Istorijos Klausimynas Rekomenduojame

Aušra Vaitkūnienė: patinka, kai peizaže yra paslapties, net grėsmės, kai nežinia, kas tyko, laukia

Atsakymai į dailės klausimyną

Kritikos atlaso klausimynas

Aušra Vaitkūnienė – tapytoja, gimusi Kaune. Parodose dalyvauja nuo 1988 metų, su bendramintėmis tapytojomis eksponavo kūrinius grupės „Keturios“ gyvavimo metais (1990-2002 m.). Įvairių tarptautinių meno projektų dalyvė ir lokalinių eksperimentinių parodų iniciatorė. Šiuo metu vadovauja Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tapybos katedrai.


Aušra Vaitkūnienė. Foto iš A. Vaitkūnienės archyvo
  • Geriausia pastaraisiais metais matyta paroda?

Pastaraisiais metais daug parodų matyta, žiūrėta internetinėje erdvėje. Ši erdvė turi tokią savybę – visus vaizdus, įvykius suvienodinti, sulydyti, suvyti į vientisą, laike besidriekiančią virvę, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Atmintyje lieka susiliejęs vaizdinys lyg Gerhardo Richterio tapyba. Tačiau išskirčiau parodą „Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos‘‘ Lietuvos diasporos dailės muziejus,  2020 m. lapkričio 5 d. – 2021 m. liepos 4 d. Kuratorė Birutė Pankūnaitė, architektas ir dizaineris Povilas Vincentas Jankūnas. Dar paminėčiau kaip įsimintiną parodą, vykusią galerijoje Meno Parkas „Petrichoras“, kuratorė, tapytoja Sandra Kvilytė.

  • Dailės kūrinys, kurį įsidėmėjote dar vaikystėje?

Vaikystėje matyti meno kūriniai apgaubti paslapties ir beveik mistinio virpulio. Jei jau reikia papasakoti kurį meno/dailės kūrinį įsidėmėjau, tai turiu papasakoti ir kontekstą, nes kūrinys nuo to neatsiejamas. Istorija tokia, kad per Žolinę, Marijos šventę, visa šeima eidavome sveikinti tetos, jos vardo dienos proga. Eidavome Žaliakalnio gatvelėmis į jos senovišką medinį namą, kur mūsų laukdavo su vaišėmis. Suaugusieji sėsdavo už stalo su juodųjų serbentų vyno taurėmis, o mes, vaikai prisigalvodavome smagių žaidimų. Pas tetą Mariją buvo kambarys, į kurį mums nevalia buvo eiti, tačiau pro pravertas duris galėdavau žiūrėti į paveikslą, kabantį ant sienos. Pamiršdavau visus dūkimus ir žaidimus ir pro durų plyšį stebėdavau paveikslą, kuris atgydavo nuo vakarinės saulės spindulių ir įgaudavo tokios jėgos, kad man baisu būdavo. Paveikslas vaizdavo barzdotą vyrą, ilgais plaukais, sudėjusį rankas maldai, parklupusį ant akmenų, aplink augo vešlūs, žydinčių alyvų krūmai, o dangus sutapdavo su realiame laike dramatiškai saulėlydžio nutviekstu dangumi. Dėl šio paveikslo visada noriai eidavau į svečius pas tetą. Praėjus gal kokiems aštuoneriems metams Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pamačiau A. Martinaičio (1939-1986) paveikslą „Žydėjimas alyvų“ 1975 m., kuris taip sukrėtė, kad teko ašarą nubraukt.

A. Vaitkūnienė “Didžioji galva“, 2021
  • Koks peizažas patinka labiausiai?

Peizažas? Koks patinka, ar vidinis, ar išorinis? Gal toks kaip tapytojo Alberto Vesčiūno? Labai nemėgstu lygumų. Patinka, kai peizaže yra paslapties, net grėsmės, kai nežinia, kas tyko, laukia. Štai saulės atokaitoje žydinčių žolių pievelė, o už jos tanki lapija už kurios drėgmė ir vos įžiūrimas takelis link judraus upelio ar akivaro.

  • Jei galėtumėte savo namuose turėti tik vieną meno kūrinį, kas tai būtų?

