"Nuotykis"
"Nuotykis"

M. Antonioni kūrybos tyrinėtoja M. Nardelli: jis buvo europietiškas, marginalus kūrėjas, kurį domino ateitis

21 gegužės, 2023
Skaityti 7 min

„Skalvijos“ informacija


Legendiniam italų kino režisieriui Michelangelo Antonioni šiemet sukaktų 111-ika metų. Per savo karjerą jis pelnė visą šūsnį prestižinių apdovanojimų, tačiau kartu – aibę kritikos. Į gegužės 16 d. prasidedančią meistro filmų retrospektyvą atvyksianti tyrinėtoja Matilde Nardelli neseniai apie jo kiną išleido knygą. Ji sako, kad į tobulai tuščius Antonioni filmų kadrus galima žvelgti kitaip.

„Skalvijos“ kino centre M. Nardelli svečiuosis gegužės 16–18 d. Ji pristatys filmus „Naktis“, „Nuotykis“ ir „Profesija: reporteris“, o gegužės 17 d. kino ir medijų erdvėje skaitys paskaitą „(Ne)grynoji estetika? Antonioni, modernistinis kinas ir pasaulis“.

Tyrinėtoją iš Londono kalbino menininkė ir kino kūrėja Simona Žemaitytė.

Parašėte knygą „Antonioni ir negrynoji estetika“. Joje permąstote režisieriaus Michelangelo Antonioni vaizdų kalbą. Kodėl būtent šis kūrėjas, jo kurti kadrai?

Iš dalies tai – atsitiktinumas. Anksčiau studijavau meno istoriją. Man atrodė, kad Antonioni sukurti vaizdai yra tarsi dialoge su skulptūra, fortografija, tapyba.  Mane visad traukė jo kuriama estetika. Filmų kadrai atrodė labai kitokie: minimalūs, švarūs, tokie tobuli. Bet kai pradėjau juos atidžiau studijuoti, supratau, kad jie nebuvo nugludinti. Juose – akivaizdūs susidūrimai su skirtingais realybės aspektais, jos stebėjimas. Be to, jo filmai labai skyrėsi vienas nuo kito; vystantis karjerai, kito ir stilius. Visa tai kurstė mano smalsumą. 

Kas ta Antonioni „negrynoji estetika“?

Kai kalbama apie Antonioni, kai vyksta jo retrospektyvos, jis pristatomas kaip modernistinis režisierius. Sakoma, kad jo filmai grynai kinematografiški, o visa kita jis išmeta lauk. Kad vaizdas beveik tuščias, kad galiausiai jis prieina prie dykumos. Esą filmai – modernūs, nes jie gryni, minimalistiniai, beveik abstraktūs. Knygoje bandžiau perteikti, kad taip, jis yra modernistinis kūrėjas, bet vaizdai nėra tušti ir gryni. Ten egzistuoja kontekstas, dialogas su pasauliu, kitomis meno formomis ir medijomis. Ir visa tai, net kai vaizdas atrodo tuščias, sudaro dalį estetikos. Tai jo filmus padaro įdomiais ir turtingais. Todėl Antonioni filmuose atrandame vis naujus dalykus. Jei jie būtų tušti – viskas labai greit baigtųsi. 

Menininkai yra ir savo konteksto produktai. Tas pats kūrinys gali naujai atsiskleisti naujame laikotarpyje, aplinkoje. Kaip Antonioni buvo matomas 7 dešimtmetyje ir kuo jis išlieka aktualus šiandien?

Neseniai perskaičiau vieną jo interviu ir pagalvojau: „Oho, jis kalba apie dirbtinį intelektą“. Su Antonioni kūryba taip jau yra – žvelgi atgal ir tarsi iš naujo atrandi dalykus, kurie įamžinti tose juostose. Pavyzdžiui, į filmą „Profesija: reporteris“ galima žvelgti ir iš postkolonijinės perspektyvos. Gal tai yra patvirtinimas, kad darbas turtingas? 

Kartais mane erzina posakiai, kad vienas ar kitas menininkas „pergyveno savo laiką“. Bet gal kai kurie kūrėjai apčiuopia tai, kas yra jų dabarties paribiuose, kažką, kas dar tik bus? Gal ir yra dalykų, kurie sensta ir miršta, bet nemanau, kad tai pritaikoma Antonioni kūrybai. Jį domino ateitis. Italų kine jis buvo gan marginali figūra. Nors ir gavo daugybę apdovanojimų, nebuvo stereotipinis italų režisierius. Jis buvo labiau europietiškas. Be to, filmus jis kūrė ir užsienyje. 

