„Tikras mūšis kultūroje (apie kurį taip mažai kalbama), mano manymu, niekad nevyksta tarp priešiškų tiesų ar tarp skirtingų gyvenimo stilių. Jei komunistas savo pasaulėžiūrą priešpastato kataliko pasaulėžiūrai, vis dėlto tai yra dvi pasaulėžiūros. Ta kita antinomija – kultūra-laukiniškumas, žinojimas-neišprusimas, šviesa-tamsumas – irgi nėra svarbiausia, be abejo, galima būtų pasakyti, kad tai yra reiškiniai, kurie papildo vienas kitą. Kur kas svarbesnis, drastiškesnis ir nepagydomas konfliktas yra kilęs tarp dviejų mūsų pagrindinių siekių: vieno, kuris trokšta formos, pavidalo, apibrėžimo, ir kito, kuris ginasi nuo pavidalo, nenori jokios formos. Žmonija jau yra tokia, kad nuolatos turi save apibrėžti ir nuolatos savo apibrėžimus paminti. Realybė nėra daiktas, kurį visą visutėlį galima sutalpinti į formą. Forma nesutampa su gyvenimo esme. Tačiau kiekviena mintis, kuri norėtų apibrėžti tą formos nesutapimą, taip pat tampa forma ir tokiu būdu tik patvirtina mūsų formos siekį.“
Witold Gombrowicz. Dienoraštis. 1953-1956, I. Vertėja Irena Aleksaitė, Vilnius: Vyturio leidykla, 1998.
Tomo Genevičiaus fotografija, 2021.
