Interviu Istorijos Mėnesio tema Rekomenduojame

Rytis Zemkauskas: eidami priartėjame prie laiko strėlės

Interviu su „Pasivaikščiojimų“ autoriumi.


Pokalbis su „Pasivaikščiojimų“ autoriumi apie dabartinę lietuvišką žiniasklaidą, vaikščiojimą kaip mąstymo būdą, kiną ir į mitinius pasakojimus sugulančius žmogiškos būties virpėjimus. „Miestui savaime jokio mito nereikia, jam reikia sotaus ir ramaus gyvenimo. Tačiau sotus ir ramus gyvenimas nėra įmanomas“ – teigia žurnalistas, diktorius, režisierius, literatas, VDU docentas Rytis Zemkauskas.


Tomas Genevičius: Gal galite papasakoti apie savo žurnalistinį debiutą? Kodėl pasirinkote žurnalistiką?

Rytis Zemkauskas: Pasirinkau atsitiktinai. Esu pirmiausia rašytojas, vertėjas ir diktorius. Tad žurnalistika yra mano antrinė specialybė ir kaip žurnalistas daugiausia dirbu šou ir nuomonės srityje, t.y. ten, kur man lengviausia prisitaikyti savo literatūrines aspiracijas. Informacijos, fakto žurnalistikos srityje dirbau neilgai ir tai buvo seniai. O debiutavau spontanišku televizijos reportažu iš Juragių TV retransliacijos centro Sausio įvykių metu, 1991 sausio 14. Grįžome iš sausio tryliktosios nakties budėjimo Vilniuje prie Parlamento ir nestabdėme – turėjome kamerą, entuziazmo ir stengėmės kuo galėdami prisidėti prie Tėvynės gynimo. Mano atveju tai buvo žurnalistinė veikla.

T. G. : Ar labai didelis kokybinis skirtumas tarp dabartinės lietuviškos žiniasklaidos ir kai tik pradėjote joje dirbti?

R. Z.: Didžiulis. Dabar žiniasklaida yra daug geresnė. Ji vis dar tebeserga savo „vaikiškomis“ ligomis, yra atakuojama naujų, globalių iššūkių, tačiau po truputį išauga iš „gyvenimo mokytojos“ ir „vienos tiesos nešėjos bei žinotojos“ apkakotų marškinėlių. Kai galutinai išaugs iš noro būti „ketvirtąja valdžia“ – bus kokybinis šuolis į gerą. Kol kas to dar nėra. Per daug dar mano kolegų nori ir „žino kaip“ tvarkyti valstybę. 

T. G.: Kaip atsirado Jūsų „Pasivaikščiojimų“ laida?

R. Z.: Norėjau pakeisti visuomenės ir kūrėjų požiūrį į pokalbių laidas. Pakeičiau. Norėjau sukurti kokybiškai visiškai naują pokalbių žanrą. Pavyko. Labai pasisekė ir esu laimingas.

T. G.: Ar pasivaikščiojimas jums yra kažkas daugiau, pvz., mąstymo, filosofavimo būdas?

R. Z.: Visiškai taip. Čia nieko neturiu pridurti prie peripatetikų, Kanto ir kitų patyrusių vaikščiotojų. Gyvenimas savo žanru yra kelio filmas. Pridurčiau: tragikomiškas kelio filmas. Taigi, eidami mes labiausiai priartėjame prie laiko strėlės ir susitapatiname su ja. Jei norite, trumpam tarsi išsprendžiame laiko ir erdvės santykio problemą ir mūsų galva gauna pailsėti. Tai stebuklingos sekundės. O paskui tenka paklūsti cikliškam laikrodžio sukimuisi ratu ir grįžti.

Rytis Zemkauskas, Pompėjai. Fotografija iš R. Zemkausko archyvo

T. G.: Kokia pati keisčiausia vieta, kurioje esate daręs interviu?

R. Z.: Keista vieta yra šou žanro dalykas. Ji retai sukuria sąlygas geram interviu. Forma tokiais atvejais spardo užpakalį turiniui. Tiesa, yra situacijų, kurios iš pažiūros keistos, bet ten iš tiesų smagu kalbėtis. Pavyzdžiui, grybaujant.

T. G.: Kaunas kultūros sostinė 2022 programoje kuruojate „Kauno mitinio žvėries“ projektą. Gal galėtumėte papasakoti apie tai? Kodėl miestui reikia mito ir kuo Jums yra svarbūs mitai?

R. Z.: Miestui savaime jokio mito nereikia, jam reikia sotaus ir ramaus gyvenimo. Tačiau sotus ir ramus gyvenimas nėra įmanomas. Kodėl? Nes miestiečių gyslose keičiasi kraujas, ateina sielos potvyniai ir atoslūgiai, ir suvoki, kad žmogiškoji būtis yra nuolatinis virpėjimas. Tada paaiškėja, kad norint nepražūti reikalingi visokie orientyrai. Religija, kultūra. Mitas, miesto Žvėries idėja yra iš esmės apibendrinta kultūrinė pastanga visą žmogiškąjį chaosą sudėlioti į pasakojimą. Kai tai gražiai pavyksta, grįžta sotumas ir ramybė. Žodžiu, tai įrankis geram gyvenimui kurti. 

