Filmų recenzijos Hic sunt dracones Kinas Recenzijos Rekomenduojame Tema

Vaizdų laisvė arba, kas buvo prieš žodį

Iš Scanoramos užrašų (#1)


20-osios Scanoramos programoje ieškojau vertingų kino pojūčių, intelektualių kino patirčių ir atradimų. Kaip visuomet, žvilgsnis krypo į programą, pavadinimu „Galvok ką nori“, kuri skirta į rėmus netelpančiam eksperimentiniam kinui, bet ir kitose programose, kitose salėse pavyko atrasti filmų priverčiančių galvoti.

Prancūzų režisierius Robertas Bressonas prieš beveik pusę amžiaus rašė: „Aš noriu, kad žiūrovas pirmiau filmą pajustų, prieš pradėdamas jį suprasti intelektualiai“. Lenkų režisierius Jerzy Skolimowskis (g. 1938) su savo naujuoju filmu „I-A“, kurį tiesiogiai įkvėpė Bressono metafizinė drama „Au Hasard Balthasar“ (1966), ir kurio pagrindinį veikėją – krikščioniškojo šventojo kankinio kelią einantį asiliuką – jis perkėlė į mūsų laikus, iš žiūrovų nori to paties, ir tai šiandieniniame kine vis dar yra naujas pareiškimas. Skolimowskio „I-A“ šiemet buvo vienas laukiamiausių filmų ir tapo asmeniniu Scanoramos favoritu.

Skolimowskis laisvoje klasikos adaptacijoje išlaiko panašią struktūrą, kurią diktuoja gyvūno (ne)atsitiktinė kelionė iš vienų šeimininkų rankų į kitas. Didelis skirtumas tarp Bressono ir Skolimowskio filmų, kad „I-A“ daugiausia susitelkia į asiliuko potyrius, išgyvenimus, nuotykius, santykius su kitais gyvūnais, o jo gyvenimą (ir kelionę po Europos žemyną) lydintys asmenys tampa antraeiliais personažais.

Buvęs abstrakcionistas tapytojas, Skolimowskis filme tikslingai panaudoja seniai šiuolaikiniame kine nematytus audiovizualinės kalbos elementus (spalvų, garsų, rakursų intensyvumus, optinius netolygumus) ir plačias audiovizualinių technologijų galimybes, kad per pojūčius, naratyvines ir vizualines abstrakcijas išreikštų neišreiškiamą (t.y., daro tai, ką jau seniausiai atrado dailė). Būtent neišreiškiamybė užkoduota ir filmo pavadinime: viename garse, viename skiemenyje, kaip sename zen koane, telpa visa filmo, kurį pirmiau reikia pajusti, prasmė.

Nuoseklus, griežtas idėjos laikymasis ir kiekvieno formalaus sprendimo motyvacija Skolimowskį suartina su Bressonu. Kaip ir labai įtaigus filmo muzikalumas (kompozitorius Paweł Mykietyn) ir jo „garsinis laukas“ (ypatinga patirtis – vien šio filmo klausytis). Kito – ne žmogiško sutvėrimo žvilgsnio perspektyva motyvuoja mažo židinio ryškumą, dažną stambų planą, vienų garsų (pabrėžiančių jautrią gyvūno klausą) dominavimą kitų (žmogaus ausiai įprastų) garsų sąskaita.

Siužete nedviprasmiškai akcentuojama nuo gamtos nutolusio žmogaus gyvenimo beprasmybė ir bejausmiam gyvūnų žudymui naudojamos technologijos. Pats Skolimowskis, dedikavęs filmą gyvūnams ir gamtai, naująsias technologijas panaudojo sukurdamas galimybę pabūti kito gyvūno kailyje, jausmuose, išgirsti plakančią svetimą širdį.

Foto iš Scanoramos archyvo


Jean-Luc Godard‘as (1930 – 2022) savo filmo „Savaitgalis“ (1967) pradžioje užrašė, kad tai yra filmas rastas šiukšlyne, šį epigrafą galėjo pasiskolinti ir filmo „Liepsnojančios ausys“ kūrėjai Ursula Pürrer, Dietmar Schipek ir Ashley Hans Scheirl. „Degančios ausys“ sukurtas prieš 20 metų, po to atrastas iš naujo ir tik neseniai restauruotas, tai – komiksinis ir pabrėžtinai nenuoseklus distopinis pasakojimas apie dievo apleisto miesto kasdienybę ir jo androginiškas cyberpunk veikėjas. „Degančios ausys“ savo anti-kino estetiką deklaruoja ryškių spalvų, didelio kontrasto, šokinėjančios 8 mm kameros kadrais nepanašiais į nieką konkrečiai, bet ir į daug ką vienu metu, lyg būtų jie išplaukę į kūrėjų fantaziją iš archetipinių sapnų vaizdinių. Vienintelė tikra kino citata čia yra iš Alain Resnais „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961), kuomet iš ateities miesto veiksmas persikelia į marienbadiško dvaro teritoriją ir jau patys veikėjai nebesuvokia, kuris yra kurio atminties projekcija.

