Autorius: Tomas Genevičius
Filosofas Gilles‘is Deleuze‘as meną, kūrybą siejo su poreikiu priešintis, pasak jo, menas išlaisvina gyvenimą ir, netgi mirus kūrėjui, pats menas lieka amžinu priešinimusi: „Jeigu ne menas, pasaulis nebūtų toks, koks yra. Žmonės to neištvertų.“ [1]
Paskutinis antropologo ir režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ (2022) žiūrovus pasiekė jau po jo žūties Ukrainoje 2022 m. pavasarį, į kurią jis vyko kartu su sužadėtine Hanna Bilobrova. Dokumentinio filmo „Mariupolis“ tęsinio kūrimas nebuvo vienintelis tikslas – Mantas ir Hanna į Mariupolį vyko su humanitarine siunta ir misija padėti vietos gyventojams. Gelbėdamas civilius Mantas Kvedaravičius buvo nužudytas rusų teroristų. Vyro kūną ir jo filmuotą medžiagą rizikuodama savo gyvybe išsaugojo sužadėtinė. Ji vėliau ir užbaigė filmą ir yra jo bendraautorė. Šie ir kiti su „Mariupolis 2“ kontekstu ir atsiradimo aplinkybėmis susiję, bet už kadro likę faktai (daug jų atskleidžia Hannos Bilobrovos interviu žiniasklaidai) neapleidžia minčių žiūrint filmą ir prisideda prie jo supratimo.
Tai, kas pasiliko už kadro stipriai įtakoja ne tik žiūrint filmą, bet ir nulėmė jo formą. Ne vienoje vietoje už kadro girdisi paties Kvedaravičiaus balsas, jis atsakinėja ukrainiečiams, su kuriais slėpėsi nuo okupantų Mariupolio evangelikų liuteronų bažnyčioje. Filmą sudaro tai, kas Kvedaravičiaus nufilmuota, tačiau baigiamuosiuose darbuose jis jau nedalyvavo, todėl nebūtinai tuos pačius kadrus matytume, jei filmą būtų užbaigęs jis pats. Ar galutiniame variante būtų likę kadrai, kuriuose girdisi jo balsas? Būtent jie šiandien suteikia filmui ypatingo asmeniškumo.
Filmo „Mariupolis 2“ kadrai
Vienoje filmo vietoje Kvedaravičus kalbasi su kažkuo apie, iš pažiūros, nereikšmingus techninius filmavimo aspektus, už kameros girdime: „jei man nepatinka šis automobilis, galiu filmuoti taip, kad jo kadre nebūtų, o matytųsi vientisas tvoros vaizdas“. Matome eilinę lauko sceną su tvora ir automobiliu. Šis siužetui „nereikšmingas“ intarpas apie filmavimo kameros ir montažo galią primena apie Kvedaravičių nuo seno kamavusius klausimus: kas ir kaip turi būti filmuojama, kodėl tai yra daroma?
Kvedaravičius ne viename interviu buvo užsiminęs apie ketinimus daugiau nebekurti dokumentikos, tą bylojo ir jo priešpaskutiniai hibridiniai-naratyviniai filmai „Partenonas“ (2019) ir „Prologos“ (2022) (daugiau apie Kvedaravičiaus „Prologos“ šiame straipsnyje). Dokumentika, pasak jo, neišsprendė esminės etinės problemos: „sutinki žmones, kurie pasitiki tavim, tu juos užfiksuoji, naudodamas įvairias gudrybes – kad ir užmigdydamas jų budrumą ir padarydamas taip, kad jie elgtųsi natūraliai – ir tuomet iš konteksto ištrauki jų atvaizdą, dalindamas jį į kairę ir į dešinę.“[2]
Etiniai filmavimo klausimai režisierių nuvedė prie ribų tarp dokumentikos ir vaidybos ištrynimo, kuomet svarbiausia tampa vidinė kadrų tiesa: „kokie patys filmo kadrai, kas ten yra, kas vyksta ir kokią emociją mes iš to pasiimame, kokį krūvį iš to gauname?“.[3]
Paskutiniu savo kino kūriniu Kvedaravičius vėl sugrįžo prie dokumentikos, tačiau, „Mariupolis 2“ jau nebėra tipiška stebimoji cinéma vérité, o veikiau – aktyvus į bendruomenę įsiliejantis ir jos problemas sprendžiantis meno projektas. Režisierius neeksploatuoja – estetiškai ar ideologiškai – į kadrą patenkančių žmonių, jų asmeninių tragedijų ar karo nusiaubtų vietų, bet nėra ir nuošalyje viso to, jis pats yra vienas iš šį įvykį patiriančių ir išgyventi bandančių individų. Už kadro jaučiame Kvedaravičiaus buvimą, jis eina kartu su vyrais partempti iš susprogdinto namo generatoriaus, padeda pernešti žuvusių to namo gyventojų kūnus, dalyvauja maisto gaminime, bendrų sprendimų priėmime. Beveik visąlaik kažkur netoliese mieste aidi šaudymai ir sprogdinimai. Vienoje filmo vietoje Kvedaravičius kartu su bažnyčios sargu apžiūrinėja jo namo, į kurį pataikė rusų raketa griuvėsius ir smalsiai fiksuoja aplink įvykių epicentrą skraidančius išgyvenusius balandžius, kuriuos sargas augindavo taikos metu. Dabar tai daryti nebeliko prasmės, tačiau balandžiai toliau tupi ant susprogdinto namo stogo. Kaip ir pirmąjame „Mariupolyje“ Kvedaravičių domina ne pats karas, ne politinis įvykis ar žmonių reakciją į jį, o žmonių gyvenimas toliau, nepaisant karo ir mirties grėsmės.