Štai čia truputį pafantazuosiu.  Pasaulis sotus menu, muziejai, jų saugyklos perpildyti/tos kūriniais. Daug ką galima pamatyti virtualiuoju būdu, taip kaip ir nukeliauti į muziejų. Menininkai nepaliaujamai daugina vis naujus kūrinius. Kasdieninėje aplinkoje, dirbtuvėje, apsčiai prisižiūriu savo kūrybos. Namie norėčiau turėti mažoje dėžutėje laikomą (gal toks bus dirbtinio intelekto sukurtas menas?) švytinčios energijos kamuoliuką, kurį paėmus į rankas galėčiau pajausti svajojamo meno kūrinio teikiamą katarsį.

A. Vaitkūnienė “Pripučiamas meno muziejus“, 2021
  • Kokią dailės knygą/tekstą itin branginate?  

Lentynoje, prie lovos visada po ranka Gaston Bachelard „Svajonių džiaugsmas‘‘ (Vilnius: Vaga. 1993). Knygos puslapiai gelsvi nuo laiko, nes popierius ne itin geros kokybės. Knygos kvapas svaigina, taip kaip ir tekstai. Vis ir vis prie jų grįžtu ir niekaip neišsemiu…. imu ir užsisvajoju…

  • Labiausiai nemėgstamas ar nesuprastas stilius meno istorijoje? 

Gal įvardinčiau, kad labiausiai nemėgstu, kai dirbtinai sugalvota, nesukurta, o padaryta. Svetimas stilius – siurrealizmas ir Salvadoras Dali. Iš istorijos žinome, kad kūrybai ir perteikiamiems reginiams sukurti tos krypties menininkai pasitelkė įvairias psichotropines medžiagas, tačiau ir opiumo dūmai, nukeliantys į sapniškus pasaulius, šių įtikinamais man nepadarė.

  • Ko pasigendate dailės kritikoje?

Dailės kritikos tekstai įdomūs. Gausu gerų menotyrininkų/ių, Lietuvoje. Knygų taip pat puikių išleista. Pasigendu tik spaudos, turime 7 meno dienas, Literatūrą ir meną, Dailę, dar skiltis dienraščiuose. Norėčiau daugiau leidinių, skirtų menui, kultūrai. Galėtų būti specializuoti, siauresniam ratui skirti, kur būtų nagrinėjamos specifinės problemos.

A. Vaitkūnienė Vyras su kauke 2020 drb.al. 90x70cm
A. Vaitkūnienė “Vyras su kauke“, 2020
  • Kieno kūrybą/parodą norėtumėte pamatyti gyvai šiuo metu?

Labai norėčiau pamatyti prancūzų tapytojo  Georges de La Tour (1593-1652) parodą gyvai. Esu jo darbus mačiusi Louvre, bet jau senokai. Norėtųsi panagrinėti šviesos slinktį ir kuriamą gylį jo paveiksluose. Pasinerti į šešėlių gaubiamą, šviesos banguojamą prarastąjį pasaulį ir laiką. Ir po šios, numanomos parodos, norėčiau pereiti į kitą salę ar muziejų ir patekti į David Hockney kuriamų paveikslų pasaulį, kur spalva tokia artima monitorių ekranams, spalva tokia aktyvi, kad prilygsta akinančiai šviesai. Štai du tokius skirtingus tapytojus ir jų kuriamus pasaulius norėčiau pamatyti, kad dar kartą įsitikinčiau koks neišmatuojamas ir įvairus yra tikrasis gyvenimas ir pasaulis.

  • Kurio meno istorijos įvykio liudininku (amžininku) norėtumėte būti?

Įdomu, kas vyksta dabar, o dar ateitis, kurios nežinome. Kartais jaučiu, kad gyvename tam tikrame lūžio taške. Dar balansuojame ant ribos, lyg būtume lyno akrobatai… bet atrodo tuoj pakaks mažo kryptelėjimo ir tapsime įdomių, gal net sukrečiančių meno istorijos įvykių liudininkais… Dar laukiu ateities, kuri, deja, taip greit virsta praeitim….

0 comments on “Aušra Vaitkūnienė: patinka, kai peizaže yra paslapties, net grėsmės, kai nežinia, kas tyko, laukia

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s