Kino faktai ir interpretacijos

6 gruodžio, 2018
Skaityti 2 min

Autorius: Tomas Genevičius


Sinematografo išradėjai broliai Auguste ir Louis Liumjerai 1895 m. gruodžio 28 d. surengė pirmąjį mokamą kino seansą Paryžiuje ir šis įvykis tradiciškai laikomas kino pradžia. Kanų festivalio direktoriaus Thierry Frémaux filmas „Lumière!“ (2017) tai kino esė sudaryta iš 108 retai šiais laikais rodomų brolių Augusto ir Luji Liumjerų juostų, trumpų, 50 sekundžių darbų sukurtų 1895–1905 metais (iš viso tais metais jie sukūrė 1422 filmus).

T. Frémaux Liumjerų darbų komentarai atskleidžia, kad šie filmai yra ne dokumentika, kaip įprasta manyti. Matome, kad kinas jau nuo pirmųjų kadrų buvo režisuojamas.  Pvz., kalvių darbo scena, dešinėje dirbantis kalvis – pasipuošęs šventiniais drabužiais, apsirengęs visa, ką turi geriausio ir balčiausio dirba savo juodą darbą, viduryje scenos oficiantas jam iškilmingai atneša taurę vyno. Kitas pavyzdys – pirmasis kino istorijoje gag‘as, dar laikomas pirmuoju filmu su siužetu „Aplaistytas laistytojas“, aptaškytas sodininkas nusiveja išdykusį berniuką ir nepavargsta jo atitempti iki centrinio kameros pirmo plano, tada bausdamas judrų vaiką, stengiasi neišeiti iš kadro, sprunkantis vaikas dar spėja atsigręžti į kamerą tarsi atsisveikinimui ir t.t. Šie T. Frémaux komentarai atveria akis, kad pirmieji žingsniai kine buvo kaip niekad apgalvoti ir visai ne spontaniški ir, kad Liumjerai buvo „paskutiniai iš kino išradėjų, bet pirmieji iš kino režisierių“.

Yra žinoma, kad dar prieš Liumjerus buvo sukurtas ne vienas filmas, tačiau tradicija susiklostė būtent jų filmą „Darbininkai, išeinantys iš Liumjerų fabriko“ laikyti pirmuoju kino istorijoje.  T. Frémaux klausdamas, kas pirmasis buvo kine, koks yra pirmasis filmas, netikėtai, lyg fokusininkas iš rankovės „ištraukia“ ir parodo bent tris skirtingas minėto filmo versijas. Kuris jų buvo pirmasis? Itin tinkama šioje vietoje kino režisieriaus Johno Fordo citata: „spaudiname legendas, o ne faktus“.

Galiausiai filmas „Lumière!“ netiesiogiai kelia klausimą – o kas gi yra kinas, kas jį daro tuo, kuo jis yra, kokia yra jo esminė esencija? T. Fremaux komentarai parodo, kad kinas – prasideda nuo interpretacijos, nuo pastangų suprasti judančius vaizdus, kuriuos matai priešais save.

Liumjerų filmuose dažnai atsiranda šalutinių veikėjų, stebėtojų, žiūrovų, turinčių pagyvinti statišką vaizdą, suteikti kadrui natūralumo, tačiau kartais išeina atvirkščiai. Pasak, T. Frémaux, šie veikėjai „perspaudžia“, t.y., perdėtai džiūgauja, vaidina savo reakciją, todėl išduoda visą režisūrinį sumanymą, pristato filmą ne kaip informacinį reportažą, o kaip žavingą sustatytą mizansceną.

T. Frémaux filme Liumjerai atsiskleidžia – ne tik kino pradininkai, bet ir pirmieji vaidybinio kino meistrai, mokėję atrasti idealią vietą pastatyti savo kamerai.

„Lumière!“ peržiūra, tik be komentaro, yra prieinama viešai internetinėje bibliotekoje https://archive.org/details/Lumiere18951905

Autorius

Previous Story

A room since 1939

Next Story

How to prepare breakfast

Latest from Blog

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Wimo Wenderso puikios dienos

Filmo „Puikios dienos“ recenzija

Atspindžio tikrovė arba kino gamybos džekilai ir haidai

Filmo „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ recenzija