Literatūra Recenzijos Rekomenduojame Tema

Laivas tamsioms jūroms. José Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“

Knygos recenzija


2022 m. ženklina portugalų rašytojo José Saramago (1922–2010) šimtmetį. Tikėkimės šie metai bus dosnūs XX a. avangardisto, utopisto knygų vertimais į lietuvių kalbą. 2021 metų pabaigoje, Lietuvoje pasirodžiusi Saramago knyga „Pasaka apie neatrastą salą“ – viena ploniausių ir spalvingiausių pastaro meto grožinės literatūros knygų. Knygą išleido leidykla „Odilė“, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, dizainas Jurgio Griškevičiaus. Jūrininkų signalinėmis vėliavomis-ženklais iliustruotas pasakojimas atspausdintas ant ryškaus geltono popieriaus.

Alegorinė istorija apie keliautoją ieškantį neatrastos salos pasižymi Saramago būdingu stiliumi: į ironiją ir filosofines įžvalgas nuklystančia pasakotojo kalba ir specifiška tiesioginės kalbos gramatika. Istorijos pagrindinis veikėjas – vyras neįvardintoje karalystėje ateina pas karalių, prie tam skirtų prašymų durų, prašyti laivo. Laivo jam reikia neatrastos salos paieškoms. Karaliaus būstas turi daugybę durų, visos turi skirtingas paskirtis. Pats valdovas retai išeina susitikti jo prašytojų, kuriuos apmaldo begalinis biurokratinis rūmų aparatas: patarėjai perduoda vienas kitam atėjūnų prašymus, kurie keliauja per rūmus pirmyn atgal, kol vėl pasiekia prie paskutinių durų budinčią valytoją. Saramago, ironiškai, galutinių sprendimų priėmėja šioje karalystėje padaro pažų kojines adančią valytoją. Tačiau šįkart atėjęs prašytojas itin atkaklus, kaip ir neeilinis jo prašymas. Tai greitai pajunta ir prie prašymų durų priverstas pasirodyti karalius.

Nuo pirmų sakinių susiduriame su alegorinio pasakojimo kalba, kuriančia specifinę erdvę (veiksmo vietos: karaliaus rūmų tarpduris, uostas, laivas, sapnai), išgrynintus, universalius veikėjus (karalius, vyras, moteris), kurių veiksmai, bei santykiai (prašymas, valymas, kelionė) konotuoja simboliniame lygmenyje. Ypatingą reikšmę pasakojime turi salos sąvoka/vaizdinys. Vyro su laivu tikslas – neatrastos salos paieškos, ir nors tiesiogine prasme skaitytojas netampa nei salos, nei tikrųjų šių salos paieškų liudininku, pagrindine šio kūrinio tema galima laikyti kelionę ir atradimus. Sala, kaip ir jos paieškos pasakoje turi tiek realią, tiek metaforišką prasmę, tai tekste išryškėja nuo pat pradžių, dialoge tarp karaliaus ir vyro iškėlusio neįprastą prašymą: pokalbis išeina už kasdienės logikos rėmų, neatrasta sala vyro kalboje apibrėžiama per filosofinius neiginius ir atsiskleidžia, kaip dvasinė siekiamybė.

Iki tapdamas rašytoju, Saramago dirbo įvairiausius darbus, tarp jų autoserviso mechaniku, literatūros kritiku, žurnalistu. Kai 1975 m. politinio perversmo metu neteko darbo Lisabonos laikraštyje „Diário de Noticias“ Saramago, būdamas penkiasdešimties su viršum, teigia suvokęs, jog nuo šiol turi užsiimti vien rašymu ir vertimais.

J. Saramago. By Arturo Espinosa – https://www.flickr.com/photos/espinosa_rosique/8253745300, CC BY 2.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=35223044

Saramago, kaip idėjinio komunisto ir ateisto kūrybos medžiaga paradoksaliai dažnai tampa antgamtiniai stebuklai, Biblijiniai įvykiai, šventųjų gyvenimai. Vienas žinomiausių Saramago romanų „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ pasakoja Jėzaus – paprasto žmogaus gyvenimo istoriją jo paties akimis; Evangelija, kuri galėjo būti, bet nebuvo parašyta. Romanas, nors ir giliai religinio pobūdžio, sulaukė kontraversiškų vertinimų, o dėl įvairių laužomų dogmų šią knygą pasmerkė Katalikų bažnyčia. Kai 1992 m. Portugalijos vyriausybė įsakė išbraukti šį romaną iš Europos literatūros apdovanojimo kandidatų sąrašo, būtent tuomet rašytojas nusprendė visam laikui palikti gimtąją šalį.

