Naujosios Bangos maištininkai iš Višegrado šalių kviečia prie didžiojo ekrano

„Skalvijos“ informacija

Birželio 17 d. „Skalvijos“ kino centre prasideda filmų programa „Višegradas. Naujosios bangos maištininkai“, kurią inicijavo Lenkijos institutas Vilniuje, bendradarbiaudamas su Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos ambasadomis. Filmai supažindins su vieno svarbiausių praėjusio amžiaus kino judėjimų – prancūzų Naujosios bangos – pasekėjais iš Višegrado ketverto šalių, kurie savaip plėtojo judėjimo idėjas.

„Lenkijos pirmininkavimo Višegrado šalių grupei proga nusprendėme pasiūlyti žiūrovams prisiminti, o gal ir susipažinti su šioje Europos dalyje 7-8 deš. suklestėjusiais kino judėjimais, kurie įnešė naujų vėjų į tuometinį Europos kiną ir kultūrinį gyvenimą. Džiaugiamės, kad prie sumanymo entuziastingai prisidėjo ir kitų Višegrado šalių atstovybės“, – teigia ką tik kadenciją Lietuvoje pradėjusi Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Małgorzata Stefanowicz-Pecela.

Rytų ir Centrinėje Europoje labiausiai garsėjo čekoslovakų Naujoji banga. Jų filmams būdingi improvizuoti dialogai, absurdiškas humoras ir neprofesionalūs aktoriai. Jaunieji filmų herojai patiria meilės nuotykius, maištauja prieš tėvų melą. Maištas prieš tėvus – mėgstamas Naujosios bangos motyvas abiejose geležinės uždangos pusėse, bet sovietų bloko pusėje nepasitikėjimas tėvais turėjo ir politinį atspalvį.

Čekoslovakų Naujosios bangos pradininku tapo slovakas Štefanas Ùheris (1930–1993), 1962 m. sukūręs filmą „Saulė tinkle“ („Slnko v sieti“). Ùheris pasirinko herojus, kuriems anksčiau nebūtų leista įžengti į nacionalinį kiną – jie jauni, pasiklydę tikrovėje, ciniški, nelabai suvokiantys savo jausmus. Režisierius atsisakė klasikinių pasakojimo taisyklių, filmas stebino dokumentiškumu ir poetiškumu, o autentiką paryškino neprofesionalūs aktoriai, kurie ekrane elgėsi ir kalbėjo taip, kaip ir jų bendraamžiai.

Pasaulyje žinomiausio čekoslovakų Naujosios bangos kūrėjo Milošo Formano (1932–2018) filmas „Gaisrininkų balius“ („Hoří, má panenko“, 1967) nepatiko tuometinei valdžiai. Filmas nukelia į provincijos miestelį, kur gaisrininkai nori pažymėti netrukus į pensiją išeisiančio savo vadovo jubiliejų. Geriausia pagerbimo forma jiems atrodo puota su šokiais, gražuolės rinkimais ir loterija, tačiau šventė virsta farsu.

Lenkų Naujosios bangos pradžia laikoma Jerzy Skolimowskio (g. 1938) trilogija, kurios herojumi tapo režisieriaus alter ego – savęs ieškantis jaunuolis. Višegrado filmų programoje rodomas trečiasis trilogijos filmas „Barjeras“ („Bariera“, 1966) – psichologinė drama, nukrypstanti nuo lenkų kino tradicijos. Herojus bando nugalėti nuo realybės jį skiriančius amžiaus, socialinės padėties, konvencijų ir hierarchijų barjerus, bet kartu tai ir jaunosios kartos nuotaikų bei savimonės analizė. Poetinė „Barjero“ tikrovė pilna simbolių ir metaforų, ją pripildo Krzysztofo Komedos specialiai filmui sukurta muzika.

Vengrų režiserius Istvánas Szabó (g. 1938) pasaulinio pripažinimo sulaukė kaip trilogijos „Mefistas“ (1981 m. pelnė „Oskarą“), „Pulkininkas Redlis“ (1984), „Hanusenas“ (1988) autorius. Režisierių visada domino istorijos poveikis žmogui. Nors Vengrijoje nesusiformavo atskiras Naujosios bangos judėjimas, prancūziškojo įtaka Szabó stiliui akivaizdi. Višegrado programos „Filme apie meilę“ („Szerelmesfilm“, 1970) susipina kino kronika ir subjektyvios vizijos, o asmeniški herojaus, vykstančio į Prancūziją aplankyti buvusios merginos, su kuria išsiskyrė prieš dešimt metų, prisiminimai – su istoriniais įvykiais ir 1956-ųjų sukilimu.