Autoriai: Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Eglė Komkaitė, Ignas Kazakevičius
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyksta paroda „Lūžio karta. REKONSTRUKCIJA“. Pristatome šiai parodai skirtus trijų autorių tekstus: parodos kuratorės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir menotyrininkės Eglės Komkaitės.
Paroda skirta Kauno menininkams, savo kūrybą pradėjusiems iškart po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. 1997-aisiais šie menininkai menotyrininkės Eglės Komkaitės buvo pavadinti „Lūžio karta“.
Parodos dalyviai:
Aušra Andziulytė, Naglis Rytis Baltušnikas, Arvydas Brazdžiūnas Dusė, Elena Balsiukaitė Brazdžiūnienė, Antanas Obcarskas, Aušra Barzdukaitė–Vaitkūnienė, Gintaras Kamarauskas, Rolandas Karalius, Eimutis Markūnas, Audronė Petrašiūnaitė, Danielius Sodeika, Algimantas Šlapikas, Vytautas Umbrasas, Eugenijus Varkalis
Parodos kuratorė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
Projektas „Lūžio karta. Rekonstrukcija“ skirtas Kauno meno mikroistorijai. Jis aktualus tuo, kad apima grupę šiandien ryškių Kauno menininkų. Menų studijas Vilniuje jie baigė XX a. 9-jame deš., apsistojo Kaune, ir savo kūryba aktyviai ir reikšmingai prisidėjo prie miesto kultūrinio veido formavimo ir keitimo. Kintant politinei-ekonominei situacijai, visose meno srityse (muzikoje, literatūroje, teatre) randantis tarpdiscipliniškumui, jie išliko aktyviais, tapybai, grafikai, skulptūrai ištikimais kūrėjais.
Apibūdinimas „Lūžio karta“ sukurtas menotyrininkės Eglės Komkaitės apie 1996 metus. Ši paroda, pavadinta „Generation of the Break“ 1998 metais Lietuvos garbės konsulato įsteigimo Norvegijoje proga, surengta Bergene. Po to, Kauno paveikslų galerijoje apie 10 metų (nuo 2000 m.) veikė ekspozicija „Lūžio karta ir jos mokytojai“. Greta jaunųjų tapytojų ir skulptorių kūrybos joje buvo eksponuojami ir vyresniosios kartos menininkų Alfonso Vilpišausko, Mykolo Šalkausko, Laimos Drazdauskaitės kūriniai.
Apibūdinimas „Lūžio karta“ iki šiol susilaukia daug kontraversiškų diskusijų. Tačiau susilaikant nuo kritiškų interpretacijų reikia pripažinti , ši sąvoka lieka aktuali šiandienos kultūriniame diskurse, nes ji apibūdina ir dabar aktyviai kuriančią kartą, kuri studijavo sovietmečiu , o savarankišką kūrybinį kelią pradėjo jau plasdant trispalvėms vėliavoms. Jų kūryba formavosi, kai bendrame Lietuvos meno lauke ėmė aktualiai reikštis tarpdiscipliniškumas. „Lūžio karta“ savo kūryboje jungia modernizmo ir postmodernizmo elementus ir prieštaravimus. Taigi jei pripažįstame, kad poslinkiai meno lauke, kaip ir visoje socialinėje erdvėje bei individo sąmonėje vyksta lėtai išsidėstydami laike, tuomet šioje parodoje prasminga patyrinėti slinktis, kaip tarpinius kismo intervalus. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos siekiama atsakyti šiuo projektu – ar pakito, jei taip, tai kaip pakito kūrinio ir kūrybos samprata, šių menininkų laikysena, jų raiška, idėjos ir motyvai.
Šioje parodoje dalyvauja dalis menininkų, kurių darbai buvo ekspozicijoje “Lūžio karta ir jos mokytojai“. Anuometinė lūžio karta – šiandien sėkmingai kuriantys Kauno menininkai: Aušra Andziulytė, Aušra Vaitkūnienė,Eugenijus Varkalis, Audronė Petrašiūnaitė, Elena Balsiukaitė – Brazdžiūnienė, Algimantas Šlapikas, Vytautas Umbrasas, Danielius Sodeika, Gintaras Kamarauskas, Eimutis Markūnas, Rolandas Karalius, Arvydas Brazdžiūnas Dusė, Naglis Rytis Baltušnikas, Antanas Obcarskas.
Projektas „Lūžio karta. Rekonstrukcija“ – tai bandymas priminti buvusią “ Lūžio kartą“ ir po daugiau kaip dvidešimties metų pažvelgti į šios kartos menininkus. Kitam laike ir kitoje vietoje.