Galima pratęsti filosofo Gintauto Mažeikio išsakytą „Mariupolis 2“ veiksmo erdvės sulyginimą su Dantės Pragaro prieangiu.[4] Tikrasis pragaras visai šalia, vos išėjus iš laikina slėptuve tapusios bažnyčios; nors apie tai beveik nekalbama, bet nuolat matome jį horizonte, kur rūksta dūmai: susprogdintas Mariupolio dramos teatras su šimtais žmonių, atakuojama „Azovstal“ gamykla su Ukrainos kovotojais. Atrodo, buvimo šalia pragaro vartų metaforą apmąstė ir filmo kūrėjas, ne kartą kamerą nukreipęs į Biblijos citatą ant bažnyčios altoriaus: „aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“.
Šį ir kitus „Mariupolio 2“ vaizdus dažnai matome kone iš tos pačios perspektyvos: kiemo šlavimą, maisto gaminimą lauke tarp nuolaužų, bendrą maldą rūsyje, sugriauto miesto peizažą filmuojamą pro išdužusius bažnyčios langus. Šie pasikartojimai nėra reikšmingi ar itin informatyvūs patys savaime, bet nėra jie ir visai identiški. Apie pirmą „Mariupolio” dalį režisierius yra sakęs, kad filmuojant ieškojo ryšio tarp pasikartojimų ir skirtumų: „pasikartojimai ir skirtumai yra du svarbūs elementai, kurie išaiškėja įdėmiai žiūrint į bet kokį erdvėlaikį.“[5] „Mariupolio 2“ pasikartojantys vaizdai – lyg atidūs dienoraštiniai įrašai, kiekvienoje dienoje užfiksuojantys subtilius jos pasikeitimus ir struktūriškai išryškinantys esminius filmo elementus, kurie formuoja savotišką naratyvą. Pirmoje filmo pusėje – kasdienis kiemo šlavimas, nepaisant okupantų griaunamo miesto, atrodo, kaip viltingas kasdienis ritualas prieštaraujantis aplink tvyrančiam absurdui ir primenantis paties Manto kiną. Jeigu ne tai, pasaulis nebūtų toks, koks yra. Žmonės to neištvertų.
Virš susprogdinto miesto aukštai iškilę ir į filmo pabaigą gausėjantys dūmų ruožai viltį vis labiau gniuždo. Paskutiniai kadrai – ilgas žvilgsnis į rūkstantį miestą – itin tylūs.
[1] Gilles’io Deleuze’o abėcėlė: R – tai Résistance (Priešinimasis). Parengė ir vertė Linas Jankauskas. Aplinkkeliai, 2016, prieiga: https://aplinkkeliai.lt/dialogai-polilogai/r-tai-resistance-priesinimasis/
[2] Monika Gimbutaitė. Režisierius M.Kvedaravičius: „Dokumentinis kinas nėra išsprendęs esminės etinės problemos“. 15min.lt, 2019, prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/rezisierius-m-kvedaravicius-dokumentinis-kinas-nera-issprendes-esmines-etines-problemos-4-1232112
[3] Tomas Genevičius. M. Kvedaravičius: Partenonas yra bet kuriame mieste. Kauno diena, 2019, prieiga: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/m-kvedaravicius-partenonas-yra-bet-kuriame-mieste-939730
[4] Vytauto Didžiojo universiteto surengta filmo peržiūra ir diskusija, dalyviai: prof. dr. Jurgita Staniškytė, prof. dr. Gintautas Mažeikis, doc. dr. Edgaras Klivis ir Mariupolio valstybinio universiteto/ VDU mokslininkė Kateryna Horiunova, 2023 06 16.
[5] Dovilė Grigaliūnaitė. Mantas Kvedaravičius: Mariupolio žmonės gyvena karo laukimu. Žurnalas Kinas, 2016, prieiga: https://www.zurnalaskinas.lt/interviu/2016-06-01/Mantas-Kvedaravicius-Mariupolio-zmones-gyvena-karo-laukimu
