Autorė: Laima Kryževičiūtė
Jau ne pirmą kartą įsitikinu: jei Vilniuje nespėji aplankyti svarbios parodos ir jos durys užsidaro tau prieš pat nosį, visada išlieka tikimybė ją pasivyti kitame mieste. Šįkart Fotografijos muziejuje Šiauliuose pagaliau išvydau Donato Stankevičiaus meninį projektą „Legendinė praeitis“. Gal net simboliška, kad šį ciklą užtikau būtent čia – mieste, kurio dešimtojo dešimtmečio mitologiją savo romanuose atskleidė Rimantas Kmita. Paroda, grąžinanti mus į ano meto kasdienybę ir situacijas, lyg R. Kmitos romanų vizualinis akompanimentas organiškai įsipynė į Šiaulių miesto audinį.
„Esu gan sentimentalus žmogus, nuo vaikystės renku, saugau ir kolekcionuoju įvairias to laikotarpio kasdienybės smulkmenas, kramtomosios gumos popierėlius, žaislus, buities daiktus, užrašus, tapusius neatsiejamais epochų lūžio liudytojais ir palydovais“, – sako fotografas Donatas Stankevičius. Visas šis išvardintas turinys lyg mini muziejus nugulė parodoje „Legendinė praeitis“, kuri maloniai nustebino ne vieną lankytoją, Fotografijos muziejuje netikėtai atradusį savo vaikystės dekoracijas.
Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio fotografijose retai pamatysi kasdieniškų vaizdų, nes fotoaparatą turėjo vos vienas kitas, o staiga atsiradusiomis „muilinėmis“ puolėme fiksuoti tik reikšmingesnius gyvenimo momentus: gimtadienius, vestuves, krikštynas, istorinius įvykius. Nuotraukų, kuriose atsispindėtų to meto kasdieniai artefaktai šeimos albumuose beveik nėra (o gal jos vis dar laukia savo valandos senuose stalčiuose?). Tuo tarpu surežisuotose D. Stankevičiaus fotografijose, lyg filmo apie 1990-uosius kadruose, išnyra ryškiaspalvis vizualus kasdienybės pasakojimas: treninguoti kiemo draugai, mados, tipažai ir situacijos, maistas ir jo pakuotės. Tai, kas buvo skanu, madinga ir kieta čia atgimsta iki mažiausių smulkmenų. Ir daug kam ši rekonstrukcija sužadina praėjusios paauglystės džiaugsmą.
Negalėčiau pasakyti, kad vaizduojamas laikas man keltų šviesią nostalgiją ar jaukius sentimentus. Priešingai: jei kas paklaustų, į kurį gyvenimo tarpsnį jokiu būdu nenorėčiau sugrįžti, tai neabejotinai būtų paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Man tai savotiškas „bjauriojo ančiuko“ etapas, kai, būdami jauni, nepatyrę, bet drasūs, bandėme nusipurtyti sovietines nuosėdas ir verždamiesi tapti „tikrais Vakarais“, stačia galva nėrėme į pigią, vulgarią ir vienadienę importinę popkultūrą, nes kitokios alternatyvos paprasčiausiai nebuvo.
Interviu radijo laidai „Homo cultus. Iš balkono“ D. Stankevičius teigė siekiantis, kad žiūrovas, žvelgdamas į menininko prisiminimus, prikeltų savuosius. Ši užduotis įgyvendinta su kaupu. Neįmanoma likti abejingam parodos turiniui, jei 1990-aisiais buvai paauglys. Užfiksuoti objektai tampa tiksliomis epochą reprezentuojančiomis ikonomis. Net jei tie daiktai šiandien asocijuojasi su dvasiniu bei materialiniu skurdu, jie vis tiek traukia žvilgsnį ir iš atminties sandėliuko į dienos šviesą tempia ilgą laiką užspaustus atsiminimus.
„Kodėl žmonės fotografuoja tokius dalykus?“ – klausia dešimtmetė dukra, žvelgdama į rėmelį su mandarinu juodame fone. Mandarinas jai – tiesiog… vaisius. Tačiau mūsų kartai tai – legendos dalis. Žiūrėdama į jį prisimenu, kaip mama, pasičiupusi tinklinį krepšį bulvėms, išskuodė į parduotuvę ir grįžo tik gerokai po pietų su keliais kilogramais sultingų mandarinų. Valgėme juos taupiai, kad namai kuo ilgiau kvepėtų šventine egzotika.
Treningų pati niekada nemėgau, tačiau puikiai pamenu masinę jų pirkimo turguose psichozę. Žmonės aptarinėdavo modelius, o tikro pamišimo apimti jaunuoliai jais puošdavosi net į šokius ar gimtadienius. Vieną sezoną pati dėvėjau margą brolio striukę su užrašais „U.S.A.“ ir „Baseboll“ – bandžiau jaustis labai madinga, nors iš tikrųjų ją nešiojau tik todėl, kad kitokios neturėjau.
Donato Stankevičiaus paroda „Legendinė praeitis“. Foto dokumentacija: Edvardas Tamošiūnas, „Fotografijos muziejus”.
Atmintyje iškyla ir klasės pirmūnai, gavę lauktuvių iš Vokietijos: stebuklingus penalus su „Disney“ herojais ir neregėtus „Bounty“ bei „Mars“ batonėlius. Jų pakuotes ilgai saugojau ir uostydavau lyg didžiausią brangenybę, bandydama pagauti tą nerealų „Vakarų aromatą“. Pauostyti gaudavo ir geriausi draugai – jie turėjo būti tikrai daug nusipelnę.
„Pangonis kerpa Vycką“ – viena įsimintiniausių parodos fotografijų. Joje užfiksuoti du treninguoti vaikinukai, kerpantys vienas kitą lauke, šalia tipiško sovietinio garažo. Galima sakyti, kad tai tobulai surežisuota situacija, galinti tapti to meto ikona. Girdžiu, kaip greta stovintis bičiulis su šypsena komentuoja: „Čia kiemo chebra, prie kurios geriau nesiartinti… O tos legendinės dryžuotos tapkės – esu tikras, kad jas masiškai gamino koks nors veikėjas iš Medelyno savo garažiuke Šiauliuose“.
D. Stankevičius meistriškai rekonstruoja praeities kasdienybės fragmentus, kurie anuomet neturėjo galimybės būti įamžinti. Jis dėmesingai surinko būdingiausius savo vaikystės, paauglystės artefaktus, sukomponavo į estetiškas scenas ir suteikė jiems šiuolaikišką raišką. Nors supranti, kad vaizdai sukonstruoti, maža „apgaulė“ teikia vizualinį pasimėgavimą: tie vienadieniai daiktai, pakuotės ir popierėliai, skirti tuoj pat išmesti, mums kažkada buvo be galo reikšmingi.
Ši paroda – tai ne tik asmeninis albumas, bet ir ryškiaspalvis pasakojimas apie mūsų visų bendrą patirtį. Kaip sako parodos autorius, tai būdas susitaikyti su praeitimi, ją permąstyti ir galiausiai ramiai padėti į šalį. Rekomenduoju apsilankyti ir pasitikrinti savo atminties archyvus. Jeigu nespėjote parodos aplankyti Vilniuje ir Šiauliuose, skaitykite afišas, galbūt „Legendinė praeitis“ atvyks ir į jūsų miestą.