T. G.: Jeigu turėtumėte neribotą galią, nuspręsti dėl vieno kurio Kauno svarbaus kultūrinio pokyčio, kas tai būtų?

R. Z.: Aš padaryčiau, kad niekas niekada neturėtų jokios neribotos galios. Ir iš savęs ją čia pat atimčiau. Neduokdie visagalybės vienatvės ir siaubo.

T. G.: Tam tikru metu daugeliui žmonių, pirma proga susipažinti su geru kinu buvo Jūsų „Snobo kino“ laidos. O kokia yra Jūsų, kaip kino mylėtojo ir žinovo istorija, ar labai senas šis potraukis kinui? Kaip kilo ši laidos idėja, kas įkvėpė? Ar nenorėtumėte jos atgaivinti?

R. Z.: Aš kiną vėlgi žiūriu kaip kūrėjas, kaip scenaristas. Nesu vaikščiojanti kino enciklopedija, greičiau jau priešingai – amžinai painioju faktus, autorius, pavadinimus. Man svarbiausia kine – emocija. Pamenu kas man buvo svarbu, žiūriu labai selektyviai. O „Snobas“ buvo didelis atsitiktinumas, nes tuo metu interneto nebuvo, arba jis buvo, bet dar labai neturtingas ir žmonės turėdavo žiūrėti filmus per teliką. O ten išlįsdavau aš ir jie mane įsidėmėjo. Taigi tai buvo nepelnytas populiarumas. Užrašau sau tik vieną gerą darbą čia: pagaliau pavyko sukurti nenuobodų pristatymo žanrą su absurdo, vaidybos elementais. O informacija visa šiuo metu yra internete, kur ir visi filmai. Taip kad nėra ką gaivinti.

T. G.: Esate režisavęs ne vieną dokumentinį filmą. Ar filmo sukūrimas Jums yra labiau klausimas ar atsakymas?

R. Z.: Tuo kampu nesu galvojęs, bet jei tiesiai atsakyti, tai man vis tik tai yra atsakymo ieškojimas. Klausimas dažniausiai vienas ir tas pats: kodėl? Kitaip tariant, prasmės ieškojimas, nenumaldomas ir neįmanomas. Visas grožis tad yra paviršiuose – atsakymuose.

T. G.: Vienas paskutinių Jūsų filmų – „Ieškoti Greimo“. Kas jus atvedė prie semiotiko Algirdo Juliaus Greimo gyvenimo ir filosofijos?

R. Z.: A. J. Greimas su savo semiotika mane visada erzino, kaip ir daugelis lingvistų, laikiau jį labiau pseudomokslo kūrėju. Manau, kad jis irgi taip jausdavosi, juk ne veltui į gyvenimo galą skaitė tik detektyvinius romanus. Manau, žinau kodėl. Tačiau, atsiradus dirbtiniam intelektui, atsiradus poreikiui „išversti“ literatūrą į mašinai suprantamą kalbą, semiotikos reikšmė sugrįžta. Ir man labai gaila, kad A. J. Greimas gyveno gerokai per anksti. Jis buvo neįtikėtinai protingas žmogus ir dabar jam būtų labai įdomu.

T. G.: Ar biografijos tyrinėjimas Jums yra dar viena interviu forma?

R. Z.: Man patinka ruoštis pokalbiui. Kuo toliau, tuo labiau. Baisu pasakyti, tačiau ši dalis man neretai tampa įdomesnė už patį pokalbį. Žodžiu, vėl grįžtu prie to, kad pirmiausia esu literatas.

T. G.: Meną esate pavadinęs „kultūros kalba, bandančia paaiškinti mus pačius“ – kuris meno kūrinys (ar kūrėjas) Jums yra papasakojęs daugiausia (apie tai)?

R. Z.: Kasmet, per Kalėdas skelbiu FB paskyroje bent dešimt tokių kūrinių. Daugybė. Nuo F. Goya tapybos iki J. P. Gaultier kostiumų, nuo J. Eastman iki London Grammar muzikos, nuo S. Kubricko filmų iki M. Basho poezijos, nuo Platono iki S. Calatrava architektūros, nuo vienos mano dukters fotografijų iki kitos dukters piešinių. Tai – stebuklas, tai tokia laimė galėti susidurti du daugybe meno kūrinių. Pabūti prie jų, su jais.

T. G.: Ką Jums reiškia alchemijos sąvoka?

R. Z.: Visiškai nieko. Ji labai gerai skamba ir tinka pavadinimui.

0 comments on “Rytis Zemkauskas: eidami priartėjame prie laiko strėlės

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s