Autorius: Tomas Genevičius
Video esė – dar žinoma kaip audiovizualinė esė – yra intermediali, videografinė kritikos forma, užgimusi XX a. pab. – XXI a. pr., susijungus (post)modernistinėms idėjoms ir naujųjų medijų potencialui. Nors tai vis dar labai nauja judančių vaizdų kūrinių refleksijos forma, jos ištakas galima įžvelgti XX a. pradžios avangardo kino kūrėjų ir kritikų Hanso Richterio, Alexadnre‘o Astruco, Gerorges’o Franju ir kt. siekiuose plėsti dokumentinio kino ribas, eksperimentuoti su audiovizualine išraiškos forma ir „padaryti matomu minčių bei idėjų pasaulį“ (H. Richter, 1940).
Vienas šio žanro pradininkų Jeanas–Lucas Godard‘as kino esė yra pavadinęs „mąstančia forma“, šią idėją perėmė ir dabartinės audiovizualinės esė kūrėjai. Kitaip nei rašytiniuose kritikos ar esė tekstuose, audiovizualinėse esė aproprijuojamos, remedijuojamos, remiksuojamos ir montuojamos judančių vaizdų – kino filmų, video, televizijos citatos, kurios derinamos su muzika, savais tekstais ir vaizdais. Tokiame hibridiniame kūrinio modelyje žiūrovas tampa nagrinėjamos minties radimosi proceso liudininku.
Dabartinė video esė gali laviruoti tarp akademinio ir poetinio stiliaus, dokumentikos ir fikcijos, nuo savo gyvavimo pradžios ji peržengia virtualias interneto „sienas“, patekdama į kino festivalius, muziejus ir meno galerijas. Dėl savo intermedialumo ji domina menininkus, kritikus ir meno teoretikus, todėl jai būdingi kintanti forma ir įvairūs analizės metodai.
Šias video esė savybes ir tendencijas kasmet stengiasi atspindėti tarptautinio kino žurnalo Sight and Sound „Geriausių video esė rinkimai“. Šiemet 72 balsavusieji kino/meno kritikai, kūrėjai ir kuratoriai nominavo net 255 video esė kūrinius. Sight and Sound straipsnyje teigiama, kad „šių metų apklausa šiek tiek priartėjo prie lygybės tarp trijų pagrindinių video esė ekosistemų“, t.y., tarp (1) akademinės bendruomenės ir kino / medijų kritikos, (2) festivalių, muziejų ir galerijų ir (3) socialinių tinklų bei YouTube. Vis tik, mano manymu, muziejus, galerijas ir kitas vizualaus meno erdves video esė vis dar sunkiai pasiekia, o iš jų dar sunkiau patenka į interneto puslapius, kur jas tikrai lengviau atrastų šio lauko entuziastai.[1]
Straipsnyje pristatau savo 2025 metų Sight and Sound video esė rinkimams siūlytas rekomendacijas, kurias taip galite rasti ir žurnalo publikacijoje.
John Gibbs „Backlot Connections“
Johno Gibbso video esė per filmavimo lokacijų ir dekoracijų sugretinimą atskleidžia skirtingų, laike nutolusių filmų veikėjų nematomus ryšius ir iki tol nesvarstytas jų temų sąsajas. Didelio tyrimo dėka pati video esė tampa sąlygine kinematografine erdve, kurioje šių skirtingų filmų veikėjai prasilenkia, susitinka, išgyvena panašius jausmus.
Jiří Anger ir Veronika Hanáková „The Return of the Star Wipe“
Tai šiemet daugiausiai balsų (12) apklausoje surinkusi Čekijos kūrėjų/kritikų dueto video esė, kurioje naudojama darbalaukio dokumentikos, koliažų ir medijų archeologijos technikos. Nagrinėdama vintažinį ir jau beveik išnykusį star wipe (žvaigždės išblukimo) montavimo perėjimą bei nešlovingą šios technikos istoriją, video esė pavirsta eksperimentinės medijų archeologijos tyrimu, parodančiu kuo toks anahronistinis artefaktas gali būti aktualus ir naudingas šiandien.
Alan O’Leary (OuScholPo) „Painful Cinephilia: Daney, Rivette, Video and Kapó“
Alano O’Leary video esė, įžengia į etinę Holokausto vaizdavimo kine sferą ir kūrybiškai sprendžia klausimą, kokią formą suteikti ir kaip kalbėti apie filmą, „kurio niekas nematė“ ir, kurio, vis dėl to, „niekas nepamiršo“?
Cormac Donnelly „The Anthropocene Will Eat Itself“
Nors gyvename arčiausiai pasaulinio/barnduolinio karo pradžios nuo šaltojo karo laikų, tokią mūsų kondiciją reflektuojančių video esė beveik nėra. Cormac Donnelly netiesiogiai perteikia panašų grėsmės ir susinaikinimo jausmą, antropoceno temai pritaikydamas kanibalizmo metaforą, medijų emuliacijas, archyvus ir įtraukiančio trailerio formą.
Barbara Zecchi „Overturning Carmen’s feminicide: Materializing women’s agency through the musical”
Ši video esė perkuria Karmen mitą iš feministinės perspektyvos. Savo savita struktūra ir forma, taktiliniu pojūčiu apdorojant medžiagą ji pabrėžia patriarchalinių tradicijų ir naratyvų griovimą, o tiksintis laikrodis nuolat primena, kad realiame pasaulyje kas dešimt minučių yra nužudoma moteris.
Johannes Binotto „gestures of thought: glance“
Johanneso Binotto video esė prancūzų kino pionieriaus Jeano Epsteino mirgantys stambaus plano kadrai drąsiai sujungiami su asmeniniais mirgančiais video eseisto archyvais ir tai suteikia papildomo jautrumo. Video esė, skambant nuostabiam paties autoriaus garso takeliui, reflektuoja šią sunkiai apibūdinamą kinematografinę mirgėjimo, blyksnių ir švytėjimo poetiką.
Cristina Álvarez López ir Adrian Martin „The Thinking Machine #95: Boro(que) Aesthetics“
Atsiribodami nuo įprastų sekso ir transgresijos temų López ir Martino dueatas nagrinėja Waleriano Borowczyko filmą „Amoralios moterys“ (1979). Remdamiesi Malcolmo de Chazalo aforizmais iš knygos „Plastic-Sense“, jie leidžia pažvelgti į Borowczyko filmą taip, kaip žiūrėtume į tapybos kūrinį. Ir video esė puikiai perteikia Chazalo idėją, kad „viskas žemėje yra jusliškai susiję su viskuo kitu“.
[1] Tarp 2025 m. Sight and Sound rinkimuose paminėtų kūrinių artimiausias muziejų ir galerijų meno pasauliui yra naujasis Johno Smitho eseistinis video „Būti Johnu Smithu“, kuris šiemet buvo rodomas ir Kauno bienalėje.
