Geriausios 2024 metų video esė

Literatūrinės esė pradininkas Michelis de Montaigne‘is (1533–1592) apibūdino esė kaip subjektyvią, savirefleksyvią ir eksperimentinę rašymo sritį. Šią strategiją perėmė ir savaip plėtojo ne tik rašytojai, poetai, filosofai, literatūros sferos atstovai, bet ir, neišsižadėdami eksperimentavimo, avangardinio kino bei audiovizualinio meno kūrėjai ir kritikai. Audiovizualumo ir eseistinės refleksijos santykis suformavo naują kritikos žanrą, leidžiantį tirti judančius vaizdus iki tol neprieinamais metodais ar jų deriniais.

Nuo pat video esė radimosi pradžios (dabartinė forma radosi XX a. pab. – XXI a. pirm. deš.) pačių kūrėjų ir teoretikų vengiama pernelyg siaurai apibūdinti ir visiems laikams apibrėžti šią formą. To neleidžia ir jos tarpdisciplinškumas, tai kūriniai, savyje jungiantys (ar galintys jungti) kino ir audiovizualinio meno kritiką, akademinio tyrimo ar eksperimentinio meno praktiką. Šiandien vis dar galima klausti, kiek video esė yra (ar turėtų būti) eseizmo ir koks yra jos kritinis potencialas, bet nemažiau svarbu, ir kokiais būdais pats audiovizualumas gali būti esminiu raiškos įrankiu, mąstymo ir kalbėjimo sąlyga.

Video esė lauką, jos formą ir kryptis veikia kritikų-kūrėjų-tyrėjų brėžiamos tendencijos. Kiekvienais metais tarptautinis kino žurnalas „Sight and Sound“ (leidėjas Britų kino institutas) organizuoja geriausių video esė rinkimus, kurie plačiai reprezentuoja šiandienos audiovizualinės kritinės refleksijos lauką. Apklausoje dalyvaujantys video esė kūrėjai, kritikai, teoretikai tiesiogiai ar netiesiogiai susiduria su anksčiau minėtais klausimais, apžvelgdami ir savo pasirinkimais parodydami formos įvairovę.

Šiemetinėje „Sight and Sound“ apklausoje (kuratoriai Queline Meadows, Will Webb , Cydnii Wilde Harris) dalyvavo 47 rinkėjai iš 17 šalių, kurie atrinko 183 video esė kūrinius. Nagrinėdamas dalyvių pasirinkimus pastebiu didesnį videografinės kritikos akademiniame  lauke plitimą (pvz., žiūrėti 6 kartus paminėtą Alison Peirse „Knit One, Stab Two“), darbalaukio esė formos populiarėjimą (pvz., 7 balsus šiemet pelnė Occitane Lacurie „xena’s body (a menstrual auto-investigation using an iphone)“), video žaidimų konceptualizavimą (pvz., žaismingas Colleen Laird videografinis eksperimentas „What Makes Us Samurai (Payne’s Constraint)“) arba youtube video esė poliuje pastebimai įsivyraujančią tradiciškesnę, užkadrinio komentavimo formą (prie tokių priskirčiau ir 2024 metų žiūrimiausią video esė „Plagiarism and You(Tube)“ sukurtą Hbomberguy (Harry Brewis). Pastebimai išaugo ir uždaros vaizdo įrašų platformos „Nebula“ įtaka video esė laukui (norint pamatyti „Nebuloje“ publikuojamas video esė reikia susikurti mokamą platformos paskyrą).

Straipsnyje pristatau savo 2024 metų video esė rekomendacijas, kuriose man svarbiausios buvo jų eksperimentavimo, eseistinės ir sinefilinės prieigos strategijos. Mano ir kitų balsavusių pasirinkimus, rekomendacijas bei komentarus skaitykite ir „Sight and Sound“ publikacijoje.

Barbara Zecchi „The Rhythms of Rage: from Solitude to Solidarity“

Daugiausiai balsų (iš viso 9) apklausoje šiemet surinko Barbaros Zecchi video esė „The Rhythms of Rage: from Solitude to Solidarity“. Vos tik peržiūrėjus galima suprasti, jog tai viena emociškai paveikiausių pastarųjų metų video esė, jos feministinė tema nuostabiai dera su atlikimo technika. Tai garso bei vaizdo kilpų mozaika, kurios ritmiškumą pabrėžiantys grafiniai elementai sukuria įtraukiantį videografinį gobeleną moterų pykčio reprezentacijos kine tema.

Catherine Grant „Déjà Entendu – A Videographic Epigraph On The Quiet Place“

Tai video esė, kurios vaizdas iliustruoja tekstą, o ne atvirkščiai. O gal vis tik svarbiausias elementas čia yra garsas?

