Autorė: Jovita Varkulevičienė
Kūrybos procesas retai yra linijinis ar galutinai uždaras – veikiau jis primena ciklišką judėjimą, kuriame vienam etapui pasibaigus prasideda kitas, tačiau ankstesnieji niekada visiškai neišnyksta. Jie lieka kaip patirties, refleksijos ir vidinio dialogo sluoksniai, nuolat sugrįžtantys kuriančiojo sąmonėje. Nuolatinė kūrybos refleksija ir žvilgsnis atgal neretai tampa impulsu naujiems kūrybiniams sprendimams, formuojantiems tolimesnę kūrybos kryptį.
Todėl pastaruoju metu aš vis atsigręžiu į buvusį kūrybos ciklą ir tampa aktualu analizuoti to laikotarpio patirtį. Šiame straipsnyje aptarsiu savo tapybos ciklą „Paribio portretai“, kurio pradžia siekia 2000 metus ir kuris iki šiol išlieka svarbia mano kūrybos dalimi. Šio ciklo atsiradimą tiesiogiai veikė savanorystės patirtys socialinės globos namuose ir psichiatrijos ligoninėje. Susidūrimas su sudėtingomis, dažnai visuomenės paribyje atsidūrusių žmonių gyvenimo situacijomis tapo svarbiu impulsu mano kūrybinei refleksijai.
Straipsnyje siekiu aptarti individualios kūrybos ištakas ir jos formavimosi etapus, atskleisti, kaip asmeninė patirtis ir socialinis kontekstas veikė mano tapybos kalbos raidą. Tai subjektyvus, patirtimi grįstas požiūris į išskirtines, neretai skausmingas gyvenimo situacijas. Akistatoje su gyvenimo realybe dažnai kildavo abejonė savo pasirinkto kelio prasme ir galimybėmis, tačiau būtent šiose patirtyse formavosi poreikis išsaugoti individualų žvilgsnį ir pirminio įspūdžio aštrumą, kurį siekiau perteikti ekspresyvia, emocionalia tapybos kalba.
Dirbdama ir savanoriaudama psichiatrinėje ligoninėje bei socialinės globos namuose turėjau galimybę artimiau pažinti šių įstaigų klientų kasdienybę – bendrauti, stebėti jų gyvenimus ir būsenas. Šios patirtys tapo svarbia kūrybinio proceso dalimi. Iš natūros piešiau portretų etiudus, analizavau vaizduojamųjų bruožus ir nuotaikas, siekiau perteikti būdingas pozas bei individualius gestus. Tapyboje bandžiau fiksuoti konkrečios dienos ar akimirkos nuotaiką – tai, kas gimsta iš bendravimo, stebėjimo ir emocinio santykio.
Prancūzų filosofas Maurice Merleau-Ponty pabrėžia tapytojo asmeninės refleksijos svarbą: „tapytojo regėjimas nebėra žvilgsnis į kokią nors išorę, vien tik fizikinis-optinis santykis su pasauliu. Pasaulis nebėra priešais jį per atvaizdavimą; veikiau dailininkas gimsta daiktuose per regimybės susitelkimą ir grįžimą į save.“ Ši mintis leidžia ciklą „Paribio portretai“ suvokti kaip savotišką autoportretavimo formą. Tokiose situacijose atsiriboti ir likti vien stebėtoja tampa neįmanoma – socialinė patirtis leidžia pažinti ne tik kitą žmogų, bet ir save. Kūrybinis veiksmas čia atsiskleidžia kaip dialogas su aplinka.
Meno teoretikė Claire Bishop teigia, kad socialiniuose meniniuose projektuose dalyvaujantys žmonės neretai tampa menininko naudojama medžiaga. Vis dėlto reflektuodama savo socialinės praktikos ir tapybos ciklo „Paribio portretai“ ryšius negaliu šių projekto dalyvių laikyti kūrybos priemone. Socialinė praktika man pirmiausia yra tarpusavio ryšio ir dialogo erdvė; tik vėliau ši patirtis, kaip stiprus ir autentiškas išgyvenimas, ima veikti mano individualią kūrybą.