Knygoje pasakojate apie tai, kaip jo filmas ,,Nuotykis“ buvo sutiktas Kanuose. Viena vertus, apdovanotas kritikų, kita vertus – nušvilptas auditorijos. Kas jame buvo tokio, ką žmonėms buvo sunku priimti?

„Nuotykio“ premjera vyko Kanų kino festivalyje. Filmas buvo nušvilptas, nes atrodė per ilgas. Kai kurie sakė, kad naratyvą Antonioni tarsi išmetė per langą. Tame filme buvo kažkas, ką auditorijai užtruko priimti. Nors Antonioni nekūrė labai jau kitaip. „Saldaus gyvenimo“ pasakojimas, režisuotas Fellini ir išleistas tais pačiais metais, taip pat fragmentuotas. Tik gal šio filmo vaizdai atrodė turtingesni, teatrališkesni. 

Juosta ,,Nuotykis“ atrodė labiau nuoga, „nudirta“. Aktorė Monica Vitti tuo metu dar nebuvo labai garsi, neturėjo holivudinės auros. Taigi „Nuotykis“ kaip filmas buvo kiek radikalus. Susan Sontag 7 dešimtmečio viduryje parašė tekstą apie „naująjį jautrumą“. Ji pastebėjo, kad naujos estetinės ribos iš pradžių gali būti nesuprastos, nes jos peržengia mūsų juslines ribas. Tokie kūriniai mums duoda kažką, ko negalime palyginti su ankstesne patirtimi. Ir todėl pirma reakcija – juos atmesti. Sakome, kad tai nuobodu ir pan. Naujus dalykus „suvirškinti“ užima laiko. Tas ribas praplėtinėjo ir Antonioni. Jis matė, kad tikrovė keitėsi su ekonomikos stebuklais ir greita modernizacija. Suprato, kad naujoje realybėje buvo reikalingos naujos priemonės.

Minite socialinį, ekonominį kontekstą. Antonioni į kiną atėjo iš menų, tapybos. Kiek tai darė įtaką tam, kaip jis kūrė?

Kine jis veikė kaip dokumentuotojas. Tikrovę stebėjo, ją gėrė. Dokumentinis kinas, beje, ir buvo jo karjeros pradžia. Realybę gali stebėti ir sugerti gatvėje, bet gali ir galerijoje. Jį labai domino menai, vizualumas. Jis žavėjosi Rothko ir kitais, bet kartu neatrodo labai paveiktas vieno ar kito menininko. Jis tiesiog buvo atviras vaizdui. Jį domino architektūra. Jam patiko į ją žiūrėti, ją įtraukti į filmus. 

Su juosta „Fotopadidinimas“ Antonioni pradėjo kurti angliškai. Iš itališko kino perėjo į tarptautinį. Kas įvyko su kalbos ir konteksto pokyčiu?

„Fotopadidinimas“ išties buvo pirmas jo filmas anglų kalba, nors epizodus užsienyje jau buvo filmavęs. Su šios juostos sėkme jis gauna kontraktą dar keliems filmams. Sukuria „Zabriskie Point“ bei „Profesija: reporteris“. Kinta lokacijos, filmuojama spalvotai. Visa tai skatina filmų tarptautinę sklaidą. Antonioni atsitraukimas nuo realybės tarsi dar labiau sustiprėja. Jis stebi tai, kas jam mažiau pažįstama. Stebi per atstumą. 

Kas jums pačiai, gilinantis į Antonioni kūrybą, ir – neišvengiamai – archyvą bei biografiją, buvo netikėta?

Giluminio archyvo tyrimo nedariau, prie jo prisiliečiau tik truputį. Nustebau, kad paties archyvo nebuvo daug, nors jis pilnas įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Antonioni patiko avangardas, šios krypties filmai – archyve radau atvirutę nuo menininko Hans Richter. Ten buvo ir susirašinėjimų su Umberto Eco. Smagu, kad tokios medžiagos yra, ji suteikia kultūrinio konteksto, leidžia pamatyti socialinius mainus. Tokie radiniai tarsi įvietino mane Antonioni laike. Su šiuo projektu dirbau daug metų, ir, tiesą sakant, man jis nusibodo. Bet kai žiūriu Antonioni filmus, visuomet juose kažką randu. Man jie patinka. „Raudonąją dykumą“ galiu žiūrėti begalę kartų. Ten tiek sluoksnių… 

Antonioni filmuose daug erdvės ir laiko. Kadrai ilgi, drąsūs. Toks kinas labai skiriasi nuo turinio, kurį vartojame šiandien. Įdomu, kokią įtaką Antonioni padarė kitiems kūrejams?