Egziliui Saramago pasirinko Ispanijos Lansarotės sąlą (Kanarų salyne). Vulkanų sprogimų suformuota sala su unikalia augmenija ir kraštovaizdžiu tapo fiziniais jo namais, o sala, kaip darinys ir, apskritai, kaip būsena tapo jo nuolatine metafizine buveine. Nutraukęs ryšius su gimtąja šalimi, nors ir apsistojęs pastovioje vietoje, rašytojas jautėsi amžinu klajokliu, tuo, kuris priverstas amžinai ant savo nugaros nešiotis savo šaknis, jo priebėga tapo gimtoji kalba. Rašytojas vėliau ne kartą apmąstė salos sąvokos ir reiškinio filosofinę reikšmę.

Saramago viename interviu atskleidė, kad „Pasaka apie neatrastą salą“ turi istorinį pagrindą: kadaise vienas kilmingasis Portugalijos Karaliaus Jono II prašė leidimo vykti ieškoti Nežinomos salos[1]. Tačiau, nors knygos idėja apeliuoja į laikus, kai manyta, kad visada yra nežinomų salų, kurias reikia atrasti, Saramago pagrindinis veikėjais yra vienintelis karalystėje išlaikęs šį tikėjimą ir stengiasi šia utopija įtikinti kitus.

Komentuodamas pasaką, rašytojas teigia, kad nepaisant vietos, kurioje gyvename, visi mes esame salų gyventojai. Mes turime įsikurti, apsistoti tam tikroje vietoje, į kurią visada sugrįžtame, lyg į savo salą. Tad sala Saramago filosofijoje galima pavadinti bet ką: tai ne tik intymiausia gyvenama erdvė, bet ir kiekviena gyva būtybė.[2]

Vyras pasakoje prisipažįsta norintis aptikti neatrastą salą, kad sužinotų, kas jis pats yra, kuo bus ten atsidūręs: „Jeigu liksi savyje, taip ir nesužinosi, kas esi.“[3] Kaip ir pagrindiniai knygos veikėjai, žmonės yra iki galo sau nepažinūs, jie turi leistis į keliones tamsiomis jūromis, atrasti patys save ir vienas kitą. Ir, „nors, meilė gali suartinti salas, tačiau nepaisant visko jos yra ir liks salomis, kurios turės atrasti save ir vienas kitą. (…) Tai yra mūsų būklės drama“, sako Saramago: „Pradedame nuo to, kad nepažįstame savęs… (…) Iš esmės šios Kito paieškos tikriausiai yra tik dar viena, dar labiau iškreipta bandymo suvokti, kas mes esame, forma. Tikimės, kad galbūt Kitas galės mums pasakyti, kad galbūt jis galės mums atskleisti, kas mes esame.“ [4] Šią vidinę, nesibaigiančią kelionę savęs link geriausiai apibendrina knygos žodžiai: jei norime salą pamatyti, reikia nuo jos nutolti, o save pamatysime, tik nutolę nuo savęs pačių.

Nors ir perskaitoma vienu prisėdimu, „Pasaka apie neatrastą salą“ – įtraukianti ir ilgam atmintyje išliekanti alegorija, savo vidiniu svoriu nenusileidžianti ilgiems Saramago pasakojimams.


[1] Saramago pasaką šio įvykio pagrindu pradėjo rašyti gavęs užsakymą tekstui apie mitus. Daugiau apie tai: Abdool Karim Vakil „Saramago’s Other Island. An interview with Jose Saramago“, Lanzarote, 2000. Prieiga internete: https://www.academia.edu/8102161/Saramagos_Other_Island_An_interview_with_Jose_Saramago_Lanzarote_12_October_2000_

[2] Ten pat.

[3] J.Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“. Vilnius: Odilė, 2021.

[4] Abdool Karim Vakil „Saramago’s Other Island. An interview with Jose Saramago“, Lanzarote, 2000 Saramago Prieiga internete: https://www.academia.edu/8102161/Saramagos_Other_Island_An_interview_with_Jose_Saramago_Lanzarote_12_October_2000_

0 comments on “Laivas tamsioms jūroms. José Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s