Komplikuota socialinė padėtis, tapatybės konstravimas ir identiteto paieškos yra mano interesų laukas, ypač ryškiai atsiskleidžiantis socialiai pažeidžiamose visuomenės grupėse. Remdamasi emocine patirtimi tapyboje siekiu sukurti autentiškos patirties įspūdį ir leisti žiūrovui pažvelgti į uždarą, dažnai „neišgražintą“ pasaulį. Impulsyvi, ekspresyvi tapyba leidžia perteikti patirčių intensyvumą ir situacijų emocionalumą. Atsitiktinumas, netikėtumas ir tik intuityviai nujaučiamas rezultatas tampa svarbia mano kūrybos vizualinės kalbos dalimi.
Tradiciškai portreto funkcija – atvaizduoti ir įamžinti konkretų žmogų, ypač jo veidą. Europos dailės tradicijoje portretas buvo skirtas reprezentuoti asmenį, jo psichologinę būseną, charakterį, socialinę padėtį ir statusą. Todėl portreto struktūra paprastai kuriama taip, kad kiekviena detalė kuo tiksliau ir įtaigiau perteiktų vaizduojamąjį.
Tačiau socialinės praktikos patirtis mane paskatino permąstyti šias tradicijas. Supratau, kad esama situacijų, kada realistinis veido bruožų vaizdavimas gali būti skausmingas ar net etiškai problemiškas. Filosofas José Ortega y Gasset pabrėžia, kad tradicinis portretas siekia kuo tiksliau atkartoti realų žmogų, tačiau menininkas gali pasirinkti tapyti ne patį asmenį, o savo idėją apie jį. Tokiu atveju paveikslas tampa subjektyvia realybės interpretacija.
Todėl savo darbuose sąmoningai atsisakau daugelio portreto žanrui būdingų detalių: tikslių veido bruožų ar konkrečią aplinką nusakančių elementų. Portretuojamuosius dažnai vaizduoju izoliuotoje, nuasmenintoje erdvėje, pabrėžiančioje situacijos trapumą ir egzistencinį neapibrėžtumą.
Ciklas „Paribio portretai“ iš esmės yra asociacijų ir atsiminimų projekcija. Nesiekiau įamžinti konkrečių žmonių – veikiau bandžiau vizualizuoti atmintį ir tam tikros akimirkos būseną. Atmintyje išlikęs emocinis išgyvenimas tapyboje įgauna abstraktesnę portreto formą – tampa žmogaus idėja, tam tikru ženklu.
Pasak Maurice Merleau-Ponty, tapytojas turi ypatingą santykį su pasauliu – jis gali žvelgti į viską neprivalėdamas vertinti. Jo akys ir rankos, regėdamos ir tapydamos, kuria savitą pasaulio patyrimo būdą. Šis santykis kiekvienam menininkui yra unikalus ir leidžia ieškoti kelių į kito žmogaus patirties formas.
Man svarbus dialogas tarp manęs ir aplinkos – kokia emocija ar vizualinė raiška geriausiai gali perteikti patiriamą situaciją ir būseną. Tapyba, kaip tęstinė veikla, ilgainiui sukuria prieraišumo ir būtinybės jausmą, tampa natūraliu gyvenimo veiksmu ir vidinių patirčių suvokimo forma. Kūryba čia veikia kaip tarpininkė santykyje su aplinka.
Socialinė praktika ir individualus kūrybinis procesas yra glaudžiai susiję. Individuali kūryba niekada nėra visiškai atsieta nuo aplinkos – socialinė patirtis veikia kaip išorinė terpė, daranti įtaką meninės raiškos krypčiai ir pobūdžiui. Bendradarbiavimas meninėje veikloje ir darbas bendruomenėje praturtina kūrybinę patirtį naujais išgyvenimais ir įžvalgomis.
Taigi socialinė meno praktika gali būti suvokiama kaip empatiškumo forma – gebėjimas kitame atpažinti žmogišką patirtį ir ją reflektuoti kūryboje. Ši patirtis leidžia tapyboje atverti gilesnes egzistencines prasmes ir suteikia galimybę naujai pažvelgti į žmogaus buvimą pasaulyje.
