Autorius: Tomas Genevičius
Bong Joon-ho jau anksčiau buvo gerai žinomas kino pasaulyje, tarptautiniai sinefilai jį pastebėjo dar nuo jo neo-noiro „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of Murder, 2003) laikų. Su anglakalbiu debiutu – mokslinės fantastikos alegorija „Sniego traukinys“ (2013) – režisieriaus vardas tapo žinomesnis dar platesnei auditorijai.
Nors naujausias Bong Joon-ho filmas „Parazitas“ („Gisaengchung“, 2019) sumušė globalius korėjietiško kino sėkmės ir populiarumo rekordus ( Kanų kino festivalio, „Oskarų“ pagrindiniai prizai bei daugelis kitų tarptautinių įvertinimų), šiandien galima sakyti, kad ši meistriška godumo, izoliacijos ir socialinio susvetimėjimo alegorija pati paradoksaliai tapo naujos – karantininės realybės simboliu, o gal net ir pranašu. Įsivyravus pandemijai, „Parazitą“ ir kitas kino naujienas parodyti norėję filmų festivaliai (pvz., „Kino pavasaris“) geriausiu atveju žiūrovus galėjo kviesti tik į virtualius, t.y., privačius ir izoliuotus susitikimus prie monitoriaus ekranų.
Filmo „Parazitas“ veiksmas vyksta Pietų Korėjoje, iš kurios kilęs pats režisierius. Siužeto centre – keturių asmenų šeima, gyvenanti skurdžiame Pietų Korėjos priemiesčio pusrūsyje: tėvas Ki-taekas (jį vaidina nuolatinis Bong Joon-ho aktorius Song Kang-ho), motina Chung-sook (Jang Hye-jin), dukra Ki-jung (Park So-dam) ir sūnus Ki-woo (Choi Woo-shik). Pragyvenimui jie sumąsto įsidarbinti namų darbininkais turtingos šeimos rezidencijoje. Veiksmas daugiausia vyksta prabangioje viloje, stovinčioje ant kalvos viršūnės, kurioje gyvena pasiturinti pora su dviem vaikais.
Filmo „Parazitas“ stop kadrai
Šioje visuomenėje žemesnio socialinio sluoksnio šeimai gauti darbą tokioje vietoje beveik neįmanoma, todėl filmo herojai suklastoja savo tapatybes. Filmo siužetas remiasi paties režisieriaus patirtimi, kai jaunystėje jis dirbo privačiu mokytoju ir lankydamasis turtingųjų namuose šiems išvykus slapta svajojo įsilaužti ir apsigyventi tuose namuose. Filme iš pradžių aferos dalyviams viskas klostosi gerai, o žiūrovas netgi gali jausti simpatiją šiems smulkiems sukčiams. Tačiau ilgainiui viskas pasisuka nenumatyta linkme. Per daug nesileidžiant į detales reikia pripažinti, kad beveik lemiamą vaidmenį čia atlieka paslaptingasis „laimės“ akmuo, kurį Ki-woo gavo dovanų iš savo draugo.
Iš šios paprastos situacijos režisierius sukuria vieną geriausių pastarųjų metų satyrų, negailestingai atskleisdamas visiems visuomenės nariams būdingą godumą ir moralinį sugedimą, ir daroma tai sukuriant ryškias vizualines metaforas. „Parazitas“ – tragikomedija, kurioje dramą kuria skirtumų ir priešybių sugretinimas.
Turtingos ir vargšės šeimos simbolizuoja atitinkamai aukštesniąją ir žemesniąją klases. Tą pačią aukštybių ir žemumų opoziciją sukuria prabangios vilos ir rūsio architektūrinės erdvės. Kalbant apie pagrindines filmo temas, vėlgi pastebimos reikšmingos opozicijos: tariama turtingųjų klasės laisvė persipina su absoliučia izoliacija ir atskirtimi. Kas yra ta laisvė, kurią tariamai turi turtingieji ir, kurios siekia kitos klasės? Turtingieji, kaip matome filme, yra visiškai priklausomi nuo juos aptarnaujančių žemesniųjų klasių, kurių įtaka, nors ir labai didelė, patiems turtingiesiems yra beveik nesuvokiama. Štai kodėl režisierius šio filmo vargšus įkurdina prabangaus namo rūsyje ir metaforiškai paverčia juos nematomais gyventojais – vaiduokliškomis būtybėmis.
Nors siužeto centre – dvi skirtingos šeimos, filmas toli gražu nėra tradicinė santykių drama. Filmas pasižymi hitčkokiškomis savybėmis, kai įtampa sukuriama užuominomis ir netikėtais siužeto posūkiais, o pagrindinis pasakojimo įrankis yra vizualinė kalba. Tai nestebina, žinant kaip Bong Joon-ho mėgsta ir vertina Alfredo Hitchcocko filmus[1]. „Parazite“ taipogi labai svarbi filmo erdvė, kadrų ir scenų, sekvencijų sugretinimas. Pvz., daugybę kartų matome laiptus, kurie susieja mūsų herojus iš žemesniųjų ir aukštesniųjų klasių ir apjungia jų gyvenamas erdves į vieną dramatišką erdvę. Laiptai yra vertikalaus kelio į vadinamąjį „geresnį gyvenimą“ metafora. Filmo veikėjai ne kartą lipa tais laiptais aukštyn ir žemyn arba net lemtingai nuo jų griūna.
Filmo „Parazitas“ stop kadrai
Viena įspūdingiausių „Parazito“ vietų yra naktinio potvynio sekvencija. Ji metaforiškai pratęsia ir įtvirtina prieš tai buvusius įvykius – apgaulę, smurtą, galbūt net žmogžudystę. Tai viena iš nedaugelio filmo vietų, vaizduojanti ilgai trunkančią Ki-woo šeimos kelionę iš aukštybių į žemumas, ir vėlgi, šis kelias sudarytas beveik vien iš laiptų ir pakopų. Lietus čia beveik apokaliptinis, viską nuplaunantis ir paskandinantis. Ši scena pabrėžia kulminaciją, ribą, kurią peržengusi Ki-woo šeima nebegali grįžti į ankstesnį gyvenimą, į savo namus, tiesiogine ir perkeltine prasme.
Atrodytų, neišvengiamai, atsižvelgiant į pavadinimą, reikėtų atsakyti, kas šiame filme yra parazitas. Filmas sąmoningai nepateikia atsakymo ir kuria dviprasmybes, neišnarpliojamas, kaip ir ydingi ryšiai bei santykiai mūsų visuomenėje.
[1] Bong Joon-ho artimas Alfredui Hitchcockui dar ir tuo, kad taip pat naudoja labai detalų savo pieštą vizualų filmo scenarijų. „Parazito“ storyboard’ą planuojama išleisti kaip atskirą grafinį romaną.
