2025 m. gegužės 9 d., 18.00 val. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308) vyko knygos „Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė – šiuolaikiniai lietuvių menininkai“ (leidykla Artseria, 2024) pristatymas, knygos tekstų autorė dr. Kristina Budrytė-Genevičė. Knygoje „Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė – šiuolaikiniai lietuvių menininkai“ pasakojama ne tik apie tapytojos kūrybinio kelio pradžią, bet ir gilinamasi į jos unikalų braižą, atskleidžiant detales, kurios dažnai lieka nepastebėtos žiūrovams.
Renginio metu E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė kartu su menotyrininke, knygos sudarytoja Kristina Budryte-Geneviče kalbėjosi apie maištaujančią tapybą, parodų koncepcijas ir apie tai, kas liko už knygos puslapių ribų – apie knygos kūrimo aplinkybės. Ta proga dalinamės keletu knygos teksto autorės minčių.
Paroda kaip kūrinys
XXI amžiaus pradžioje E. Balsiukaitės personalinėse parodose galime įžvelgti ryškų kūrybinį posūkį -neapleidžiant tapybiškumo einama link savitos erdvės konstravimo. Kaip per tapybą projektuoti erdvę? Elenos būdas – tapybos gestą pamatyti net riebios žemės grumstuose (parodinė instaliacija „Apie tai“ įrengta „Meno parko“ galerijos salėje – kaip klasė su rašymo lenta, mokykliniais suolais ir ant jų paviršių įrengtais „sekretais“, 2004 m.). Arba – opozicijų, supriešinimų sistemose (tapybos ir objektų paroda „Autorekonstrukcijos“, 2001 m., retrospektyvinė paroda „Minus 14“, 2005 m.). Šiose parodose galime užtikti tokias pasakojimų gijas, kurioms susikurti reikia ne vienų metų, ir čia prireikia tų XX amžiaus sukauptų istorijų artefaktų, tų keistų daiktų daiktelių rinkinių.
Bet šitos parodos buvo dar gana abstrakčios savo ideologija, o daugiausia XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje dėmesio susilaukęs meno projektas „Apie juos“ (daug parodinių variacijų apie vaikus, paauglius, jų gyvenimą[1]) jau turi nemenką socialinio pasaulio manifestaciją. Tai siejosi ir su labai svarbia Elenos pedagogine veikla (ji iki šiolei dėsto Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje).
Į savo kaip mokytojos, edukatorės veiklą ji nuo pat pradžių žiūrėjo neformaliai ir labai įsijautusi; savo pavyzdžiais iš gyvenimo, kūrybine praktika ir dialogo forma iki šiol kalbasi su paaugliais ir jaunimu. Negana to, visa tai aktualizavo savo menuose, todėl jie ilgainiui įgavo vis daugiau socialinio angažuotumo. Jos kūrybos turinys pradėjo ne tiek kisti, kiek darėsi platesnės apimties, vis dar panaudodama abstrahavimo, ekspresyvios tapysenos, netgi brutalumo gestus arba primityvizmo išraišką (bet tik kaip foną arba uždangą), E. Balsiukaitė neužsisklendžia nuo tikrovės, bet atsigręžia į ją iškeldama konkrečius dalykus.
Pasitelkdama deformacijos, dekonstrukcijos principus, menininkė kalba apie paauglius, jų hermetišką pasaulį. Sugauta akimirka, kada jie dar pastumiami į šoną patylėjimui, niekam neįdomūs, jų neklausoma, o tik liepiama, draudžiama, bet jie jau norėtų garsiai pateikti savęs reprezentaciją per išorę: auskarus, tatuiruotes, suveltus plaukus ar užmiegotas akis ir vidines jausenas – tylėjimą, niūrumą, liūdnumą ar rūstumą. Jų išdidintų veidų akcentavimas, solidus paveikslų dydis ir užaštrintas dėmesys kontūrams, įžūlumą rodančioms detalėms nužymi tuos veiksnius, kurie nutinka pirmą kartą jų gyvenime.