Tai filmas galintis sudirginti, išmušti iš vėžių, bet galintis ir užduoti klausimus apie kino santykį su vaizdu: kas čia yra laikoma vaizdu, ir kam jis reikalingas? „Liepsnojančių ausų“ vaizdas susideda ne tik iš hipertrofuotų, liepsnojančių spalvų, formų, veikėjų, secondhandinių pop kultūros įvaizdžių ir iš savarankiško, aktyvaus, dėmesį kreipiančio garso, bet ir iš nenoro paklusti supratimui, iš priešinimosi tradicijai ir tvarkai, iš meilės chaosui, sapnui ir poezijai.

Filmo „Liepsnojančios ausys“ kadrai. Foto iš Scanoramos archyvo


Paskutinis lietuvių režisieriaus ir antropologo Manto Kvedaravičiaus filmas „Prologos“ užbaigtas prieš pat jam išvažiuojant su humanitarine misija į karo siaubiamą Ukrainą, kur jis planavo sukurti dokumentinio filmo „Mariupolis“ tęsinį. Balandžio mėnesį, Ukrainoje gelbėdamas civilius gyventojus Mantas Kvedaravičius buvo nužudytas rusų teroristų.

„Prologos“ iš dalies pratęsia ankstesnį Manto hibridinį (dokumentiką ir vaidybinį kiną jungiantį) filmą „Partenonas“, kurio citatos čia naudojamos, bet veiksmas kitas ir vyksta kitoje vietoje. „Prologos“ istorija taip pat išskaidyta į kelias dalis, kuriose vienas veikėjas išgyvena skirtingas egzistencijas.

Susipažinusiems su Kvedaravičiaus kinu žinoma, kad pati veiksmo vieta jo filmuose yra svarbus, gal net ir pagrindinis filmo veikėjas. Viena šių vietų filme „Prologos“ – apleistas Atėnų tekstilės fabrikas, kur gyvena pabėgėliai, ši vieta filme tampa civilizacijos paribių metafora. Žmonės čia gyvena toliau nepaisant griuvėsių, nepaisant pabaigos, jie atlieka savus kasdienius ritualus ir toliau ieško prasmės.

Filme yra vaidybinio kino elementų, bet jų žymiai mažiau, nei „Partenone“. „Prologos“ artimesnis dokumentiniam Manto žvilgsniui, nors kai kuriose scenose galima įžvelgti net Tarkovskio „Stalkerio“ vaizdinių (pvz., šuns siluetas apleistoje gamykloje), bet tai yra atsitiktiniai, pačios vietos ir situacijos sukurti sutapimai. „Prologos“, kaip ir ankstesni Kvedaravičiaus filmai nedaro skirtumo tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo, jam svarbiau, „kokie patys filmo kadrai, kas ten yra, kas vyksta ir kokią emociją mes iš to pasiimame, kokį krūvį iš to gauname?“[1]. Nėra ribos tarp jo filmų veikėjų, ir jo aktorių. Kaip ir nebuvo skirtumo tarp Manto Kvedaravičiaus gyvenimo ir jo veiklos. „Prologos“ istorija, kaip ir struktūra, ir vaizdai taipogi yra ne sukurti, o atrasti konkrečioje aplinkoje ir iš arti pažintuose žmonėse.

Manto antropologinis išsilavinimas atvedė jį prie kino ir šie du dalykai jo veikloje sudarė nedalomą vienovę. Estetinę jo filmų formą nulemdavo jo asmeninis etinis požiūris. Pats jis yra teigęs, kad pirmąjį filmą „Barzakh“ (jo mokslinės disertacijos dalį) sukūrė neplanuotai, tiesiog ieškodamas, kaip išreikšti jungtį tarp sapno ir tikrovės, konkrečios tuo metu karo nusiaubtos Čečėnijoje patirtos būsenos, ir būvio, kuriame, atrodo, gyvena visi kitų jo filmų veikėjai.

Prologos graikų kalboje reiškia tai, kas yra prieš žodį, literatūroje tai įvykiai, kurie jau yra prieš kūrinio veiksmą. Tai geriausiai apibūdina Manto kiną. Jo tylių, beveik bežodžių filmų mizanscenos atsirasdavo iš paties gyvenimo, todėl ir „Prologos“ lydi jausmas, kad viskas prasideda anksčiau nei pradedi jį žiūrėti ir, kad kine, kaip ir gyvenime prasmė yra anapus žodžių.

Filmo „Prologos“ kadrai. Foto iš Scanoramos archyvo


[1] Tomas Genevičius: “M. Kvedaravičius: partenonas yra bet kuriame mieste”, Kauno diena, 2019. Prieiga: https://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/m-kvedaravicius-partenonas-yra-bet-kuriame-mieste-939730

1 comment on “Vaizdų laisvė arba, kas buvo prieš žodį

  1. Atgalinis pranešimas: Negyvenama kino sala

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s