Deborah Stratman: mąstyti už savo laiko ir rūšies ribų – etinė būtinybė

10 rugsėjo, 2023
Skaityti 8 min

VDFF informacija


Amerikos menininkė Deborah Stratman (g. 1967) juostoje „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, 2023), kuri šiemet atidarys Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF), nagrinėja evoliuciją iš uolienų ir „visų ateities kitų“ perspektyvos. Eksperimentinio kino kūrėja sako, kad labiausiai ją domina akistata su atsitiktine auditorija; netikėti susidūrimai, dalykai, kurių neieškome, bet randame, mąstymą keičia radikaliausiai. O mąstyti už savasties ribų šiandien yra etinė būtinybė.

„Svarbios eksperimentinio kino kūrėjos Deborah’os Stratman naujausio filmo „Paskutinieji dalykai“ konceptualumas ir vizualumas pribloškia. Šis filmas – tai poetiškas žvilgsnis į laiką, evoliuciją ir išnykimą per geologijos, mokslinės fantastikos ir filosofinių idėjų prizmę. Stratman pasitelkia įspūdingus mokslininkų sukauptus fotografijų ir video archyvus, atsisako naratyvumo ir (mažiausiai) penkiasdešimt minučių patraukia žmogų iš evoliucijos procesų centro. Berlyno kino festivalyje ovacijomis ir šūksniais palydėtas filmas yra patirtis, kurią būtina išgyventi kino teatre“, – filmą komentuoja viena iš VDFF programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Juosta „Paskutinieji dalykai“ – iš naujos, eksperimentinės dokumentikos filmų programos. Ją sudaro filmai, plečiantys ir peržengiantys tradicinės dokumentikos ribas. Taip siekiama festivalį dar labiau atverti tiek šiandienos kūrėjams, tiek naujoms auditorijoms.

Po rugsėjo 21 d. Vilniuje vyksiančių atidarymo seansų prasidės vakarinė festivalio dalis Vilniaus universiteto „Idėjų observatorijoje“ (M.K. Čiurlionio g. 29). 20 val. vyks geologo Jono Šečkaus ekskursija, vėliau bus galima apžiūrėti specialiai festivaliui paruoštą mineralų parodą, aplankyti observatorijos bokštelius ir susipažinti su šios vietos istorija. Įėjimas atviras visiems. 

Kviečiame skaityti pokalbį su režisiere, ją kalbino menininkė, kino kūrėja Simona Žemaitytė. 

Prieš kelerius metus mačiau jūsų filmą „Nutraukta grandis“ („Hacked Circuit“, 2014) apie specialiųjų garso efektų kūrėjus Kalifornijoje. Šįkart VDFF atidarys jūsų juosta „Paskutinieji dalykai“, kurioje pasakojama apie evoliuciją iš uolienų perspektyvos. Tyrimo apimtis daro įspūdį…     

Tai – beprotiška: 4,5 milijardo metų ir penkiasdešimt minučių (juokiasi).     

Ar galėtumėt savo filmą perteikti piešiniu ar schema?

Būtų įdomus iššūkis. Pateikti piešiniu scenas, kadrus. Kartais tam, kad apmąstytum montažą. „Nutraukta grandis“ tikriausiai yra vienintelis filmas, kurį išties „nupiešiau“: su visa kameros kelione ir tuo, kas nutinka pakeliui. 

Jūs dažnai pristatoma kaip menininkė, tyrinėjanti kraštovaizdžius ir įvairias sistemas. Kiek šios temos išlieka aktualios naujausiame projekte?

Manau, kad vis dar tikslu sakyti, kad mano darbai išauga iš kraštovaizdžio, arba – iš įdomaus kraštovaizdžio. Ir čia kalbu ne apie peizažą tradicine tapybine prasme. Kraštovaizdis man – posūkio vieta, kurioje skleidžiasi istorija. Svarbu suprasti vietos socialinį ir politinį kontekstą, biologinius aspektus ir kita. Įdomų peizažą suvokiu kaip vertikalią ašį. Man svarbu kasti gilyn. Tai – kaip priešprieša horizontaliai trajektorijai kine ar kitose laiko ribojamose meno formose (angl. time-based art). Filmus kuriu skulptūriškai, atsižvelgdama į tūrį, kurdama ir mažindama įtampą. Nebandau išvystyti istorijos tradicine prasme. Žinoma, tai nebūtinai galioja visiems mano filmams, bet man toks praktikos įrėminimas labai padeda.

Filmo anonsas:

Kraštovaizdis man pirmiausia siejasi su subjektyviomis istorijomis, o Jums?

