Apie parodą „Abstrakcija ir ekfrazė“

20 balandžio, 2024
Skaityti 3 min

Autorius: Tomas Genevičius


Gali būti, kad bet kuris puikus tapybos kūrinys reikalauja paaukoti tai, kas matoma, kad žmogaus akims būtų suteikta malonė matyti tai, ko jos nemato.

Jean-François Lyotard

Parodyti tapyboje tai, ko akis nemato – tokia kryptimi eina parodoje pristatomų paveikslų autorės, žinomos Lietuvos abstrakčiosios tapybos atstovės: Aušra Andziulytė, Agnė Kulbytė, Jovita Varkulevičienė.

Dailininkes suformavo ta pati iš kartos į kartą perduodama XX amžiaus I pusės studijų tapybos dvasia ir tradicija. Pristatomi jų paskutiniųjų metų kūriniai, susiję su kasdienybės kontempliavimu, juntamas juos įkvėpusio susikaupimo momentas. Tarpusavyje šiuos kūrinius labiausiai sieja menininkėms artima abstrakčiosios tapybos samprata.

Šalia tapybos kūrinių eksponuojami juos apibūdinantys tekstai. Parodos idėja ir pavadinimas kyla iš dviejų menotyroje vartojamų sąvokų sugretinimo: abstrakcijos ir ekfrazės. Ekfrazė (graikų k. ἔκφρασις – ékphrasis, „apibūdinimas“) žodine, poetine išraiška siekia parodyti tai, kas pavaizduota meno kūrinyje. Ekfrazinis aprašymo būdas žinomas dar nuo antikos laikų, bene žymiausias to pavyzdys yra Homero „Iliadoje“ Aischilo skydo aprašymas. Ekfrazės tyrinėtojai išskiria įvairius jos tipus: dinamiška, statitška, aiškinamoji, psichologinė ir kt.

Meno istorikas Hansas Beltingas pastebėjo, kad antikoje ekfrazė dažniausiai buvo vartojama išrasti meno kūrinius, t.y., aprašyti neesamus, tik literatūros kūrinyje egzistuojančius menininkų darbus. Moderniais laikais, pasak Beltingo, ekfrazė imta naudoti tam, kad atrastų iš naujo jau egzistuojančius, bet primirštus ar mažiau žinomus kūrinius. Šiandien prie įprastų, menotyroje sutinkamų ekfraziškų aprašymų, galima pridėti ir konceptualius, šiuolaikiniame mene naudojamus ekfrazės būdus, pvz., kuomet siekiama atkurti prarastus – pavogtus ar pranykusius paveikslus.

Parodoje „Abstrakcija ir ekfrazė“ sutinkami įvairūs ekfrazės tipai ir/ar intarpai. Dalį ekfraziškų tekstų apie savo kūrybą parašė pačios paveikslų autorės. Santykyje su abstrakčiąja tapyba ekfrazė šioje parodoje papildo paveikslo prasmę, jausmus bei mintis, kurių vien regėjimas gali nesukurti. Užmezgant vaizdingo žodžio ir abstraktaus vaizdo dialogą siekiama atkreipti dėmesį į kūrinio elementus ir formos sprendimus bei intencijas. Abstrakcijos ir ekfrazės santykis gali praturtinti žiūrovo patirtį.

Paroda siekia ne tik pristatyti galerijose rečiau rodomą abstraktųjį meną, bet ir kelia klausimą – koks žodis gali atsirasti šalia abstrakčiosios tapybos? „Parodyti tai, ko nemato akis“ – sekant Lyotard‘u, taip, su tokiu lūkesčiu galime kreiptis į pristatomą tapybą, tačiau geriau į ją įsižiūrėti gali padėti šiems darbams skirti tekstai. Tapyba gali parodyti tai, ko akis nemato; kalba gali tai įvardinti.


Aušra Andziulytė gimė Kaune, mokėsi Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje, 1981-1987 studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute Vilniuje (dabar – Vilniaus dailės akademija, VDA). Nuo 1987 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1990–2002 buvo menininkių grupės „Keturios“ narė. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Nuo 1989 dirba Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje. Aušros Andziulytės abstrakcijos perteikia plačią žiūrėjimo amplitudę. Tapybos objektą – Pažaislio grindis ji atrado plenero metu gyvendama vienuolyne, stebėdama laiko nugludintą, įvairius istorijos sluoksnius talpinantį šventovės akmenį. Dailininkei ši tema tapo neišsisemianti, prie kurios kontempliavimo nuolat sugrįžta.

Agnė Kulbytė gimė Vilniuje, mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. 1997–2003 studijavo tapybą VDA, įgijo magistro laipsnį. Nuo 2000 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2007 įgijo meno licenciato kvalifikacinį laipsnį. LDS narė. 2009–2013 Lietuvos kultūros tyrimų institute studijavo filosofijos krypties doktorantūroje ir 2014 įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Agnės Kulbytės abstrakcijų pavadinimai nukreipia į gamtos ir miesto reiškinius, konkretūs peizažai jos paveiksluose įsikuria monochrominių spalvų ir meditatyviai tyrinėjamos būsenos pavidalu. Paveikslas, dailininkės žodžiais tariant, tapymo procese pavirsta „jusliškumo negatyvu“, o „turinys tampa pretekstu formai“.

Jovita Varkulevičienė gimė Panevėžyje, lankė Panevėžio dailės mokyklą. 1996–2002 studijavo tapybą VDA, įgijo magistro laipsnį. Nuo 1997 dalyvauja Lietuvos ir užsienio parodose. LDS narė. 2013–2016 studijavo VDA meno doktorantūroje ir 2016 įgijo meno daktaro laipsnį. VDA Kauno fakulteto docentė, Kauno Juozo Urbšio progimnazijos dailės mokytoja. Jovitos Varkulevičienės tapyba užgimsta iš santykio su aplinka, spalva ar drobės paviršiumi. Tapymas jai – laike išsidėstęs stebėjimo procesas ar net ilgas eksperimentas. Į abstrakcijas virstantys pirminiai vaizdiniai užgimsta iš kasdienybės stebėjimo. Kitais atvejais viską padiktuoja pats procese atrandamas tapymo būdas, plastika ir faktūra.


Menininkės: Aušra Andziulytė, Agnė Kulbytė, Jovita Varkulevičienė.

Parodos kuratorius Tomas Genevičius.

Paroda „Abstrakcija ir ekfrazė“ VDU menų galerijoje „101“ veiks iki gegužės 20 d.

Galerijos darbo laikas: I–V, 10–18 val., adresas: Muitinės g. 7, Kaunas.

Autorius

Leave a Reply

Previous Story

Ievos Žekevičiūtės ir Vido Vokietaičio paroda „Infinite“

Next Story

4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius

Latest from Blog

Agnė Jonkutė | Atminties Žemė

LDS galerijos „Arka“ informacija 2024 05 10 – 06 01 Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Požeminės upės čiurlenimas

Esė apie praeitį ir vaiduoklius

Akimirka atspindyje. Dalios Truskaitės instaliacija „Akimirka“

Autorius: Tomas Genevičius Menininkė Dalia Truskaitė žiūrovui gali daug papasakoti