Teatrališkumo, perdėtos pompastikos, manieringumo ir įsitraukimo momentai dažni tiek E. Balsiukaitės paveiksluose, tiek jų ekspozicijose. Ji nori ne tik nustebinti žiūrovą, bet ir tiksliau, aiškiau atskleisti savo idėjas, kurios susijusios su socialinėmis problemomis. Ir tradicinio tapybos portreto žanro čia jau nebeužtenka. Nuo 2008 m. E. Balsiukaitė tapė įvairiausių socialinių sluoksnių paauglius. Atrodytų, kad tai tik rimtai atliktas psichologinis portretas, bet kiek kontekstų jame slypi. Kilnodama ir rodydama savo paveikslus tapytoja skaudžiai kalba apie tuos jaunuolius, pasakoja jų atidengtus gyvenimus, kur siužetai greitai nutrūksta, kiti tęsiasi, bet žiūrovui nerodoma kur link.
Į ją supančią tikrovę E. Balsiukaitė įsuka ir žiūrovą, pradeda „narplioti“ jai pačiai svarbiausius, sunkiai susivijusius Gordijaus mazgus visuomenėje. Kur tapybinis potėpis nei nukirs tą mazgą, nei išnarplios jį, ten menininkė pasitelkia aprašinėjimus, daiktus, į pagalbą kviečiasi žiūrovų nuomones ir aplinkinių dalyvavimą, t. y. interaktyviai viešina „nepakeliamai“ karštas ir senas kaip pati žmonija problemas. Tai ir kartų, ir nesusišnekėjimo klausimai. Bet ar tai klausimas, visų pirma, ar du krantai tarp bedugnės? Tokie klausimai buvo užduodami tiesiogiai parodos metu ir net po diskusijų liko puslankiu sudėliotos baltos galerijos spintelės (bet ne meno objektams eksponuoti, o žmonėms susėsti) kaip „apskrito stalo“ atmosferos ir dalyvavimo meno paliudijimas.
Tiek teatrališkumo, tiek dialogo principai artimai susiję ir su menininkės dirbtuvių aplinka. Galima sakyti, kad E. Balsiukaitė į dirbtuvę žiūri kaip į kūrinį. Iki Šančių (buvusių kareivinių[2]) laikotarpio, tapytojos šeimai jų draugas menininkas Eugenijus Varkulevičius buvo palikęs savo dirbtuvę (išvykęs bene dešimtmečiui į Vokietiją, į JAV). E. Balsiukaitė kurį laiką ten kūrė, ten atsivesdavo ir keturmetės mokinius kaip į gyvą ekspoziciją pavadinimu „dailininko dirbtuvė“ – pasižvalgyti ir pajusti kūrybinio proceso auros.
Vėliau E. Balsiukaitė su kitais kolegomis menininkais gauna dirbtuvę Šančių mikrorajone. Dirbtuvės įsikūrusios buvusiose Šančių kareivinėse. Raudonų plytų XIX a. pastatuose tvyro daug melancholiškų nuojautų, daug kuriamų ir naujų istorijų. Dirbtuvių erdvė – viena tokių istorijų, kur jos kontekstas pasitarnavo ir ne vienai parodai, ir koncepcijai (pavyzdžiui, paroda „Šančių grožybės“, 2002 m.). Taip E. Balsiukaitė įgijo ir vieną iš savo tolimesnių kūrinių veikėjų: šioje aplinkoje, kauniečio dailininko Vytauto Povilaičio (1927–2009) dirbtuvėje, ji rado paliktą ir visų užmirštą manekeną vaiką, vėliau užmovusi jam ryškios spalvos ausines panaudojo jį kaip modelį paveikslų serijai „Kaip Hamletas“ (nuo 2011 m.).
Koncepcija kaip ekspozicija
Pastarajame kūrybos dešimtmetyje E. Balsiukaitės parodos dar labiau linksta link konceptualios erdvės konstravimo, atrodo, kad menininkė jau iškart mąsto nebe atskirais kūriniais, bet jų serijomis ar giminingais ryšiais, konceptų tinklais. Kaip to pavyzdžius galime peržvelgti tris didžiulius meninius projektus: tapybos paroda „Aš esu daktaras meilė“ (2014 m.), audiovizualinė instaliacija „Leksikonas“ (kartu su Pranciškumi Brazdžiūnu, jo kurtas garso takelis) ir paroda „Oksimoronas“ (2024 m.).