Parodos „Lūžio karta. REKONSTRUKCIJA“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentai. Airidos Rekštytės fotografijos
Menotyrininkas Ignas Kazakevičius
LŪŽIS – KIEKVIENAM ARTIMAS TIK SAVAS
„… 1997 m. Kauno paveikslų galerijoje pradėjo veikti ilgalaikė ekspozicija „Lūžio karta ir jos mokytojai. …Kadangi (1997-ieji) buvo ikiinternetinė epocha, medžiagos apie tai beveik nėra. Užklausiau MKČ muziejaus, vis dar ieško. Na susitiksim, pakalbėsim…“
Iš susirašinėjimo su Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ruošiantis parodai „Lūžio karta. Rekonstrukcija“
Rekonstrukcija. Ir tada, ir dabar
Santykis. Kartos, mokytojo ir mokinio. Santykis tarp išmokto turinio ir įvaldyto jo pateikimo, santykis tarp patirties, įgytos naviguojant kultūrose ir laike. Kad ir kaip stengtumės reflektuoti savo patirtis, bet kokiu atveju einame į priekį, net ir nenorėdami. Sugrįžti ir įvertinti kažkada pereitus rubikonus, įvykdytus pasirinkimus galime tik prisimindami. „Praėjusio“ etapo įvertinimas galioja akimirką. Vertinant skonis kiekvieną kartą bus kitoks. Ši paroda – būtent tokia akimirka. Rytoj bus kitaip. Vis dėlto šlovingų dienų kūrėjai ir bendraminčiai prisimins tai, kas anuomet buvo privalu: turėti kultūrinį backgroundą, nešti protesto kultūrą tiek elgesiu, tiek kūryba, tiek alternatyvios (kiek buvo įmanoma tada ir yra dabar) realybės konstravimu. Juolab tada lygiagrečiai su valstybinėmis struktūromis radosi ir „niekieno teritorija“– neformalių meno judėjimų užuomazgos, prasidėjo meno grupių formavimosi procesas, trumpą laiko tarpą egzistavo tikrasis neinstitucinis menas, meno kūrimas dėl jo paties, dėl autoriaus ir jo draugų, gerbėjų rato, meno kūrimas vyko socialiai neangažuotai, su retomis išimtimis nesiremiant koncepciniais konstruktais.
Lūžio karta, išnaudodama aplinkoje susikaupusią protesto energiją, bandė „restauruoti“ modernizmą postmodernistinėmis akcijomis jungė įvairias meno šakas ir sykiu dekonstravo meno ir su menu sietinas sąvokas.
Lūžio karta yra / buvo / tebėra nevienalytis darinys, tai veikiau socialinis epochos reiškinys, trumpalaikis joje gyvenusių menininkų kūrybos persisluoksniavimo iššauktas reiškinys, kurį galima traktuoti ir kaip neformalią menotyrinę kategoriją. Vieniems buvo aktuali tapyba per se, kitus labiau traukė eksperimentas. Pastariesiems, ieškantiems „neformato“, su lūžio kartos autoriais, akcentuojančiais grynuosius menus, regis, taip pat buvo ne pakeliui. Pavardžių neminiu. Lūžio kartos sąvoka yra sąlyginė, juk kiekviena karta lūžta savaip, su savo praradimais ir traumomis.
Prisiminkime, anksčiau knygos buvo perduodamos iš kartos į kartą ir jas skaitė skirtingų kartų atstovai, dabar, kiekviena naujoji karta „atneša“ – rašo, formuoja kontekstą tik savajai kartai. Kalbant apie socialinį (ne meno) kartos lūžio fenomeną, ko gero, tikrąja lūžio karta reikėtų vadinti ne tuos, kuriems 1990-aisiais buvo +/– 30 metų, o tuos, kurie tuo metu baigė vidurinę mokyklą. Pastarieji gimė sovietinėje sistemoje, bet nebuvo joje užaugę, kandę saldžių ir karčių konjunktūrinių jos vaisių. „Rytų“ jau nebuvo, o „Vakarų“ dar nebuvo. Kalbu apie žmones, gimusius laiko kryžkelėje, gavusius labai daug pažadų ir, atrodytų, begalinį galimybių ir pasirinkimo pasą – tai, ko neturėjo vadinamoji lūžio karta.