Santykis su kraštovaizdžiu man siejasi su piligrimyste. Tai – kelionė į specifinę vietą, pėdų statymas ant konkrečios žemės, liudijimas, buvimas konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, kur kažkada vyko ir kažkas kito. Chaosas tose vietose paprastai būna jau įvykęs. Kai kraštovaizdyje esu aš, ten paprastai likę tik buvusio chaoso vaiduokliai. Šios patirtys išryškina atskirtį, tarpą tarp to, kas ta vieta buvo anksčiau, ir to, kas ji yra dabar. Mokymasis iš naujos vietos daug ką parodo apie tave patį: nuostatas, mąstymo įpročius ir kt. 

Paminėjote savo filmų skulptūriškumą. Žinau, kad kuriate ir tokia forma. Ar pirma buvo skulptūra, ar filmai?

Filmai. Jaunystėje studijavau fiziką, mane labai traukė techninė filmo kūrimo pusė. Kinas – tai didelis konteineris. Kai aš mokiausi, dirbome su celiuliodine juosta, juostine kamera. Mokymasis buvo mechaninis, optinis, cheminis. Jis apimė ir garsą, jis šiandien yra svarbi mano praktikos dalis. Mane domino ir darbas su laiku kaip su medija. Kinas man atrodė kaip didelis skėtis, po kuriuo telpa daug vertimo būdų, skirtingų trajektorijų. Kinu gali papasakoti istoriją, arba tiesiog tyrinėti temą. Sakykime, tave domina garsą skleidžiantys vabzdžiai. Sukuri apie tai filmą ir staiga tu – kone temos ekspertas! Parašyti apie tai doktorantūros darbą mokslo srityje būtų daug sunkiau. Ir tik po dešimties ar penkiolikos metų pradėjau kurti kitomis formomis. Žinoma, visad fotografavau ir piešiau, tačiau skulptūra viešoms erdvėms ir didesni darbai atsirado daug vėliau. Ir iš dalies – dėl frustracijos, susijusios su auditorija. Mano filmai – gana savotiški, ir aš labai užsispyrusi dėl jų struktūros, nenoriu kurti niekaip kitaip. Kita vertus, tokie filmai paprastai rodomi viename ar kitame arthouse kino teatre, kur auditorija nėra labai įvairi. Kine, jeigu nekuri kultinių filmų, kurių didelė sklaida, susidūrimas su atsitiktine auditorija yra kone neįmanomas. Skulptūra viešoje erdvėje, kita vertus, leidžia ją pasiekti. Ir man šis susidūrimas labai svarbus. 

Ką Jums duoda tokie atsitiktiniai susidūrimai?

Kai susiduriu su kažkuo, ko nesitikėjau, mano mąstymas keičiasi radikaliau nei tada, kai atrandu, ko ieškojau. Man patinka atsitiktiniai susidūrimai, ir galbūt prikišu savo interesus kitiems, bet man atrodo, kad ir kitiems jie turėtų patikti. Žinoma, visuomet yra žmonių, kuriems tavo darbas nepatinka, arba kurie jo net nepastebi. Tačiau atsitiktinėje auditorijoje, kuri neturi jokių išankstinių lūkesčių ir su darbu susiduria netikėtai – visa mano viltis. Žinoma, taip mąstyti – labai optimistiška. Tačiau Ernestas Shackletonas sakė, kad optimizmas yra tikroji moralinė drąsa (juokiasi).

Grįžkime prie Jūsų filmo „Paskutinieji dalykai“. Neseniai lankydamasi mineralogijos muziejuje mąsčiau, kokia stabili ir pastovi atrodo uoliena. Tuomet peržiūrėjau Jūsų filmą. Statiškos uolos bei akmenys jame tampa gyvos. O gal Jūs tiesiog atskleidžiate jų gyvumą?

Padaryti akmenis patraukliais ar gyvesniais nebuvo pirmas mano impulsas. Net nežinau, ar tai būtų įmanoma. Mane motyvavo perspektyvos pakeitimas. Pavyzdžiui, kas nutinka, kai nustojame galvoti apie akmenį kaip daiktavardį ir suprantame, kad tai labiau veiksmažodis (angl. rock ir to rock)? Tai, kad žmonės uolienas suvokia kaip belaikes, arba už laiko, statiškas, nulemta mūsų juslių ribotumo: laiką patiriame ne tokioje plačioje laiko juostoje. Man labai padėjo viena muziejaus lentelė, kurioje buvo aiškinama apie mineralų evoliuciją. Mineralogas ir astrobiologas Robertas Hazenas apie tai prabilo pirmasis. Ši idėja mane stipriai sukrėtė. Anksčiau maniau, kad evoliucija yra biotinė, kad keičiasi tik tie dalykai, kurie atrodo gyvi. Ir nežinau, ar visi mokslininkai sutiktų su termino „evoliucija“ taikymu mineralams, bet faktas, kad susidūrę su biotinėmis gyvybės formomis, akmenys vystosi į naujas rūšis. Kai žemė formavosi, mineralų rūšys buvo vos kelios. Dabar jų – tūkstančių tūkstančiai. Gyvybei reikia mineralų, o mineralams reikia gyvybės. Ši mintis man buvo variklis į evoliuciją pažvelgti akmenis naudojant kaip tam tikrą prizmę ar imtį, ir taip pabandyti kitaip suprasti planetą, gyvybę ir laiką. Akmenys man tapo priemone apmąstyti ekologiją ir galbūt – šeštąjį didįjį išnykimą, kurį išgyvename dabar. Taip pat ir bendrąjį nerimą dėl to, ką mes darome planetai. 