Tapybos paroda „Aš esu daktaras meilė“ (2014 m.) eksponuota Vilniuje, bet prieš tai, dar nelabai žinodama autorės koncepcijos, o tik pamačiusi jos planuojamus rodyti paveikslus, rašiau trumpą anotaciją, kur matosi, kad vien iš plastinių tapybinių pasirinkimų galima interpretuoti ir nujausti pagrindinę idėją:
Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda galėtų vadintis autorės palikta trumpa žinute ant vieno iš tapybos darbų – „Greitai būsiu E.“. Taip parašė tapytoja ant juodo kvadrato didžiuliame kitų paveikslų pėdsakus menančiame drobės stačiakampyje. Paveikslas studijoje gyvavo ilgai, vis priimdamas kaip atrama kitus kūrinius į savo glėbį, vis mažesnius, vis ryškesnius, o pats prisigėrė kitų pasaulių atmosferos ir dabar tampa centrine ikona ar romano epilogu, kur aiškinamas kūrybos procesas. Tik dažų sluoksniai, debesuoti ar aštrūs, skausmingi ar leisgyviai, grėsmingi ar džiuginantys, formuoja šią tapybą ir sukuria pačią stipriausią ir emocingiausią būseną. Tarsi paveikslo paviršiniai sluoksniai nustelbs visa kita ir tuoj atvers akis. Todėl tas „greitai būsiu“ išsineria iš informacinės žinutės ribų ir tampa archajinio kūrybos mito didžia ir paskutine viltimi tarp siurrealistinių gyvybingų skeveldrų.[3]
Išties toje parodoje jau buvo pasigesta E. Balsiukaitės ekspresyvaus potėpio (pavyzdžiui, ką tik aprašyto paveikslo potėpį kūrė kitų paveikslų palikti pėdsakai), likusi tik ekspresyvi ne visada aiškiai matomo personažo charakteristika. Tai parodai autorė kūrė darbų serijas, kurias vadino piešiniais ant sienų. Per brūkšnius, raižymus, gramdymus nustatinėjo personažų transformacijas laike: dar nebuvimą (paveikslas „Šančių angelas“), buvimą ten ir čia vienu metu (pavyzdžiui, „Raudoni batukai“), jau nebuvimą („KPP“ ir „Šančių angelas“). Daugelį kitų būsenų, kurias įmanu apibrėžti žodžiais nurodančiais laiką, tapytoja irgi kuria ilgai, bet be ilgesio, be sentimento, kuris trukdytų susikaupti ar tęsti kelionę gilyn. E. Balsiukaitė pati pripažįsta, kad persona yra kaukė ir ją domina visa savo esybe. Tai pajusti ir išversti į tapybą galima tik kantriai priimant asmeninius nutikimus, skirtingas patirtis, kasdienį buvimą – būsenas, kurios susitveria iš gyvenimo:
Idėją įkvėpė kadaise skaityto Stepheno Kingo romano frazė „Aš esu daktaras meilė“. Aiškiai jaučiau, kad šneku apie tuos pačius dalykus: apie vadinamąjį personos kompleksą. Persona yra kaukė, neslepianti asmeninių savybių, bet jas atskleidžianti ir išryškinanti. Kalbu apie neišvengiamą asmens konfliktą su aplinkybėmis; apie tai, kaip aplinka atstumia ir izoliuoja tą, kuris yra kitoks, kuris kitaip mąsto, atrodo, elgiasi. Ir tik meilė padeda ištverti, išbūti situacijose ant „briaunos“, nesužlugti. Daktaras M. visada šalia.[4]
Šioje parodoje panaudotas jau aprašytas manekenas vaikas „Hamletas“. Jis – ta persona- kaukė, jis nestovi vietoje, nėra sustingęs (kaip įprasta būtų įsivaizduoti užmestą žaislą ar nuogą nepanaudotą prezentacijai manekeną), o judantis. Labai neelegantiškai, išsinarinęs koją, dvimatėje erdvėje, su neaiškiais ketinimais ir amžinu dualumu, galbūt dėl to šiai tapybinei koncepcijai reikia tiek daug linijų, tiek daug pabraižymų ir perbraižymų, tarsi naujų planų, nukreiptų į ateities laiką. Fiksuojamas permanentinis neapsisprendimo veiksmas, savo aistra užkrečiantis ir visus kitus: „Toks mano Hamletas, kaip modelis ir personažas, atėjo į paveikslus. Jis belytis, nei vaikas, nei suaugęs. Pagal aplinkybes tampa „Ofelija“ (paveikslas „Ofelija“), tėvo šmėkla (paveikslas „e = mc2“), Adomu ir Ieva (paveikslas „2 Pretend. Adomas ir Ieva“).“[5]
Po kelerių metų meninėje instaliacijoje „Leksikonas“ (2016 m.) E. Balsiukaitė išlaiko tą potėpio link linijos idėją, tik kūrinių serijas naudoja nebe kaip paveikslus, o kaip scenografijos elementus erdvinei instaliacijai, čia pat įkurdina ir tą patį personažą lėlę (vis daugiau aplinkybių verčia manekeną pervadinti lėle, jis seniai nedemonstruoja išorinių madų, veikiau jau užkoduotą, niekaip nebeatveriamą vidų). Personažas lėlė – kaip daiktas, kaip butaforija, irgi jau nebe paveikslo atvaizdas, šį kartą jis ne tik su ausinėmis, bet ir su pačiūžomis. Ir kaipgi nepasakysi, kad viskas čia daroma kaip pradžių pradžioje, dėl laisvamaniškos sielos, dėl prisiminimų, dėl ieškojimų, dėl vilties. Atrodo, kad dirbtuvė-kūrinys sugrįžta leitmotyvu į tapytojos leksikoną, tik šį kartą susikviečiant ir tikrovės gabalėlius (dirbtuvės daiktai, kūriniai ir sūnaus pagalba ruošiant garso takelį).