Ir šį, ir prieš tai buvusį, ir tolesnį kiekvienos kartos lūžį gali įvertinti tik naujesnė karta, nes ankstesnė mėgaujasi savo lūžio rezultatais, na ir iš esmės pati savimi. Tai natūralu, nes lūžis yra stimuliatorius. Remiantis fizikos analogu, tai lazerio principas, arba kvantinės sistemos „krytis“, perėjimas į žemesnę energinę būseną, dėl ko įvyksta fotonų – šviesos dalelių emisija. Socialinė analogija būtų savanoriškas idealistinis pasiaukojimas. Karta šiuo atveju lūžta, aukoja savo struktūrą ir išspinduliuoja kūrybinius impulsus. Kaip jie esantiems šalia, paskesnėms kartoms suveikė tada, kaip mus ši šviesa pasiekia dabar? Ar su pliuso, ar su minuso ženklu, regisi, ši emisija priklauso nuo ją generuojančiojo ir vartojančiojo (tada kultūros vartotojo sąvokos nebuvo, buvo tiesiog žiūrovas).
Lūžio kartos kūryba sutampa su aktyvesnės postmodernistinės įtakos Lietuvos menui pradžia alternatyvos oficialiajai kultūrai ieškojimu. Tam tikras tuometinis šokiravimas, k i t o k i o s pozicijos deklaravimas reiškė ne tiek kartų konfliktą meno lauke, kiek kartų principų kovą. Apie šiuolaikinį meną taip, kaip jį mes suprantame šiandien, beveik niekas rimtai nekalbėjo, tačiau jis savotiškai pasireiškė legaliame išėjime iš komforto zonos, kūrybinio atvirumo priešpriešinime vyraujančiam sankcionuotam saugiam gyvenimo ir kūrybos eksponavimo formatui.
Konjunktūros ir biurokratijos, konformizmo ir protestuojančiųjų santykis visais laikotarpiais panašus, skiriasi tik pasireiškimo forma. Šiandien drąsiai kalbame apie rinkodarą, komerciją, inovacijos atsiperkamumą ne tik verslo srityje. Skirtingai nuo prekių gamintojų, kurie taip pat eksperimentuoja, kuria koncepcinius modelius ir dizainą, daug metų tiria rinką, stebi konkurentus, tobulina savo gaminį, menininkai yra laisvi išmesti į eterį žaliavą, kurią vis dar galima sieti su laisve prisistatyti ir pateikti savo kūrybą taip, kaip atrodo vertinga. Matant, kaip rinkos dėsniai koreguoja, užglaisto arba gilina visus „lūžius“, nereikėtų pamiršti, kad menas neturi logiškai apibrėžiamų vertinimo standartų ir matavimo vienetų. Mes, rašantieji, skaitantieji, kuriantieji, žiūrintieji ir stebintieji – suteikime sau prerogatyvą vertinti lūžio kartos fenomeną „kultūrinio tikėjimo“ parametrais, t. y. „tikiu, nes mačiau, kaip kuriamas šis pasaulis, tikiu, nes išgyvenau daugmaž tą pačią pasirinkimo dilemą“.
Tada buvo daugiau laiko. Lūžis įvyksta ir laiką vartojant, apskaitant, „išmainant“ į tau svarbius dalykus ar tiesiog parduodant. Tada menininkas investuodavo daugiau į save, dabar reikia investuoti į aplinkos, kurioje gali kurti, sukūrimą ir pristatymą. Kita vertus, anksčiau žiūrovai labiau gilindavosi į kūrybą, ieškojo joje atsakymų tiek į amžinuosius, tiek į asmeninius klausimus. Ir nauji atradimai (menininkų sukurtos formos ir spalvų deriniai) galvoje sukeldavo kad ir nedidelę, bet revoliuciją. Tačiau dabar dėl intensyvios informacijos kaitos žmogus nebeturi kada galvoti, jausti, analizuoti, tad geriausiu atveju tiesiog praeidamas paliečia paviršių. Žiūrovai (jie jau ir aktyvūs vertintojai) nori jaustis viso proceso dalimi (ne tik stebėtojais) ir patys tapti meno žinia. Kas pasikeitė? Tik suvokimo standartai. Atsirado naujų šablonų. Rėmai niekur nedingo. Jie laukia naujo paveikslo, kuris būtų į juos įspraustas, pakabintas, eksponuojamas, įvertintas ir įkainotas.
Vietoj epilogo, arba jeigu tada mes būtume žinoję, kad…
Menininkas laisvės neturi. Menas jo neišlaisvina. Tai – tik iliuzija, palaikoma egzistuojančios bet kurios šalies politinės sistemos. Daugeliu atveju menininkas kuria taip, kaip nori, kol jam leidžiama taip daryti, kol jo kūriniai nekenksmingi valdžiai, kol jis neatsibosta užsakovui ir panašiai. Kraštutinumai taip pat būna valdžios toleruojami, nes toks požiūris pabrėžia demokratijos egzistavimą. Laisvė? Skirdami lėšų meno projektams, remdami kultūrinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, meno mokyklų veiklą, viso pasaulio politikai nuleidžia garą, duodami valią menininkams būti menininkais, o ne tapti socialiniais aktyvistais, įvairių teisių gynėjais, ar jau minėtais politikais. Taip aktyviam menininkui suteikiama siaura teritorija tarp noro pasireikšti ir galimybės maištauti. Tik svajonių niekas negali atimti ar koreguoti.
Jeigu tada būtume žinoję, kad ir kita, ir dar kita, ir dar po mūsų būsianti lūžio karta patirs tą patį, argi būtume save laužę? Į tai turėtų sau atsakyti kiekvienas, priskiriantis save žymiai Kauno Lūžio kartai. Ar bent jau tie autoriai, kuriuos kuratorė, šios kartos atstovė E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė atrinko parodai.
Parodos „Lūžio karta. REKONSTRUKCIJA“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentai. Airidos Rekštytės fotografijos
Menotyrininkė Eglė Komkaitė
Lūžio karta
„Lūžio kartos“ pavadinimas čia siejamas ne su tam tikru dailininkų amžiumi, bet su jų kūrybinio kelio pradžia, t. y. permainų laikotarpiu: M. Gorbačiovo reformos, Nepriklausomybės atstatymas, o taip pat ekspozicijoje pristatoma ir šios kartos kelių mokytojų kūryba. Karta, apie kurią filosofas Romualdas Ozolas 1988 metais rašė: „Ar ne jos likimas yra visiškas sutrikimas, netikėjimas nei gėriu, nei blogiu, nei idealumu ar materialumu, ar ne ji labiausiai nukentėjo nuo alkoholio, išsiblaškė po pasviečius, užsidarė namuose, kontorose, išsižudė?“
Šie menininkai formavosi dar sąstingio laikotarpiu, todėl besimokant mokyklose, Dailės institute, kuriame perversmai prasidėjo tik 1989 metais, dar patyrė oficiozinio ir ideologizuoto meno reikalavimus. Sovietinės pseudokultūros modelio diegimas šiai kartai formavo netikėjimą viskuo, kas idėjiška, gimdė desperatiškas priešinimosi viskam nuotaikas, asocialumą, trukdė laisvai formuotis meninėms asmenybėms. Sistema buvo sutvarkyta taip “puikiai”, kad buvo ne tik kovojama su įvairiausiais „-izmais“, bet „geležinė siena“ labai sulėtino ir laiko tekėjimą. Mene viskas vyko ir vystėsi kitaip nei Vakaruose, todėl grįžusieji į Kauną menininkai buvo tradicinių menų atstovai, į dailės gyvenimą įžengė ramiai, be didesnių „perversmų“.
Dailininkų sąjunga merdėjo, bet labai kišdavosi ir prižiūrėdavo parodų rengimą, nustatinėdavo darbų „tinkamumą“. Taip pat dalino dirbtuves, bet jauniesiems menininkams jos nebuvo skiriamos dar ilgai. Dalyvauti bendrose parodose, rengiamose Paveikslų galerijoje Kaune, buvo galima visada, jeigu neatmesdavo darbo, bet ne rengti personalines. Kauno Dailės institutas rengė pramoninės dailės specialistus, kurie vaizduojamojo meno parodose nedalyvauja, o dažniausiai net ir nedirba kūrybinio darbo. Mieste tvyrojo kultūrinis vakuumas, kuris po truputėlį sklaidėsi vis stipriau dvelkiant permainų vėjams. Tačiau jiems išpūtus daugelį senųjų laikų blogybių, atsirado kitos, ekonominės ir socialinės, kurios vėl pamaišė šiai kartai pilnavertiškai užsiimti kūryba.
Taip šiandien ir lieka „lūžio“ karta pati su savimi ir prieš save. Gausiausiai dalyvaujanti parodose, dėstanti kitiems ir neturinti sau atsvaros.
1986–1992 metais kultūrinė – parodinė miesto situacija keitėsi, įgaudama pagreitį. Technokratinės pakraipos miestas, abejingai žiūrėjo į naujos kartos radimąsi, pasitenkindamas sekmadieniniais muziejų lankymais bei vyresnės kartos menininkų parodomis, bet pasikeitimai vyko pačiose miesto kultūrinėse įstaigose.
Sunkiausia dalia teko menininkams, anksčiausiai baigusiems Dailės akademiją. Dar galiojo visi socrealizmo, „meno – liaudžiai“ principai, įvairūs draudimai, atrankos, priėmimo į parodas komisijos ir pan. Vėliau atšilimo vėjai įnešė savas pataisas ir į meninį gyvenimą, bet pati kūrybinio gyvenimo pradžia buvo sudėtinga visiems lūžio kartos atstovams.
1987 m. miestas vis dar iškilmingai švenčia įvairiausius jubiliejus, Lenino gimtadienius, Spalio šventes. Šalia to – jau kalbama apie vasario 16-ąją, lagerių baisumus. Laikraščiai kviečia garbingai pasitikti Spalio 70-metį, o kino teatre „Santaka“ (buvusi, o dabar vėl esanti Dievo Kūno bažnyčia) demonstruojamas T. Abuladzės filmas „Atgaila“ (1987 metų kovo mėnuo), įkuriamas Kauno roko klubas, o dar kitais metais Menininkų namuose pradedama rodyti kino šedevrus ir naujienas. Šios filmų peržiūros, prisidengiant vadinamosios kino meno istorijos vakarais, sutraukdavo nepaprastai daug miesto menininkų ir studentijos.
Pasirodo pirmosios šviestos anksčiau uždraustos literatūros knygos. Prasideda „Eros“ era: šviesti laikraščiai, atsišaukimai, protestų lapai. 1988 metais N. R. Baltušnikas, tuometinis Architektų namų kultūros klubo prezidentas, Žemės ūkio projektavimo institute atranda paslaptingą asmenį Grišą, kuris dirba prie „Rotoprinto“. Atsiranda galimybė kiekvienai parodai išsileisti plakatėlį ar bukletą, tiesa, prastos kokybės, bet tada apie geresnė net ir svajoti buvo sudėtinga. Na, o iš kitos pusės – ši „Eros“ era dar nesibaigė, gal tik būtų galima pakoreguoti pavadinimą vietoje „Era“ – „Canon“.
1986–1992 metais gyvuoja plenerų tradicija, nes poilsio namai (pavyzdžiui, Lampėdžiuose) ne sezono metu mielai priima dailininkus ir maitina juos už tai pasilikdami po paveikslą iš kiekvieno, o kadangi paveikslų perdaug niekas nepuola pirkti, tai tokios sąlygos – visiems tinka. Menininkus kviečia turtingi kolūkiai į savo poilsio namus ir profilaktoriumus, užleidžia kaimo mokyklas per mokinių atostogas.
Tada dar puikiausiai laikosi dailininkų kavinės. Kiekvieną penktadienį menininkai renkasi Architektų namų „Anties“ kavinėje. Čia vyksta poezijos, muzikiniai vakarai, kartais tiesiog pasisėdėjimai. Vėliau atsidaro menininkų kavinė Dailininkų sąjungoje – „Skliautas“.
1989 metais įsikuria pirma privati galerija „AL“. Prasideda paveikslų pirkimas, atvyksta daugybė užsieniečių, susidomėjusių naujos valstybės menu. Organizuojamos parodos užsienyje. Kiekvienas bando rasti vietą naujų ekonominių santykių ir beatsirandančių meno rinkos dėsnių (ne pačios rinkos) maišalynėje.
Atsiveria sienos – nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos jau galima užsiprenumeruoti užsieninių žurnalų: lenkų „Sztuka“, „Projekt“, demokratų vokiečių „Bildende Kunst“, vengrų „Uj Müvėszet“, o tai – jau šioks toks langas į pasaulio meninį gyvenimą. Lengviau darosi išvažiuoti, tiesa, su raudonu pasu, bet yra galimybė ieškoti naujų pažinčių, pamatyti galerijas, muziejus savo, o ne televizijos diktoriaus akimis.
Senąją tvarką ir jos reikalavimus pakeisti pasisekė gana greitai. Tačiau idealistinius meno gaivinimo planus užgožė ekonominės problemos. O į pirmą vietą iškilo technokratinio pasaulio reikmės. Daugelis menininkų vėl užsisklendė savyje. Vieni šios kartos atstovai išvažiavo gyventi į kaimą – E. Velaniškytė, A. Stankutė, J. Maldžiūnas, kiti – į užsienį: E. Varkulevičius, A. Kulikauskas, J. Strazdaitė.
Dabartinė lūžio kartos situacija keistoka. Iš vienos pusės, žiūrint pagal amžių, šiandien tai jau nebe jaunoji, o vidurinioji karta, o iš kitos – tai tebe jauniausioji dailininkų karta Kaune. Taigi, aptariamoji karta, kaip ir besimokydama meno mokyklose, taip ir dabar vėl „verda savose sultyse“. Jie patys jau yra dėstytojai ir dailės mokytojai – dirba Kauno dailės institute, Dailės gimnazijoje, Dailės mokykloje. Visi devintojo dešimtmečio jaunieji dabar jau yra Dailininkų sąjungos nariai. Jaunesnė karta, kuri konfrontuotų su jais – likusi Vilniuje. Naujų išraiškos priemonių: akcijų, instaliacijų, objektų kūrybos Kaune taip pat nepadaugėjo.
Dabar patys lūžio kartos menininkai organizuoja grupines parodas, siūlydami temas, patys jas kuruodami ir kviesdami kolegas. Taip gimė A. Samuolio plenerai, sugalvoti A. Andziulytės; „Dvynių“ parodos, rengtos A. Obcarsko; „Ženklas Kaunui“ organizuotas J. Budriūnaitės ir kt. Grupėms, susikūrusioms ne Kaune, taip pat priklauso minėtosios kartos atstovai: pavyzdžiui, A. Vaitkūnas, E. Markūnas, Kampas, A. Obcarskas – „Angiai“.
Lūžio karta, išskyrus grupė POST–ARS, į miesto dailės gyvenimą įsiliejo gana ramiai, pradėdama dalyvauti miesto ir respublikinėse vaizduojamojo meno parodose. Nors būtų galima teigti, kad jų atėjimas buvo susijęs su konfliktu, bet tai buvo dažniausiai nepritarimas esamai, nors jau ir griūvančiai tvarkai, kurios taisykles jie dar turėjo išmokti. Atsisakyta vaizduoti aktualią socialinė ar romantizuotą visuomeninė realybė. Iš čia jų posūkis į stipriai individualizuotą ir suasmenintą kūrybą. Jaunieji kuria savo transformuotą realybė, kurioje vertingiausia yra žmogaus individuali būtis. Tapomi tie žmogų supantys daiktai, kurie supa jo buvimą, nesvarbu, ar tai būtų palangės gėlės, šiukšlyno buteliai ar griuvėsių liekanos. Ši karta – jau miesto vaikai, pažįstantys “blokų” gyvenimą, todėl dažnai jų griebiamasi emocionalių vaikystės, kaimiškosios liaudies kultūros traktavimų. Taigi, revoliucinių pokyčių jaunųjų dailėje nebuvo, bet atsiranda kitokie, nauji bruožai ir santykiai pačioje kūryboje.
Devintasis dešimtmetis Vakaruose tapatinamas su avangardizmo krize ir naujo postmodernaus meno plačiu išsiskleidimu. Lietuvoje postmodernizmas tuo metu daugiausiai buvo tik architektūriniuose ieškojimuose, o avangardinio meno atstovai dar niekam nebuvo įkyrėję savo akcijomis, performansais bei hepeningais, nes POST–ARS’o grupė jas pradėjo rengti tik 1990 metais. Jaunieji menininkai (t. y. didžioji jų dalis) atsigręžė ne į postmoderniškus kartojimus, žaidimus ir eklektiką, bet į tradiciją, jos neironizuodami. Jos plėtojimas buvo svarbiausias atspirties taškas jauniesiems tapytojams. Neoekspresionizmo banga buvo ir, manau, yra apėmusi visą lūžio kartą. Vienų dailininkų kūryboje šiandien stipriau jaučiama lietuviškojo ARS’o tradicijų tąsa, kitų – šiuolaikinės Vakarų tapybos įtaka. Ji reiškiasi spontaniškumu, laisvu potėpiu, atviru jausmingumu. Kita vertus, spontaniškumas, neišbaigtumas, savotiškas negrabumas ir primityvizmas buvo patogios iššūkio prieš tvarkingumą, miesčionišką skonį formos, su jose glūdinčiomis visiškos laisvės idėjomis, kurios buvo ir yra aktualios.
(Eglės Komkaitės tekstas „Lūžio karta” parašytas 2010 m.)
Parodos „Lūžio karta. REKONSTRUKCIJA“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentai. Airidos Rekštytės fotografijos
