Autorius: Tomas Genevičius
Kauno paveikslų galerijoje Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR/ Musée vun der Aarbecht) pristato parodą „Working Class Heroes“ („Darbo klasės herojai“). Parodoje Liuksemburgo kalnakasybos ir plieno pramonės istorija pristatoma pasitelkus interaktyvią ekspoziciją, neįprastu ir aktualiu šiandienai rakursu.
„Working Class Heroes“ pasakoja apie praeitį ir kviečia mastyti apie šiandieną. Parodos veikėjai ir eksponatai prabyla lankytojams vis dar aktualiomis temomis: kova už darbininkų gyvenimus, moterų teisės, tikėjimas ir visuomenės kritika. Daugiasluoksnės praeities paveikslą išreiškia ekspozicijos centre ant besisukančio rato eksponuojami konkretūs istoriniai daiktai, autentiški artefaktai, visą tai papildo fiktyvūs dalykai, pvz., moters darbininkės (ne)išrinktos į savivaldybę portretas bei video inscenizacijos.
„Working Class Heroes“ kuratorė Marie-Paule Jungblut pasidalinto mintimis apie parodos herojus, santykį su praeitimi, apie svarbą iš naujo įvertinti nusistovėjusias idėjas ir kaip paroda gali padėti lankytojams priartėti prie istorijos per vaizduotę.
Tomas Genevičius: Gal galite trumpai pristatyti parodą „Working Class Heroes“? Kodėl pagrindiniais parodos herojais tapo šios trys istorinės asmenybės: Jeanas-Pierre’as Bauschas, Léonas Weirichas ir Jeanas Schortgenas?
Marie Paule Jungblut: Paroda „Darbo klasės herojai“ praplečia lankytojų požiūrį į Liuksemburgo pramoninių pietų regiono istoriją, dėmesį sutelkdama į kalnakasių šeimų gyvenimą nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki Antrojo pasaulinio karo išvakarių.
1914 m. ir 1928 m. į Liuksemburgo parlamentą buvo išrinkti pirmieji darbininkai. Tai buvo Jeanas Schortgenas (1914 m.) ir Jeanas-Pierre’as Bauschas bei Léonas Weirichas (1928 m.). Būdami kalnakasiai, jie iš asmeninės patirties žinojo savo profesijos pavojus ir kokias kančias kalnakasių šeimoms sukelia ligos, invalidumas ir mirtis. Todėl savo parlamentine veikla jie aiškiai parodė buržuaziniams oponentams konkrečius kalnakasių darbo krūvius ir nepalankias neturtingųjų sluoksnių gyvenimo sąlygas. Savo kalbomis jie stengėsi sukelti oponentų empatiją, kad įtikintų paremti jų pasiūlymus dėl žemesniųjų žmonių sluoksnių gyvenimo sąlygų gerinimo.
1916 m. rugsėjo 26 d. Jeanas Schortgenas savo politinį įsipareigojimą išreiškė tokiais žodžiais: „Aš lieku ištikimas principams, su kuriais mane į rūmus išsiuntė mano rinkėjai: ginti vargšus ir nuskriaustuosius. Laisvai ir atvirai sakau: turtingiesiems nereikia, kad kas nors juos užstotų, jie ir iki šiol mokėjo padėti sau patys.“
T.G.: Ką šiandienos visuomenė gali pasisemti iš šių asmenybių veiklos, patirties ir idėjų? Kokia jų darbų reikšmė pasauliniame kontekste?
M.P.J.: Parodoje naudojame pasirinktas ištraukas iš šių trijų darbininkų klasės politikų kalbų, kad supažindintume mūsų ekspozicijos lankytojus su to meto proletarine gyvenimo realybe. Reguliuojamas darbo užmokestis ir darbo laikas, sveikatos, nedarbo ir pensijų draudimas, taip pat mokamos atostogos daugumai dabarties žmonių tapo savaime suprantamu dalyku, ir vis dėlto jais kartas nuo karto suabejojama.
T.G.: Parodoje pristatomi konkretūs istoriniai objektai, autentiški artefaktai, tačiau ją papildo ir išgalvoti dalykai, vaizdo inscenizacijos, istoriją pagyvinantys elementai. Ar galėtumėte pakomentuoti tokią parodos koncepciją?
M.P.J.: Manau, kad paroda negali pavaizduoti praeities santykiu „vienas prie vieno“. Ši paroda sukurta taip, kad padėtų lankytojams priartėti prie istorijos per savo vaizduotę. Dizaineris Thomas Ebersbachas ir aš, įkvėpti trijų socialistinių politikų kalbų, sukūrėme sugestyvius vaizdus, padedančius lankytojams suprasti žemesnių socialinių sluoksnių istoriją. Į parodos „vizualinę kalbą“ integravome pramoninės zonos „vaizdingumą“. Parodos lankytojai klaidžioja tarp stendų, kurių scenografinė ypatybė nuolat primena apie jų, kaip stebėtojų, padėtį.
Paroda „Working Class Heroes“ Kauno paveikslų galerijoje. Foto: Darius Petrulis
T.G.: Parodoje eksponuojami istoriniai objektai kalba ne tik apie praeitį, bet ir kviečia mąstyti apie šiandieną ar ateitį. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
M.P.J.: Klausantis minėtų politikų kalbų, kurias parodoje inscenizuoja aktoriai, galima suprasti, kad dauguma tuomet išsakytų teiginių tebėra aktualūs. Pvz., 1932 m. vasario 18 d. Jeanas-Pierre’as Bauschas Deputatų rūmuose pasakė šiuos žodžius: „Ponai, žmonės badauja, o turtingieji, nepaisydami visų pavojų, leidžiasi žemyn su savo turtais, slėpdami savo pinigus. Valstybei reikia pinigų, daug pinigų, o kur jų gauti? Pinigai turi iš kažkur atsirasti. Žmonės turi vėl nukraujuoti, net jei nukraujuos iki mirties, nes šiandien, kaip niekada aiškiai matyti, kad kapitalas ir sunkioji pramonė eina per lavonus.“ Šis teiginys tebegalioja ir šiandien.
T.G.: Kokių profesinių ar net asmeninių savybių reikia kuratoriui, istorikui, kad prakalbinti praeities objektus, kad eksponatas atskleistų platesnius kontekstus, konotacijas ir istoriją, kuri būtų aktuali ir platesnei auditorijai?
M.P.J.: Kaip ir dramaturgas, kuratorius iš daugybės egzistuojančių „daiktų“ turi pasirinkti tuos, kurių derinys duoda rezultatą, kuris, tikėtina, sudomintų lankytojus, sužadintų jų smalsumą, taip paskatindamas juos aplankyti parodą. Daiktų mozaika atskleidžia temai būdingus prieštaringumus.
T.G.: Kurie parodos objektai (ar istorijos) jums asmeniškai atrodo įdomiausi, netikėčiausi ar geriausiai perteikiantys parodos idėją?
M.P.J.: Man patinka ant besisukančios platformos įrengta proletarinio gyvenimo karuselė, padalijanti darbininkų ir jų šeimų gyvenamąjį pasaulį į keturias skirtingas sferas ir kiekvienai jų priskirianti simbolinę erdvę: virtuvė simbolizuoja privatų proletarų šeimų gyvenimą, skalbykla – perėjimą iš privataus gyvenimo į profesinį, bažnyčia ir viešoji erdvė skirtos konkuruojančiai Katalikų bažnyčios ir raudonosios profsąjungos bei partijos įtakai darbininkų klasei.
Savo parodą suprantame kaip dirbtinę erdvę, kurios inscenizavimu nesiekiame atkurti gyvenamųjų erdvių dokumentiškai, tarsi muziejuje po atviru dangumi. Siekiame paskatinti lankytojus iš naujo įvertinti nusistovėjusias idėjas, atkreipti žiūrovų dėmesį į klišes, lydinčias jų įsivaizdavimą apie praeities darbininkų kasdienybę.
Parodoje gyvenimo tikrovę perteikiame istorinių veikėjų citatomis, šiuolaikinių nuotraukų reprodukcijomis ir originaliais daiktais. Taigi, suabstraktintos gyvenamosios erdvės įgauna dėlionės pobūdį: žiūrovai gali sudėlioti tai, kas nežinoma, su tuo, kas pažįstama ir susidaryti išsamų praeities vaizdą.
Paroda „Working Class Heroes“ Kauno paveikslų galerijoje veiks: 2022 10 28 – 2023 02 26
