Autorius: Tomas Genevičius
Naujai gyventi pradėk – archaiškas Apolono torsas sako Rilkei [1].
Negalėjimas kažko suprasti, iki galo paaiškinti – ar tai nėra, galbūt, esminė priežastis, dėl kurios menas egzistuoja? Bandyti suprasti ir tuo pačiu gyventi, pasilikti su kažkokia neįminama paslaptimi – tai vienas kito nepaneigiantys veiksmai ir santykio su menu būdai.
Menas – didysis gyvenimo veidrodis, kurio atspindžiuose matome save ir savo gyvenimą. Poetai į šį veidrodį įžengia sąmoningai ieškodami savo Euridikės, kaip Jeano Cocteau‘o filme „Orfėjas“ („Orphee”, 1950) arba įkrenta staiga, netikėtai, slinkdami prisispaudę prie sienos nuo kažkokių vėtrų, kaip kitame jo filme „Poeto kraujas“ („Le Sang d’un poète“, 1930).
Cocteau‘o idėją pavaizduoti kine šiuolaikinį Orfėją nusigaunantį į mirties karalystę per veidrodį įkvėpė Rainerio Maria Rilke‘ės „Orfėjaus sonetai“, kur mįslingai aprašomos orfėjiškos veidrodžių paslaptys. Gerai neatsimenu ar pirmąkart mačiau šį filmą vaikystėje, ar tik įsivaizduoju vaiko žvilgsniu matantis tą šiurpią ir savo naujumu svaiginančią įžengimo veidrodin sceną. Orfėjo palydovas pastatęs jį priešais veidrodį sako: „Jums nereikia suprasti. Jūs tik turite tikėti“.
Jean-Lucas Godard‘as Cocteau „Orfėją“ yra pavadinęs magišku filmu, kuriame kiekvienas vaizdas tarsi veidrodinis jaukas atspindi pats save ir „kuriame kartą ir visiems laikams nustatyta, kad poezija yra mirtingųjų amatas ir todėl mirtinai pavojinga.“[2] Godard‘as, nuolat eksperimentavęs ir savo filmais ieškojęs naujos kino kalbos, viename straipsnyje pats buvo pavadintas Orfėju, „klupinėjančiu mūsų pasaulio požemiuose, tamsoje susižeidžiančiu kojos pirštą, bet neatsigręžiančiu atgal.“[3]
Neseniai atsitiktinai sužinojau apie paskutinę Godard‘o meninę instaliaciją pavadinimu „Orfėjo studija“, kurioje iki detalių atkurta jo namų studijos Šveicarijoje aplinka. Anotacijoje Godard‘as sako akimirką tikėjęs, kad kinas leido Orfėjui atsigręžti atgal nesukėlus Euridikės mirties, ir priduria: „Klydau. Orfėjas turės sumokėti.“ Ar to kaina, ne kartą klausiu savęs, yra užčiuopus nemirtingumą iškilti iš požemių, vėl viską praradus?
Kadrai iš filmo „Vaizdų knyga“. 2018, Casa Azul Films
Centrinėje instaliacijos dalyje asmeniniame Godard‘o monitoriuje rodomas paskutinis jo pilnametražis filmas „Vaizdų knyga“ („Livre d‘image“, 2018). Tai vienas radikaliausių jo esė filmų, kurį sukūrė būdamas aštuoniasdešimt septynerių, visiškai atsisakęs įprastų kino įrankių – aktorių ir filmavimo kameros. „Vaizdų knyga“ prasideda juodai balta, išdidinta da Vinčio „Šv. Jono Krikštytojo“ (1513) rankos detale – iškeltu šventojo smiliumi, ne kartą pasikartojančiu ir vėliau ilgai išliekančiu atmintyje. Ranka ir penki jos pirštai – svarbus leitmotyvas šitame Godard‘o audiovizualiniame brikoliaže, sudarytame iš citatų ir jų komentarų, filme, kuris išreiškia režisieriaus montažinę nuostatą, jog mąstyti reikia rankomis.
