Fotografas Artūras Šeštokas savo kūryboje pasitelkia retą XIX a. techniką – šlapio kolodijaus metodą, leidžiantį kurti unikalius ambrotipus ant stiklo. Jo fotografijų ciklas „Portretas Nr. 21“ kviečia pažvelgti į žmogų kitaip – be filtrų, be korekcijų, su visais netobulumais. Apie šio ciklo atsiradimą, procesą ir santykį su žmogumi parodos autorių kalbina VDU menų galerijos „101“ savanorė Simona Griniūtė.
Visų pirma, kyla smalsumas kaip gimė fotografijų ciklo „Portretas Nr. 21“ idėja?
Fotografijos praktika mane lydi nuo paauglystės. Jau tuomet svajodavau kažką nuveikti su didele dumpline kamera. Išbandžiau krūvas visokiausių objektyvų ir eksperimentavau įvairiais ryškalais, ilgėdamasis plastiško, subtilaus vaizdo. Vėliau gyvenimas įtraukė į žurnalistinį darbą Klaipėdos dienraščiuose. Po to teko darbuotis nuosavoje studijoje. Tačiau mane traukė laisvas saviraiškos būdas, o ne komercinė, užsakomoji fotografija. Laisvalaikiu fotografavau su 4×5 dumpline kamera, tačiau ilgainiui pajutau, kad man kažko trūksta, kad fotografija gali būti iškalbingesnė. Ypač tai pastebėjau portretuose, kurie buvo plokšti ir vienodi. Kartą draugas pasiūlė išbandyti šlapio kolodijaus technologiją… Ir prasidėjo…
Pavadinimas „Portretas Nr. 21“ palieka daug interpretacijų – kuri Jums artimiausia?
Keletą metų su šiuo XIX a. išradimu fotografavau įvairius žmones. Buvo be galo įdomu ir nauja. Vėliau, kai jau atsirado serijos pradžia, reikėjo kažkaip ją įvardinti. Žiūrėdamas į ambrotipus, mąsčiau apie jų daugiaplaniškumą, neapibrėžtumą. Netikėtai iškilo „Portretas Nr.21“ pavadinimas, kuris gerai atspindėjo „stiprių“, keistokų („Palata Nr. 6“ – Čechovas) fotografijų ant stiklo jausmą. Ambrotipuose galėjai pajaust, kaip susipina įvairūs laikmečiai – XIX ir XXI a. Paruošiau paraišką stipendijai Klaipėdos savivaldybei – ji buvo patvirtinta.
Jūsų darbuose naudojama gana reta technika – šlapio kolodijaus metodas, kai nuotrauka išgaunama ant stiklo plokštės. Kodėl pasirinkote būtent šią techniką?
Tokį klausimą teko ne vieną sykį išgirsti. Žmonėms smalsu, kodėl pasirinkau tokį sudėtingą būdą. Vienas mano kolega išsireiškė – „o kam tiek vargti?“ Tačiau pamačius visą fotografavimo performansą, klausimų nebekyla.
Kaip atrodo pats fotografavimo procesas – nuo pradžios iki galutinio rezultato?
Na, veiksmas tikrai kerintis. Fotografija gimsta tarsi iš nieko. Dailininkas Andrius Miežis, stebėdamasis tarė „toks jausmas, kad ant šluotos į Mėnulį skristum“. Ant paprastos stiklo plokštelės užlieji kolodijaus sirupą ir įmerki į sidabro nitrato tirpalą. Po 3 min. ištrauki sidabro halogenidu padengtą pieniškai gelsvos spalvos plokštelę ir dar šlapią dedi į kasetę. Fotografuoji, ryškini, skalauji vandenyje, fiksuoji. Įdomiausia dalis – laipsniškas pozityvaus sidabrinio vaizdo atsiradimas. Tai tikra magija. Abejingų dar nebuvo.
Ar būna, kad rezultatas gaunasi visai kitoks, nei tikėjotės? Kiek šiame procese yra kontrolės, o kiek – netikėtumo?
Kadangi šlapio kolodijaus šviesai jautri emulsija šviesos spektrą mato kitaip nei žmogus, nuspėti kaip susiklostys atvaizdo piešinys beveik neįmanoma. Tenka fotografuoti „aklai“ arba „vidumi“, pasikliaujant nuojauta. Bet tai tikrai veža. Tikra improvizacinė kūryba.
Kaip žmonės reaguoja, kai pamato save tokiu formatu?
Labai įdomi žmonių, kurie dalyvavo fotografavime, reakcija į rezultatą. Viena mergaitė pasakė, kad ši fotografija paverčia mus indėnais. Moksleiviai edukacijos metu, žiūrėdami fotografijoje į save matė savo tėvus ar senelius jaunystėje. Teatro aktoriai sakė, kad ji tiesiog perskrodžia kiaurai.
Ką ši technika suteikia portretui, ko negali suteikti šiuolaikinė fotografija?
Ambrotipų (ar ferotipų) vaizdo charakteris originalus ir nepakartojamas. Tai vieninteliai originalai, nedauginami. Tai savarankiški daiktai, kurių struktūra su niekuo nepalyginama. Dažnai žmonės, pamatę fotografiją, pamato netikėtą savo pusę. Kartais atrandama aristokratiška protėvių dvasia, o kartais nepatogi mintis nelaiku pagauta. Čia nubyra socialumo kaukės ir tai nevisiems patinka. To momento jau nepakartosi, nenuretušuosi ir nepataisysi. Man labiausiai patinka procesai, kai žmonės kuria patys save, nebijo drąsiai eksperimentuoti. Jų portretai būna patys įdomiausi.
Ko tikitės iš žiūrovo, kuris ateina į šią parodą?
Žiūrovams, ateinantiems į portretų ambrotipuose parodą linkiu atrasti tikrą žmogaus grožį su visais jo „netobulumais“. Dar norėčiau, kad visi artefaktai (taškai, dėmės, „skylės“, nuvarvėjimai, dulkės) būtų vertinami kaip estetiniai elementai, kaip atsvara šiuolaikiniam kompiuterizuotam sterilumui.
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti „Portretas Nr. 21“, koks jis būtų?
Sykį priėjęs Gintautas Trimakas man pasakė: „Fotografuodamas kitus, iš tikrųjų tu fotografuoji pats save.“. Gal tai ir būtų atsakymas? Vienas psichoterapeutas vis kartoja „žmogus yra paslaptis“. O aš kartais svajoju, kad štai praeis keli tūkstantmečiai, ir kažkas ras užkastas mano plokšteles su dabartinių žmonių veidais… tarsi fosilijas.
Ačiū Jums, Artūrai, už pokalbį ir skirtą laiką. Linkime sėkmės kūryboje, na, o skaitytojus kviečiame ateiti ir patirti šiuos darbus gyvai į VDU menų galeriją „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas), kurioje paroda pratęsiama ir veiks iki gegužės 15 dienos.
Autorius dėkoja visiems dalyvavusiems fotosesijose už drąsą ir pasitikėjimą viešinant atvaizdus.
Paroda „Portretas Nr. 21“ VDU menų galerijoje „101“. Gabrielės Marijos Valaitytės nuotr.