Juostoje istoriją pasakoja dviejų moterų balsai: aktorės ir filmų kūrėjos Valérie Massadian ir geologės Marcios Bjørnerud. Pasakojama dviem skirtingomis kalbomis, skleidžiasi dvi skirtingos istorijos….

Iš pradžių maniau, kad kursiu J.-H. Rosny mokslinės fantastikos novelių adaptaciją. Rosny rašė XIX a., ir tai buvo mokslinė fantastika iki mokslinės fantastikos žanro atsiradimo. Šiuo pseudonimu išties buvo prisidengę du drauge rašę broliai. Jų tekstai – neįprasti, mat juose pasirodantys ateiviai nėra antropomorfiniai. Vienoje istorijoje tai – mineralai,kitoje – geometrinės formos. Aš jas tarsi sujungiau į viena. Tuomet pradėjau domėtis žemės mokslais ir supratau, kad daugumai mūsų pati geologijos sritis atrodo gana „ateiviška“, kone kaip mokslinė fantastika. Pamaniau, kad filme būtų įdomu supinti fikcinį ir nefikcinį balsą. Tie balsai pasakojime kuria įtampos pokyčius. Valérie balsas – ambicingas, kuriantis fikcinį pasaulį, o Marcios pasakojimas – sausesnis, tiesmukas, kartais tampantis audio paskaita. Norėjau žaisti tomis skirtingomis tekstūromis. Man buvo įdomu, kaip klausome, kai turinys pristatomas tokiais skirtingais būdais. Kalbu ne tik apie turinį ir žodžius, bet ir apie tai, kaip išreiškiama kalba. Tai lyg bandymas suliesti magnetų polius: kai tyrinėji, kiek arti jie gali susiglausti, kyla įtampa. 

Tarp magnetų polių visada liks tarpas. O Jūs ne kartą minėjote, kad „tarpai“ – labai svarbūs…

Nors jie nebūtinai yra centrinė šio darbo ašis, „tarpai“ (angl. gaps) – reikšmingi mano meninėje praktikoje. Jie įdomūs tiek metaforiniu, tiek psichologiniu lygmeniu. Kine, ypač dirbant su juosta, tarp kardų yra tarpas – sklendė prieš kameros lešį, niekas. Šie tarpai kuria dimensiją. Mes turime dvi akis, tarp kurių yra tarpas. Nematytume tridimensinio vaizdo, jeigu būtume ciklopai. Dimensiją kuria ir tarpas, erdvė tarp regos ir klausos. Įvairovė ir distancija tarp to, ką mes matome, ir ką girdime – neišsemiama. Mūsų smegenys tarpus užpildo informacija. Manau, tiek kine, tiek mene apskritai vienas didžiausių iššūkių yra žinoti, ką išmesti, kad auditorija turėtų erdvės įsivaizduoti. Be tarpų nėra meno. 

Ar yra dar kažkas, ką reikėtų paminėti apie „Paskutinieji dalykai“?

Kažkas filmą pavadino daugialaikiu – jis pasižymi daugiamačiu laiko suvokimu. Manau tiek etine, tiek politine prasme labai svarbu mąstyti už mūsų pačių situacijos ribų. Ne tik už savo rūšies, bet ir už savo laiko ribų. Manau, kad mąstyti polilaikiškai šiandien žmonijai yra politinė ir etinė būtinybė.

Kadrai iš filmo „Paskutinieji dalykai“

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21 – spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. 

Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje. 

Partneriai: kino teatrai „Pasaka“, „ArleKinas“, „Dainava“, kino centras „Romuva“, „Film Jam“, „Meno avilys“, „Young Programmers for Young Audiences! (Young4Film)“, „VR Spot“, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universiteto (VU) „Idėjų observatorija“ ir VU Geologijos muziejus. 

Informacinis partneris – EPIKA.

Autorius

Previous Story

Rimo Čiurlionio ir Katryna Čiurlionis paroda PUSIAUSVYRA galerijoje „Meno parkas“

Next Story

Vilniuje kino tyrėjai ir kūrėjai diskutuos apie asmeninę ir eseistinę kūrybą  

Latest from Blog

Agnė Jonkutė | Atminties Žemė

LDS galerijos „Arka“ informacija 2024 05 10 – 06 01 Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai