkusi į sienas, į popieriaus pluoštą ar į pačią žiūrėjimo trukmę. Jonkutės parodoje vanduo tampa ne tema, o pačia parodos nervų sistema – nematomu kraujotakos tinklu, jungiančiu kūną, atmintį, laiką ir trapų buvimo pasaulyje suvokimą.
Menininkė apie vandenį kalba taip, kaip kalbama apie tai, kas niekada iki galo niekam nepriklauso. Ji pasakoja apie jutimą, kuris odoje išlieka ilgiau nei žodis. Vanduo jos naratyvuose turi skirtingus svorius, temperatūras ir moralinius atspalvius. Vienur jis yra ežero gelmė, kuomet kūnas staiga suvokia savo trapumą ir mokosi kabarotis ne tik link kranto, bet ir link saugumo pojūčio. Kitur – dykumos vanduo, matuojamas ne troškuliu, o dvejone: kiek gali atiduoti kitam, kai pats nežinai, kiek jo reikės išlikimui. Dar kitur jis įgauna vaikystės skonį ar vandens kvapą rūsyje, menantį negandas ir neapibrėžtumą. Šie fragmentai formuoja savotišką vandens biografiją, atminties saleles, kurios parodoje transformuojamos į vizualią kalbą.
Tačiau stipriausiai čia veikia ne prisiminimo naratyvas, o jo virsmas į medžiagą. Tai momentas, kai patirtis nebe pasakojama, bet nusėda paviršiuje kaip fizinis pėdsakas. Jonkutė leidžia rašyti vandeniui, perduodama vaizdo kūrimo iniciatyvą pačiai gamtai. Lietaus lašai, tirpstantis sniegas, pusnių paviršiai ant šviesai jautraus popieriaus palieka trapias, vos įskaitomas žymes – tarsi efemerišką gamtos rankraštį, kuriame kiekviena dėmė tampa laiko sakiniu. Šiame procese svarbiausias tampa ne regimo vaizdo atkūrimas, bet pats kontakto faktas – trumpalaikis susitikimas tarp medžiagos, šviesos ir laiko.
Tai tiesioginė aplinkos intervencija į kūrinių kūną, kur pati aplinka trumpam perima autorystę. Tai lėto stebėjimo dokumentai, kuriuose svarbus ne momentinis užfiksavimas, o trukmė. Šios fotogramos nefunkcionuoja kaip atvaizdai įprasta fotografine prasme, nes jos liudija, o ne reprezentuoja. Jose išlieka įvykio pėdsakas, kad buvo šviesa, buvo drėgmė, buvo laikas, kuris čia ne sustabdomas kadre, o lėtai nusėda į medžiagą. Menininkei reikšmingas laukimas, džiovinimas, plovimas, tonavimo etapai, spalvos kitimas ir medžiagos reakcija, kurių dėka sukuriamas meditacinis asketiškas parocesas. Jis paremtas ilgu buvimu su medžiaga, kai kūrinys formuojasi ne tiek veikiant, kiek klausantis jo lėto atsiradimo.
Agnės Jonkutės paroda „Judanti Žemė yra vanduo“. Airidos Rekštytės fotografijos
Todėl parodoje galima justi trapią laikinumo būseną, nes viskas atrodo vos atsiradę ir kartu jau pradedantys nykti. Laikinumas Jonkutės kūryboje pažįstamas ir iš ankstesnių ciklų, ypač „Atminties Žemė“, kur peizažas taip pat buvo labiau prisiminimo paviršius nei geografinė vieta. Tačiau dabar žemės horizontą iš lėto ardo vandens logika, kuri teka ir juda. Jei žemė Jonkutės kūryboje dažnai siejosi su genealogine atmintimi, tremties istorijomis ir protėvių patirtimis, tai vanduo įveda nestabilumą, nes nuolat keičia formą ir neleidžia sustingti reikšmei. Vanduo veikia kaip bendrakūrėjas, kurinatis kaprizingai ir niekada iki galo nepaklūstantis.
Pats kūrybos procesas iškyla svarbiau už rezultatą, o menininkė sąmoningai renka ne vaizdus, o būsenų nuosėdas. Kaip ir ankstesniuose Jonkutės darbuose, čia ryški tylos estetika: vaizdas vos išnyra, lyg stovėtų ant išnykimo slenksčio, dar neapsisprendęs, ar likti regimu, ar sugrįžti į beveik nematomą būseną. Kiekvienas paviršius atrodo klausantis ir sugeriantis dar neužfiksuotą judesį. Kūriniai kviečia į buvimą, į lėtą žiūrėjimą, kuriame prasmė nesusiformuoja akimirksniu. Kaip ir vanduo, jie veikia per laiką: iš pradžių atrodo beveik tušti, tačiau apsipartus žvilgsniui ima ryškėti sluoksniai, o paviršiuje kaupiasi vidinis slėgis – intensyvi regimojo patyrimo įtampa.
Ši neapibrėžta regimybės būsena persikelia ir į spalvinę kūrinių sandarą, kur tonai tampa ne tiek vaizdo elementais, kiek tylos nešėjais. Jonkutei būdingas monochrominis santūrumas: sidabro, pilkšvi, prislopintos mėlynos tonai kuria ne dekoratyvų kolorito efektą, bet jutiminę atmosferą, tarsi spalva būtų išplauta iki grynos būsenos. Švelnūs tonai reiškiasi ne kaip spalva tradicine prasme, o kaip nuojauta, kurioje pamažu kaupiasi būsimo virsmo įtampa. Vandens skaidrių projekcijos papildo fotogramų medžiagiškumą efemerišku judesiu, formuodamos nestabilius šviesos paviršius, kurie įgauna antrinės vandens formos pobūdį – sunkiai sulaikomą, nuolat kintantį ir neturintį pastovios ribos.
Paroda „Judanti Žemė yra vanduo“ dar kartą patvirtina, kad Jonkutės kūrybinis mąstymas jau seniai veikia kaip vientisa sistema, kurioje svarbiausia ne medijų skirtis, o jautrumo būdas. Vanduo šioje sistemoje tampa universalia jungtimi, jungiančia kūną ir pasaulį, atmintį ir medžiagas, nykimą ir išlikimą. Todėl akivaizdu, kad ši paroda kalba ne apie vandenį kaip temą, bet apie žmogų, kuris mokosi gyventi su tuo, kas nuolat kinta. Ji leidžia patirti kontempliatyvią, lėtai į žvilgsnį ir prisiminimus besiskverbiančią ramybę ir kviečia būti su vaizdu, kuriame prasmė atsiranda iš subtilaus virpesio tarp regimo ir prisimenamo. Tai primena po lietaus ant lango skaidrėjantį vaizdą, iš po kurio pamažu ryškėja žmogaus kontūrai, besimokančio išlikti tėkmėje.
Paroda „Judanti Žemė yra vanduo“ vyksta „Meno parko“ galerijoje (Rotušės a. 27, Kaunas) iki balandžio 12 dienos.
