Apie neapčiuopiamą laiką. Pierre’o Huyghe’o „Atkūrimas“

Autorius: Tomas Genevičius

Pierre’o Huyghe’o (g. 1962) vieno kūrinio paroda „Atkūrimas“ („De-extinction“, 2014, spalvota kino juosta su garsu, 12:38 min) rodoma Palangos gintaro muziejuje, buvusio grafų Tiškevičių dvaro koplyčioje. Parodos kuratorė Neringa Bumblienė. Kupolinė erdvė žiūrovą ateinantį iš nuolatinės gintaro ekspozicijos pasitinka aklina tamsa ir dideliu juodu ekrano stačiakampiu (šioje neoklasicistinėje erdvėje tai gali priminti Stanley Kubricko „2001 m. kosminės odisėjos“ juodąjį obeliską). Visa tai sukuria reikiamą nuotaiką, nes būtent tamsos, paslapties ir kosminės kelionės atmosferą iš ekrano skleidžia pats juostoje nufilmuotas kūrinys.

Nesibaigiančia video kilpa paleistas „Atkūrimas“ neturi nei pabaigos nei pradžios, jame nėra jokio siužeto ir iš pažiūros, savo nuodugniu, lėtu makro bei mikro vaizduojamų objektų eksploatavimu, jis artimas mokslinio tyrimo darbui. Video menas nuo pat atsiradimo pradžios buvo susijęs su mokslo atradimais ir technologine pažanga (7 dešimtmetyje išradus nešiojamas video kameras), o vienas garsiausių šios rities atstovų – Huyghe’as naująsias technologijas visuomet naudoja su filosofinės potekstės atoveiksmiu. (Pvz., jo video instaliacija „UUmwelt“, sudaryta iš menininko apdirbtų magnetinio rezonanso tomografo vaizdų ir garsų, gautų skenuojant žmonių smegenų bangas. Projektas sukurtas Japonijos mokslo laboratorijoje 2018 m.).

Menininkas ir „Atkūrime“ pasitelkė mokslinius įrankius – specialias kino kameras, kurios mikroskopiškai priartina ir žmogaus akiai atveria gintare, tarsi Pompėjos lavoje sustingusius praeities pasaulius. Kameros sklendžia virš jų ir juose, pasineria į tamsą ir levituoja tarp 50 mln. metų senumo deguonies burbuliukų bei jų įkvėpti nespėjusių vabzdžių. Kai kurie kadrai primena tolimų planetų paviršių tyrinėjimą, o sustingę priešistoriniai svirpliai, kokonuose lyg miegantys voragyviai bei muselės – netikėtai prabusti galinčias nežemiškas gyvybės formas. Atgyja ir su kūrinio pasauliu ima kontaktuoti net milžiniškas virš ekrano pakibęs rotondos šviestuvas, besimainančioje šviesotamsoje primenantis vabzdį.

_{Pierre’o Huyghe’o „Atkūrimas“. Parodos fragmentai. Tomo Genevičiaus foto}

Kamerų judėjimas ir kintantis fokusavimas sukuria nuolatinio judėjimo, kelionės šioje nežmogiškoje erdvėje jausmą. Reikšmingą funkciją atlieka garsiniai efektai: tai ne tik tam tikromis akimirkomis muziejuje įprastą tylą drastiškai pertraukiantis šaižus garsas – smarkiai sustiprintas kino kameros judesių ir objektyvo fokusavimo skleidžiamas triukšmas, bet ir visą laiką kūrinio fone vos girdimas gaudesys, sukuriantis erdvės ir sklendimo joje įspūdį. Video menas visada buvo daugiau nei video sritis, o kalbant apie garsinę raišką, Huyghe‘o darbai šiandienos pertekliaus kultūroje demonstruoja jau beveik pamiršto „mažiau yra daugiau“ principo veiksmingumą.

Išvardyti elementai kūrinyje veikia konotuodami ir netiesiogiai referuodami į tam tikrus žanrinio kino kodus. Mokslinis požiūrio taškas, sustingusios mums jau nepasiekiamos gamtos būtybės, sklendimas neapibrėžtoje, tamsioje, svetimoje, bet labai turiningoje erdvėje – visatoje daugiausia apeliuoja į mokslinės fantastikos žanrą. Postmodernus ryšis su žanriniu kinu nesvetimas Huyghe‘ui ir kituose, labiau žinomuose jo darbuose, pvz., „Trečioji atmintis“ (2000), kuriame atkuriama Sidney Lumeto filmo „Šuniška popietė“ (1975) istorija, arba „No Ghost Just a Shell“ (2000), kur postmoderniai atsigręžiama į garsųjį cyberpunk anime „Ghost in the Shell“ (1995). „Atkūrimo“ atveju ryšį su žanriniu kinu sustiprina pasirinkta darbo technika ir strategijos: filmavimo kameros, specifiški planai vaizdus abstrahuojantys planai, kintantis apšvietimas, netikėti garsai bei montažas, jungiantis visą tai į nuoseklią seką.

Filmavimo kameros, apskritai, kino medija, operuoja tuo pačiu elementu, kaip ir gintaras, tai – laiko materija. Vienas būdų patirti, užfiksuoti, suvokti laiką reikalauja jį sustingdyti. Tad Huygh‘ą šiame darbe domina ne pati gintaro medžiaga, jos forma ar inkliuzai, o materijos galimybė komunikuoti laiką.

Kaip sugestijuoja kūrinio pavadinimas, vyksta atkūrimas, bet jis pasiekiamas ne kaip nors moksliškai, iliuziškai ar magiškai atgaivinant gintare įkalintus objektus, o perkeliant, patalpinant patį žiūrovą šios materijos viduje. Todėl žmogus ir, galima sakyti, visa, kas žmogiška čia tiktai keleivis.

Verta prisiminti dažnai cituojamą paties Huygh‘o mintį apie jo priešinimąsi tradicinės parodos poreikiams, kur viskas turi būti aišku ir suprantama lankytojams bei šio menininko siekį ne eksponuoti kažką tradicine prasme, o, atvirkščiai, išstatyti, atverti kažkam patį lankytoją (“I don’t want to exhibit something to someone any more. I want to do the reverse: I want to exhibit someone to something”)¹. Tad „Atkūrimas“ rekonstruoja ne kažkokį konkretų, žmogaus masteliais suvokiamą, istorinį laiką (nors gintarui, kaip archeologinei vertybei istoriškumas ir nesvetimas), o pradžios ir pabaigos neturinčią laiko dimensiją, nepasiekiamą, bet nuolatos tūnančią kažkur šalia – kosmoso ar vandenyno gelmėse.

Pierre’o Huyghe‘o video instaliacija „Atkūrimas“ rodoma Palangos gintaro muziejuje iki rugpjūčio 14 d.