Catherine‘os Grant video esė yra nuostabios Walterio Benjamino pastraipos adaptacija (visą Benjamino tekstą galima perskaityti ir lietuviškame Lauryno Katkaus vertime, „Nušvitimų“ knygoje, kurią šiemet perleisti žada ir leidykla Hubris). Kartu ši video esė yra ir pavyzdinis audiovizualinis kūrinys apie atskirų, tiesiogiai nesusijusių fragmentų sugretinimo jėgą.

Nors apklausoje dėl riboto nominantų skaičiaus nepaminėjau, bet išskirti noriu ir kitą Catherine‘os Grant 2024 m. videografinį kūrinį „I Learned an Awful Lot in Little Rock“ sukurtą kartu su Laura Mulvey apie šios garsios kinotyrininkės ir menininkės audiovizualinio remiksavimo metodą.

Alan O’Leary (OuScholPo) „Moving Poems: Archaic Torso“

Įdomu matyti, kaip Rainerio Maria Rilkės poezija vis įkvepia kino, video eksperimentams (pvz., prie tokių priskiriu ir J-L. Godard‘o „Vaizdų knygą“, apie jos sąsajas su Rilke rašiau kitame straipsnyje).

Alano O’Leary videografinis R. M. Rilkės eilėraščio tyrimas sukurtas video esė rubrikai „Judantys eilėraščiai“ (rubriką kuruoja Evelyna Kreutzer).

Šioje trumpoje video esė vyksta daug dalykų: Ingrid Bergman sulėtintas vaizdas iš Roberto Rossellinio „Kelionės į Italiją“, Rilkės eilėraščio „Archaiškojo Apolono torso“ skirtingi vertimo variantai, jį skirtingomis kalbomis, keliais audio kanalais įgarsinantys Selma Erklärt, Brandy Pearson balsai, Paulo Sperry tenoras, Genos Rowlands dialogas iš Woody Alleno filmo.

Alan O’Leary minimalistinėmis priemonėmis, derinant tarpusavyje specifines, kontekstines faktūras sukuria itin paveikią audiovizualinę Rilkės „Archaiškojo Apolono torso“ eilėraščio interpretaciją.

Cristina Álvarez López ir Adriano Martino „The Thinking Machine #84: In Suspension“

Cristinos Álvarez López ir Adriano Martino audiovizualinė esė „In Suspension“ leidžia pamatyti tai, ko neparodytų joks tekstas. Būtent dėl to šio dueto darbus itin mėgstu, kaip ir už detalią bei sinefilišką kino kūrinių analizę.

López ir Martinas šioje esė nagrinėja sąsajas tarp Josefo von Sternbergo „Maroko“ (1930), King Vidoro „Stella Dallas“ (1937) ir Akira Kurosawos „Septynių samurajų“ (1954). „In Suspension“ atskleidžia trijų filmų moterų aktorių vaidybos, jų personažių ir trijų skirtingų, joms lemiamų mizanscenų ryšius.

Taylor Ramos & Tony Zhou (Every Frame a Painting) „The Sustained Two-Shot“

Beveik po devynių metų legendinis video esė kanalas „Every Frame a Painting“ atnaujino veiklą ir paskelbė keletą naujų darbų. Netikėtas sugrįžimas, kuris vėl priminė už ką daugelis taip pamilo šį video esė žanrą.

Kino kalbos, dialogų kadravimo specifiką nagrinėjanti video esė „The Sustained Two-Shot“ pasižymi įtraukianti retorika, geru ritmu, ir šiam kanalui būdinga didaktiška sinefilija. Lauksime daugiau.

Johannes Binotto „vague | wave“

Esė forma nuo pat užgimimo, nuo literatūrinių jos šaknų yra susijusi su kūrybišku ribų ir taisyklių laužymu, subjektyvumu ir eksperimentavimu. Johannes Binotto tai nuolatos daro savo audiovizualiniuose darbuose. Jo konceptualus ir savirefleksyvus bangų/bangavimo tyrimas išsiskiria kaip vienas įdomiausių metų eksperimentų video esė lauke.

Stephen Broomer (Art and Trash) „Against Illustration: Poetics and Intuition in the Video Essay”

Nėra kasmet labai daug sukuriama savirefleksyvių video esė kūrinių, kurie audiovizualinėmis priemonėmis tyrinėtų šios formos kalbą, jos videografines, kritines ir poetines ribas.

Stephenas Broomeris remdamasis teorijomis, ankstyvaisiais kino vaizdais ir avangardiniais metodais, nagrinėja video esė eksperimentinį (ir patyriminį) potencialą.