Oksimorono tema buvo surengtos dvi paskutinės personalinės parodos: 2020 metais „Oksimorono spąstai“ (galerija „Meno parkas“, Kaunas) ir 2023 metais „Oksimorono spąstai II“ (Pamėnkalnio galerija, Vilnius). Jas jungia ne tik tęstinis pavadinimas, nors oksimorono termino svarbą pažymi ir anotacijose išrašytas apibrėžimas.
Prisiminus parodas atrodo, kad kartais čia netgi svarbiau šalutinės detalės (jau žinome, kad E. Balsiukaitės kūryboje šalutinis ir pagrindinis dėmuo dažnai keičia vietas, žaidžia „klases“, peršokinėja prasmes: tiesiogines keičia į netiesiogines ir pan.). Šalutiniais dėmenimis vadinčiau parodos pristatymo būdus: informaciją apie parodą pateikti kaip geriamų vaistų instrukciją, parodos autorės minčių įrašus kaip atmintukes, užuominas, su kuriomis geriau vaikščioti po jos tapybą ir interviu, pasirodžiusius per parodas. Visa tai reprezentavo žodžio, teksto svarbą pamatant tapybą, pasiruošimą tapybos žiūrėjimui. Šios detalės būtinos bendram koncepcijos atsivėrimui.
Svarbiausia čia – pati tapyba ir mąstymas, ką ir kaip vis dar vaizduoja E. Balsiukaitės potėpis. Daug vietos užima pripiešti jau dirbtuvės atpažinimo ženklais tapę pavidalai, žaislai ir kiti daiktai. Kartais atrodo, kad piešdama ar tapydama, norėdama išvengti rankų prisilietimo, savo individualaus potėpio, E. Balsiukaitė nuglaisto fono gabalą arba aklina tamsia dėme stengiasi „išgraužti“ skylę, „sugadinti“ ženklų tankų audinį. Tačiau tas vengimas tik dar labiau paryškina autorinę techniką. O tapybos darbas, kur ji pateikia nupieštą pustuštę mokyklos lentą tiesioginiam naudojimui, prirašinėjimui, ir kur dalyvauja praeiviai rašydami oksimoronus, – jis labai lengvai atpažįstamas kaip E. Balsiukaitės 2020 metų „Kolekcija“,. Prie šito tapybos darbo pasakoma – čia Elenos. Toks oksimoroninis tapybiškumas: konceptualiame kūrinyje labai pasijaučia menininkės braižas.
[1] Lietuvoje vyko tapybos parodos kartu su kūrybinėmis dirbtuvėmis, instaliacijomis, interaktyviu žiūrovų dalyvavimu, o Portugalijoje, Porto mieste, menininkė toliau vystė tą pačią temą, tik dar kita medija – fotografija.
[2] Daugiau apie Šančių kareivines žr.: Nijolė Steponaitytė „Kauno I Žemųjų Šančių karinis miestelis (Šančių kareivinės)“, autc.lt, prieiga per internetą: https://autc.lt/architekturos-objektas/?id=1551 [žiūrėta 2024 11 10].
[3] Iš nepublikuotos anotacijos. Autorė Kristina Budrytė-Genevičė. Šitą nepanaudotą anotacijos ištrauką E. Balsiukaitė rado savo archyve ir atsiuntė man 2024 09 21.
[4] Iš E. Balsiukaitės anotacijos parodai. 2014 m.
[5] Ten pat.