„Vaizdų knygoje“ egzistuoja ne viena orfėjiška užuomina. Pradžioje vienoje iš citatų girdime dainininko Scotto Walkerio balsą kalbantį apie iš požemių į šiandieną sugrįžusį Orfėją ir klausiantį „kas nutiko jo ilgoje kelionėje? Kas yra šis žmogus?“ Godard‘o citatos – tai archeologinės praeities nuotrupos, iš jų sukurtas esė filmas – tai mąstymo, idėjų radimosi kelionė. Viename kadre susikryžiuoja, susiduria ir atskyla keturi elementai: vaizdas, balsas už kadro, garso takelis ir įvairiausi tekstiniai užrašai. Fragmentiška praeitis ir dabartis patiria benjaminišką susidūrimą paskutiniame Godard‘o filme, kad įgautų naują prasmę.
Šį dabartį nušviečiantį archeologinių liekanų ir istorinių griuvėsių metodą, literatūrinį montažą, išplėtojo Walteris Benjaminas (1892–1940) savo taip ir nebaigtame magnus opus „Pasažų veikale“ (1927–1940). Kai kas taikliai jį apibūdino, pavadino „iš mažiausių ir tiksliausiai išpjaustytų sudedamųjų dalių surinktomis didelės apimties konstrukcijomis“.[4] Tokios konstrukcijos, buvo ir, pavyzdžiui, Paryžiaus, Berlyno ar Kauno pasažai, ar žemę apjuosę geležinkeliai, atsiradę panašiu metu, arba jų amžininkas kinas – dar viena didelės apimties konstrukcija.
Da Vinčio ranka su penkiais pirštais filme žymi ir penkių dalių kūrinio struktūrą. Trečioji dalis, pavadinta Rainerio Maria Rilkės poezijos eilute „Šios gėlės tarp bėgių sumišusiame kelionių vėjyje“[5], skirta geležinkeliui ir kinui – panašiu metu atsiradusiems išradimams, jų ryšiams ir sąsajoms. Pamenu filmo peržiūroje, kaip mėgėjišką youtube video su traukinį džiaugsmingai pasitinkančiu vaiku keičia išderintų, pernelyg išryškintų spalvų kadrai bėgiais riedančio traukinio, kažkuriuo momentu pavirstančiu į visišką abstrakciją.
Kadrai iš filmo „Vaizdų knyga“. 2018, Casa Azul Films
Įvairūs kiti tyčiniai garsiniai/vaizdiniai nesklandumai „Vaizdų knygoje“ tarsi klausia mūsų, ką reiškia garsas kine, kokią prasmę jis kuria, ką sukuria jo nebuvimas, užsikirtimas, užslinkimas, vėlavimas, susidauginimas? Kino seanse, kuriame dalyvavau, filmas buvo stabdytas du kartus, nes vienoje ilgoje atkarpoje nutrūkus garsui buvo manyta, kad sugedo kino teatro rodymo įranga. Teko įtikinėti, kad filmas būtų rodomas toliau, nes prisiminiau Godard‘o žodžius, kad garsas televizijoje, yra tokia komentaro rūšis, kuri seka vaizdą, bet nieko neprideda, todėl jis TV žiūri su išjungtu garsu. Nesu dabar toks tikras, ar tikrai tai buvo režisieriaus sumanymas, ar tik kažkokie techniniai nesklandumai. Bet staigus garso išnykimas sąmoningai suplanuotų kitų trukdžių virtinėje tik padidino dėmesį ir intelektualinį įsitraukimą, o publikos ir organizatorių sumišimas patvirtino, kad žiurime kažką ypatingo. Šiandien staiga nutrūkęs garsas žiūrovus išgąsdina lyg prieš šimtmetį artėjantis Liumjerų traukinys, įprastinis minčių kelias sutrūkinėja, kaip ir filmo metu dažnai priverčiantys krūpčioti, nei iš šio, nei iš to nugriaudėjantys teroristų bombų sprogdinimai.