Menininkai ir eksperimentinio kino kūrėjai dažnai jį pamini. Gal net dažniau nei komercinio kino kūrėjai, privalantys kurti griežtesniuose rėmuose. Antonioni kalba žmonėms, eksperimentuojantiems su vaizdu. Manau, jis pats buvo eksperimentuotojas. Galvoju apie filmo „Profesija: reporteris“ pabaigą. Tarp Antonioni ir jo auditorijos vis dar vyksta pokalbis. Ten yra kažkas aktyvaus, kaip mielės. Tai veikia meninę vaizduotę, įtraukia į dialogą. 

Galvojote apie tai, kiek pats Antonioni prisidėjo prie mokymo „perskaityti“ savo filmus? Viename interviu jis sakė, kad filmo „Fotopadidinimas“ auditorija buvo per daug susirūpinusi, ar nusikaltimas įvyko, ar ne, kai filmas buvo buvo apie fotografą… 

Man regis, menininkai dažnai nenori kalbėti apie savo kūrinius. Taip darė ir Antonioni. Jis stebėdavosi, kad žmonės apie filmus rašo knygas. Klausdavo, ką tiek rašyti apie filmą? Manau, jis nesiūlo vienokio ar kitokio „skaitymo“. 1983-aisiais, kai Antonioni gavo apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus, Roland Barthes parašė mažą tekstą. Jis įvertino Antonioni kuriamų vaizdų daugiaprasmiškumą ir atvirumą. Antonioni daug investavo į vaizdus ir filmus, bet nenorėjo primesti vienokio ar kitokio jų perskaitymo. 

Kartais jis jautėsi nesuprastas, neretai buvo kritikuojamas. „Zabriskie Point“ nebuvo labai sėkmingas. Kai kas manė, kad Antonioni nesupranta Amerikos, tad kaip gali apie ją kurti? O kai sukūrė dokumentiką apie Kiniją, buvo kritikuojamas jos valdžios, juosta buvo uždrausta ir t.t. Manau, kad tokie dalykai jam buvo skausmingi.

Kaip jaunam žmogui, 18-ikos, 19-ikos metų, be specialaus pasiruošimo žiūrėti Antonioni?

Norėčiau pasakyti: „Visiems, kam 18-ika, šie filmai turėtų patikti“. Tačiau nežinau, ar tai tiesa. Dėstau studentams, ir jie dažnai sako „O ne, tik nespalvotas filmas“. Antonioni kinas lėtas. Dabar mes esame pripratę prie fragmentų. „YouTube“ peržiūrime tik svarbiausias filmų scenas. Vėlesni filmai – „Zabriskie Point“, „Profesija: reporteris“ – šiek tiek greitesni. Jų estetika kiek artimesnė dabartinei. Jo filmams reikia skirti laiko. Ir man liūdna, kad tuos filmus gali būti sunku žiūrėti. Gal reikia apsisprendimo ir tam tikros brandos? Nemanau, kad jo filmus gerai žiūrėti per kompiuterį. Jie turi būti žiūrimi kine. Kine filmams skiriame laiko. 

  • "Nuotykis"

Michelangelo Antonioni filmų retrospektyva „Skalvijos“ kino centre vyks gegužės 16–21 d. 

Kaune Antonioni filmus rodys kino centras „Romuva“: gegužės 16 d. žiūrovų laukia „Nuotykis“, gegužės 19 d. – „Fotopadidinimas“, gegužės 23 d. – „Profesija: reporteris“. Gegužės 31 d. „Fotopadidinimą“ galės išvysti ir klaipėdiečiai – seansas vyks kino teatre „ArleKinas“. 

Retrospektyvos organizatoriai: „Skalvijos“ kino centras, Italų kultūros institutas
Rodytojai: „Skalvijos“ kino centras, kino centras „Romuva“, kino teatras „ArleKinas“
Partneris: „MANO Films“ 

Autorius

Previous Story

Lietuvoje rodomas naujasis Filipinų kino meistro L. Diazo filmas „Kai bangos išnyks“

Next Story

Pratęsiamas atviras šaukimas dalyvauti parodoje „JCDecaux premija 2023“

Latest from Blog

Agnė Jonkutė | Atminties Žemė

LDS galerijos „Arka“ informacija 2024 05 10 – 06 01 Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai