Autorius: Tomas Genevičius
Menininkė Dalia Truskaitė žiūrovui gali daug papasakoti apie stiklo skaidrumą, atspalvius, gamybą ir įvairių faktorių sąlygojamą atsispindėjimo procesą, bet jos kūrinyje „Akimirka“ galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), kaip ir gyvenime, svarbiausius fizikinius procesus patiriame ir esame jų paveikiami apie juos net tiesiogiai negalvojant.
Truskaitės parodoje žiūrovas neturi veikimo instrukcijų, elgesio ar santykio su eksponuojamu kūriniu nurodymų. Galerijos pirmame aukšte ant sienos kabo stiklai, atkartojantys priešais esančių langų aukštį ir formą. Stiklai atspindi įvairius dalykus, daugiausia erdvę esančią priešais, galima sakyti, tai ir yra viskas – nieko daugiau.[1]
Žiūrovui nuspręsti, ką galvoti ar kaip suprasti Truskaitės parodą nedaug tepadeda ir viena trumpiausių kada nors matytų anotacijų – autorės trijų sakinių poetinė instaliacijos ekfrazė, akcentuojanti atspindžio ir trumpalaikės akimirkos semantiką. Bet šio kūrinio idėjos perpratimas ir patyrimas yra praturtinantis ir apdovanojantis procesas.
Dalios Truskaitės paroda „Akimirka“. Airidos Rekštytės foto
Žiūrovo pozicija ir veiksmai šioje situacijoje yra svarbūs ap(si)ibrėžiant santykį su erdve ir artėjant prie meninės idėjos reikšmių nagrinėjimo. Galima numanyti, kad dažnas žiūrovas išeidamas iš „Akimirkos“ su savimi išsineša radikaliai skirtingus – didelio pasimetimo, arba aiškumo jausmus, priklausančius nuo savo vietos mįslingai tuščioje erdvėje suradimo. Kitaip tariant – kiekvienas žiūrovas stebėdamas tik savam akiratyje matomus atspindžius tampa kūrinio bendraautoriumi.
Susitikime su galerijos lankytojais menininkė pasakojo, kad kūrinio idėja gimė pačioje galerijos erdvėje, ilgiau joje pabuvus ir apmąsčius vietai tinkamus ir galimus būsimo meninio objekto variantus. Menininkės mintis ir sprendimus vedė saulės šviesa, krintanti per galerijos langus ir juose besimainantys, nuo oro sąlygų ar judėjimo gatvėje priklausantys reginiai/atspindžiai. Pirminę, dar neišgrynintą idėją taip pat paveikė ir autorės atsisveikinimo su savo tėvais, jų paleidimo periodo išgyvenimas, būtent tai akcentuoja ir instaliaciją papildantis garso įrašas (atliekantis intymią įkontekstinimo funkciją, kuri, tiesą sakant, nėra privaloma).
Stiprus laikinumo, efemeriškumo pojūtis menininkei padiktavo skaidrumo idėją bei estetiką. Įdėmesniam galerijos lankytojui tai susisiekia su neodadaistine tylos ar niekio koncepcija. Johnas Cage‘as apie amžininkus gluminusį Marcelio Duchamp‘o kūrinį „Didysis stiklas“ (1915-23) yra sakęs, kad dėka jo skaidrumo dėmesį galima sutelkti kur tik panorėsi: „Jame nėra nieko, kas reikalautų iš manęs žiūrėti į vieną ar kitą vietą arba, tiesą sakant, apskritai reikalauja, kad žiūrėčiau. Galiu žiūrėti per jį ar į pasaulį anapus jo.“ Ilgėliau pastovėjus priešais stiklo atspindžius Truskaitės parodoje „Meno parke“ gali pasijausti panašiai. Svarbiausia pats atsispindėjimo procesas, o ne atspindys – susitikimo metu patvirtina ir autorė.
„Akimirka“ savaip pratęsia ir aplinką atveriančią Cage‘o tylos kūrinio 4′33″ idėją[2]. Cage‘as parodė, kaip „išskaidrinta“ erdvė sukuria didesnį atidumą ne tik vaizdiniams, garsams, mintims, bet ir nutrina ribas tarp meno ir gyvenimo. Kažin ar kitaip ir įmanoma pastebėti bei apmąstyti keistą paradoksą, kaip parodoje stiklas (kabantis paveikslų vietoje) neutralizuoja stiklą (esantį galerijos languose). Ar, kad atspindyje akimirka trunka tiek pat, kiek ir gyvenime.
Dalios Truskaitės paroda „Akimirka“ vyksta iki balandžio 28 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas).
[1] Instaliaciją dar papildo menininkės garso įrašas, paliktas nuošaliau ir girdimas tik ausinėse. Jame – asmeniškas Truskaitės pokalbis su savo mama.
[2] Pianistas Cage’o kūrinio metu sėdi prie fortepijono, dukart atidaro ir nuleidžia jo dangtį, pakelia laikmatį ir jį paspaudžia. Klausytojai neišgirsta nei vieno muzikinio garso, visas dėmesys skiriamas tylai ir atsitiktiniams garsams salėje.
