Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2021 m. rugpjūčio 27 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Edmundo Frėjaus (1949–2009) skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžtantys paukščiai“.
Parodos kuratorė Kristina Budrytė-Genevičė:
Paroda „Sugrįžtantys paukščiai“ pradedamas autoriaus Edmundo Frėjaus (1949-2009) atminimui skirtų meno renginių ciklas. Menininkas XX a. pab. – XXI a. pr. buvo žinomas kaip meninės kalvystės, geležies meistras, ypatingos technikos metalo skulptorius, savo kūrinius spontaniškai iškaldavęs iš karštos geležies. Dangiškas skrydis, noras pakilti arba stiebimasis į viršų – buvo jo mėgstama tema. Tą akcentuoja ir parodos pavadinimas „Sugrįžtantys paukščiai“, kuris kartu metaforiškai pabrėžia pratesimą to, kas buvo pradėta prieš 30 metų.
Skulptoriaus sukurti mistiniai gyviai ir sparnuotos būtybės sugrįžta, kaip svarbus gyvenimo moto, atskleidžiantis unikalią frėjišką stilistiką bei techniką. Parodoje eksponuojami piešiniai ir dvejopos skulptūros – įvairių dydžių moterų metamorfoziniame vyksme sustabdytos figūros ir mažesnės apimties kūriniai – fantasmagoriniai, paukščių užuomazgas turintys gyviai.
Klaipėdos kraštas šiai parodai pasirinktas neatsitiktinai. Nors E. Frėjus baigė studijas Telšiuose, o didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune, į Klaipėdą jis grįždavo vedamas meno – būtent čia (beveik prieš 30 metų) buvo surengta viena pirmųjų autoriaus parodų. Pirmasis skulptoriaus žingsnis į viešas erdves buvo taip pat Klaipėdoje – iki šiol Klaipėdos Teatro aikštę puošiantis metalo reljefas „Pegasas“.
Sparnuotosios būtybės atspindėdamos karštoje geležyje autoriaus iškaltas mintis metaforiškai parskraidina ir savo kūrėją. Parodoje rodomas skulptoriaus bičiulio ir video menininko Henriko Gulbino 2009 metų filmas „Ad volandum natus. Frejus“, kuriame Edmundas Frėjus vaizduojamas kaldinantis sau sparnus, nuolat juos pasimatuodamas, tarsi tikrindamas jų tinkamumą pakilimui ir skrydžiui.
Parodos metu taip pat bus išleistas skulptoriaus kūrybos albumas. Visus renginius, skirtus E. Frėjui organizuoja Kauno modernaus meno fondas.
Parodos „Sugrįžtantys paukščiai“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre fragmentai.
Edmundo Frėjaus biografija ir kūryba
Edmundas Frėjus po studijų Telšių technikume (dabar tai Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) su šeima 1978 metais persikraustė į Klaipėdą, dirbo Dailės kombinate, o jo pirmasis žingsnis į skulptūrą buvo reljefas „Pegasas“ Klaipėdos Teatro aikštėje. Tuo metu Edmundas įsitvirtino medalininkų simpoziumuose, jų grupinėse parodose. Apie Frėjaus mažosios plastikos kūrinius, medalius pradėjo rašyti laikraščiai, apžvalginiuose parodų tekstuose tarp geriausių pavyzdžių būdavo minima ir jo pavardė. 1994 metais Klaipėdos parodų rūmuose įvyko Frėjaus kaltos geležies skulptūrų paroda, tuomet jo kolegos R. Midvikio apibūdinta kaip „pasižyminti neįprasta kalviška technika“, sudaryta iš dviejų ciklų – „Įkyrūs vabzdžiai“ ir „Nevykę paukščiai“.
Apie 1989 metus Edmundas Frėjus persikelia gyventi ir kurti į Kauną. XX a. paskutinį dešimtmetį šiame mieste atsivėrė ir parodinis gyvenimas, to meto spaudoje dokumentuojama, kaip šiuo aktyviu kūrybiniu laikotarpiu reiškėsi Frėjaus meninė filosofija, jo požiūris į kūrybos aktą, į jo pasirinktą medžiagą. Jis įvardinamas kaip itin gerai įvaldęs savo amatą, ne vieno menotyrininko (pvz., Algio Uždavinio ir kt.) pavadintas savo dalyko meistru, tačiau pats skulptorius nesureikšmindavo savo kūrybos prasmės. Jis mėgdavo kartoti sokratišką mintį, kad menas tai gebėjimas gerai padaryti daiktą, o menininkas privalo būti lyg geras iliustratorius – religijos, ideologijos, literatūros ar gyvenimo, „blogiausia, kai menininkas iliustruoja vien pats save arba ima moralizuoti, mokyti“. Edmundo Frėjaus metalo skulptūros pasklidę tarp pasaulio kolekcininkų, pats autorius jas lengvai išleisdavo į žmones, kartais nelikdavo net nuotraukų. Jo kūriniai saugomi ir valstybinėse institucijose: Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, Žemaičių muziejuje „Alka“.
Edmundas Frėjus savo dirbtuvėse. 1994 m. Arūno Baltėno nuotr.
Edmundo Frėjaus kūryboje dominuoja paslaptinga Antikos simbolika, mitologinių istorijų interpretacijos, yra ir krikščionybės motyvų, apskritai – daug meno istorijos ir Europos kultūros reflektavimo. Anot Frėjaus draugų, jam tai buvo natūralus procesas, gerdamas gerą vyną, žiūrėdamas dar geresnį kiną ir vaikščiodamas po Europos muziejus jis išvystė tą emocinę įtampą savo kūryboje, kuri menotyrininkės Rasos Žukienės pavadinta menine karštlige:
„Edmundas Frėjus skulptūrų kūrimui pritaikė kalvio meistriškumą. Karšto metalo kalimas – baugiai spontaniška veikla, visiškai skirtinga nuo ilgiau trunkančio bronzos liejimo proceso. Einant kalvystės keliu, svarbu greiti sprendimai ir improvizavimas, fizinė jėga ir konstruktyvus erdvinis mąstymas. Nėra dirbtuvėje sukurto modelio (nebent meistro galvoje), o vykstant kalimo procesui, nėra galimybės ilgėliau sustoti, apmastyti ir išanalizuoti. Metalas plastiškas ir paslankus tik tada, kai yra perkūniškai karštas. Neveltui tauta nukaldino patarlę „Kalk geležį, kol karšta“, nuo seno taikomą greitos reakcijos būtinybei apsakyti. Edmundo Frėjaus pasirinktas kelias panašus į nuolatinę kūrybinę karštligę. Savo mintis apie figūras ir kūnus, grožį, bjaurumą, juslingumą jis pasirinko įkūnyti kūjo smūgiais, iki raudonumo įkaitusiame metale, ir darė tai su pašėlusiu užsispyrimu, pamiršdamas kitas menininko sėkmei svarbias sritis – savęs reprezentavimą ir sociumo žaidimus, naudingų ryšių plėtimą. Vietoje viso šito, išraiškos pilnatvės jis siekė dar ir tapydamas bei kurį laiką filmuodamas, dalyvaudamas medalininkystės sąjūdyje“.
Parengta parodos kuratorės Kristinos Budrytės-Genevičės pagal 2021 m. rugsėjo mėn. išeisiantį Edmundo Frėjaus kūrybos albumą. Organizatorius: Kauno modernaus meno fondas