Godard‘ui prie „Vaizdų knygos“ padėjusi kinotyrininkė Nicole Brenez, sakė, kad jį įkvėpė poeto Guillaume‘o Apollinaire‘o esė „Naujoji dvasia ir poetai“ (1917), iš kurios režisierius galėjo paimti ir pavadinimą filmui. Apollinaire‘as kino meną čia pavadino vaizdų albumu, knyga, ir pranašavo, jog ateityje vieną dieną fonografo ir kino dėka „poetai atgaus lig tol neregėtą laisvę.“[6] Apollinaire‘as apie savo laikmetį kalbėjo, kaip apie pasirengimą tam naujam menui (anot jo „erdvesniam nei tiesiog žodžių menas“), kuriame poetams, „taps pavaldus visas pasaulis, jo garsai ir reiškiniai, žmogaus mintis ir kalba, daina, šokis, visi menai, visos išmonės ir dar daugiau miražų nei tie, kuriuos Morgana mokėdavo sukelti ant Mondžibelo kalno, – ir viskas tam, kad jie sukurtų regimą ir girdimą pasaulio knygą.“[7]
Apollinaire‘as rašė užtikrintai apie tai ko jo metu dar nebuvo, tarsi žinodamas jis numatė poezijos ir avangardinio kino meno, kino poezijos ateitį. Pirmasis garsinis sinchronizuotas filmas pasirodė tik po gero dešimtmečio (1927), visi aikčiojo iš nuostabos išgirdę aktorius ekrane kalbant ir dainuojant. Apollinaire‘as garsinio kino eros nesulaukė, o jo idėjas (ar net pranašystę) patvirtinanti Godard‘o „Vaizdų knyga“ pasirodė tik po 101 metų. Taigi, dar vienas poetas įžengė į veidrodį, nusileido į požemius, rankose turėjo viską, bet iškilo viską praradęs.
Nors Godard‘o „Orfėjaus studijoje“ nematyti veidrodžio, to būtino portalo patekimui į požemių karalystę, neabejoju, kad jį atstoja centre pastatytas ekranas, kuriame rodoma „Vaizdų knyga“.
Vienoje „Vaizdų knygos“ vietoje girdime citatą iš to paties Cocteau‘o „Orfėjo“: „Jeigu miegate, jeigu sapnuojate, priimkite savo sapnus. Toks yra miegančiojo vaidmuo.“ Praėjus keliems mėnesiams po Godard‘o mirties (2022 09 13 d.) sapnavau susitikimą su juo. Godard‘as senas, lėtai judantis, tyliai kalbantis, mažai bendraujantis – toks, koks jis buvo paskutiniais savo gyvenimo metais. Atėjęs į savo virtuvę jis sako: „Kam jums reikia su manimi susitikti, iš manęs nieko nebelikę, jūs čia susitinkate (atvykote susitikti) ne su manimi, o su savo vaizduote.“ Aš atsakau, kad susitikti su savo vaizduote aš galiu ir niekur neišvykdamas, o čia jis yra tikras. Išvykdamas jį apkabinu, be žodžių.
[1] Rainer Maria Rilke „Archaiškas Apolono torsas“, vert. J. Degutytė in Rainer Maria Rilke. Poezija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. P. 207.
[2] Jean-Luc Godard. Godard on Godard: Critical Writings by Jean-Luc Godard. Edited by Tom Milne. New York: Da Capo Press, 1986. P. 205.
[3] Penelope Gilliatt. The Urgent Whisper in Jean-Luc Godard Interviews. Ed. David Sterritt. Jackson: University Press of Mississippi, 1998. P. 79.
[4] Jane Randell. Fragment of the imagination: assembling new narratives from old. The Architectural Review, 2021. Prieiga: https://www.architectural-review.com/essays/keynote/fragment-of-the-imagination
[5] Iš Ranerio Maria Rilkės „Skurdo ir mirties knygos“.
[6] Guillaume Apollinaire. Naujoji dvasia ir poetai. In Guillaume Apollinaire. Mirabo tiltai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. P. 212.
[7] Ibid.
