Autorė: Jovita Ambrazaitytė
Kristi galima nuo stalo, nuo stogo, nuo bedugnės krašto ar tiesiog nuo iliuzijos apie šio pasaulio stabilumą. Žodis krentant pirmiausia žymi procesą, vykstantį dabar – tarp pradžios ir pabaigos, tarp stovėjimo ant kojų ir neišvengiamo slydimo žemyn.
Tačiau kritimo reikšmė šiuolaikiniame mene gali įgyti ir kur kas platesnę ir netikėtą dimensiją. Pauliaus Šliaupos, jaunosios kartos Lietuvos menininko, parodoje „Krentant“, eksponuojamoje Kauno paveikslų galerijoje (2026 sausio 29 d.- balandžio 04 d.), kritimo sąvoka įgauna ypatingą jautrumą. Tai jutiminis slydimas į aplinką: į paviršius, temperatūrą ir drėgmę, kuriose kaupiasi laikas. Šliaupos darbuose peizažas juntamas kaip atmosfera, kuri veikia kaip kažkas, kas yra visur, bet niekada iki galo nepagaunama. Klimatas, jūra, erozija, drėgmė, visa tai egzistuoja ne kaip fonas, o kaip lėtas, nuolatinis veikimas formuojantis paviršius ir jausmus.
Reljefiniai tapiniai: medžiagos autonomijos raiška
Pirmiausia sustoju prie reljefinių tapybos darbų, kuriuos menininkas sąmoningai vadina tapiniais, tarsi iš anksto pasiūlydamas juos suvokti tarp paveikslo ir objekto. Žvelgiant į kūrinius matyti, kad menininkas atsisako tradicinės dvimatės tapybos reprezentacijos ir paverčia ją beveik taktiline struktūra. Vaizdas formuojasi ne vien per spalvą ar kompoziciją, bet ir per pačios medžiagos veikimą. Reljefinis drobės paviršius modeliuojamas stambiu smėliu, jūržolėmis, žeme, jūros kriauklėmis bei klijais, kurie veikia ne kaip dekoratyvūs priedai, bet kaip savarankiškos plastinės jėgos. Priėjus arčiau žvilgsnis natūraliai ima sekti paviršiaus įtrūkius, sluoksnius, nelygumus, tarsi bandydamas perskaityti lėtai susiklosčiusį medžiagos judėjimą. Drobė šiuo atveju funkcionuoja ne kaip neutralus vaizdo pagrindas, bet kaip tankus materijos laukas, kuriame persidengia menininko intervencija ir gamtinės kilmės medžiagų palikti pėdsakai.
Judant nuo vieno darbo prie kito ryškėja, kad šie kūriniai veikia ne vien kaip tapybiniai paviršiai, bet ir kaip į galerijos erdvę perkelti aplinkos fragmentai. Juose formuojasi reljefas, kuriame susitinka gamtinė medžiaga ir jos meninė artikuliacija. Tapybinis paviršius tampa lauku, kuriame vizualinis patyrimas persipina su natūralia medžiagų kilme, aplinkos poveikio ir žmogaus įsikišimo klausimais. Būtent ši pusiausvyra tarp kontrolės ir leidimo drobės paviršiui veikti savarankiškai suteikia darbams įtaigumo.
Menininkas atsisako perteklinio simbolinio sluoksnio ir palieka pakankamai erdvės pačios substancijos raiškai. Į pigmentus įmaišyta žemė sukuria tekančios, varvančios materijos įspūdį, tarsi pati dirva judėtų formuodama savo vagų tinklą. Žvelgiant į šiuos dinamiškus paviršius apima nesuvaldomo slydimo jausmas, kur nuolat persiformuojančiame faktūroje gali išlikti tik giliai įspaustos žmogaus pėdos. Tai vienas svarbiausių motyvų Šliaupos kūryboje. Pėdsakai veikia kaip dviguba nuoroda: tai trapus ženklas, kurį kintanti materija nuolat perrašo ir kuris primena, kad žmogaus egzistencija tėra laikinas įsiterpimas į begalinius gamtos ciklus. Būtent šiuose paviršiuose ryškiausiai atsiskleidžia menininko gebėjimas kalbėti apie ekologiją be tiesioginės retorikos.
Kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau tapinių faktūra atsiskleidžia kaip laiko archyvas, kuriame laikas veikia tarsi materija, kaupianti atminties sluoksnius ne žmogaus valia, o gamtinių medžiagų sąveikos būdu. Pats menininko kūrybos procesas primena gyvos aplinkos veikimą: drobė pirmiausia dengiami grubia faktūra, vėliau šlifuojami, gramdomi, plaunami ir vėl dengiami naujais sluoksniais. Šis kartotinis veiksmas sukuria tapinio plokštumą, kuri atrodo tarsi natūraliai susiformavusi per ilgą laiką. Šliaupos siekis paveikti paviršių taip, kad jame būtų juntamas laiko prisilietimas, tampa tiesiogine paralele su gamtos ciklais ir metų laikų kaita. Tokia laikysena menininko kūryboje nėra vien estetinė strategija, ji tampa ir etine pozicija.
Pauliaus Šliaupos paroda „Krentant“. Foto: Gustina Keturakytė
Video sekos: kritimo dinamika
Pereinant prie vaizdo kūrinių, kritimo pojūtis suaktyvėja. Video kūrinyje „Krytis“, nuo kurio susiformavo visa parodos koncepcija, dronas panyra į Dzūkijos kraštovaizdžius tarsi į nuolat besikeičiančią būsenų seką. Judėjimas tarp teritorijų tampa slinktimi, o ne kryptinga kelione. Kamera palaipsniui praranda orientaciją ir pasiduoda gravitacijai. Kritimas veikia kaip gyvas kūnas, nešamas vėjo, trūkinėjančio signalo ir oro srautų. Vaizdas drebėdamas praranda fotografinio stabilumo įspūdį ir atveria beveik abstrakčias gamtos struktūras, kurios nuolat kinta. Kritimas tampa jutimine patirtimi, kurioje nebelieka aiškių ribų tarp matymo ir buvimo. Kamera nevaldo peizažo, o klaidžioja jame. Dingsta romantinis kraštovaizdis, kuriame žmogus stovi ir žiūri į horizontą. Vietoje jo atsiranda nestabili sintezė: žmogus, technologija ir aplinka, kuri susilieja į vieną jautrų, lengvai pažeidžiamą paviršių. Gamta čia artima, bet kartu nepatogi, tokia, kuri neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir jaustis saugiai. Tai tarsi ekologija be paguodos.
Žiemos trilogijoje ši logika tampa introspektyvesnė. Videodarbas „Vienuolis“ perteikia santykį su gamta per praradimo ir susvetimėjimo perspektyvą. „Après nous“ tarsi perėjimas į kitą egzistavimo būseną, kur reikia mokytis matyti, kurti ir jausti kartu su aplinka. „Winterteller“ ištrina ribas tarp tikrovės ir technologinių atspindžių. Sniegas dengiantis kraštovaizdžius Lietuvoje ir Islandijoje, sukuria tarpinę erdvę, nei visiškai fizinę, nei visiškai skaitmeninę.
Staigūs perėjimai tarp peizažų, netikėti rakursai, tamsa ir lietaus sąlygos Šliaupos videodarbuose kuria pojūtį, kad kritimas gali būti ne tik fizinis, bet ir vidinis. Tai kaip ribinė būsena, kurioje baimė ir trauka egzistuoja vienu metu, o ekranas tampa slenksčiu, per kurį slystama iš vienos aplinkos į kitą. Žiūrovo žvilgsnis nuolat pervedamas iš vieno vizualinio registro į kitą. Tokia vaizdo kalba ryški ir kūrinyje „Gaja“, kuriame žemei suteikiamas mitologizuotas pavidalas, o fragmentiška naratyvinė struktūra artikuliuoja technologijų ir gamtos sąveiką bei projektuoją ateities atminties galimybę.
Nestabilumo kulminaciją pasiekiama videoinstaliacijoje „Sizifas“, kur judėjimas virsta ciklišku ir atkakliu veiksmu. Žmogus be pabaigos kopia jūriniu plūduru, išryškindamas ekologinio laiko metaforą, kurioje pastanga nebūtinai reiškia pažangą.
Visus šiuos kūrinius jungia kritimo samprata kaip platesnis egzistencinis reiškinys – būsena pasaulyje, kuris peržengia žmogaus kontrolės ribas. Šliaupos meninė strategija čia atskleidžia fenomenologinį poslinkį: nuo antropocentrinio valdymo link pasidavimo materijai, kur fizinis slydimas tampa egzistencinio dreifo atitikmeniu.
Aplinkos humanizmas ir etika
Stebėdama parodą imu galvoti apie kūrybos procesą aplamai, apie tai, kaip kaupiasi vaizdai, garsai, energijos, kol iš jų ima formuotis pasakojimai. Šioje vietoje Šliaupos meninė laikysena asocijuojasi su platesniu meninių tyrimų lauku, kuriame persipina poetinis kinas, menininko kuriamas judantis vaizdas, įtampos dramaturgija, technologijos ir auginami tapybiniai paviršiai. Naudojamos technologijos (dronai, 3D atspaudai) parodoje tampa jautrumo prietaisais fiksuojančiais gamtos kismus. Tai dekonstruoja antropocentrinį peizažo suvokimą ir siūlo kritimą kaip jutiminę etiką, kurią galima fiziškai patirti per reljefinius paviršius ir drono sekas.
Šiame kontekste kritimo reikšmė tampa ne praradimu, o leidimu sau būti trapiu. Gal net savotiška etine laikysena – atsisakymu būti stipriam pasaulio atžvilgiu. Čia kviečiama ne suprasti, o pabūti santykyje: su drėgme, su šalčiu, su paviršiumi. Būtent per šį jutiminę sąveiką ryškėja tai, ką būtų galima vadinti aplinkos humanizmu, kur žmogus nebėra matuojantis pasaulį, o tampa viena iš jo būsenų.
Galiausiai paroda „Krentant“ primena, kad peizažas formuoja mus ir tuo pačiu klausia: o kiek mes formuojame jį? Klausimas išlieka atviras, kviečiantis ne tik kristi, bet ir šiek tiek pakoreguoti skrydžio trajektoriją.
Paroda „Krentant“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki balandžio 4 d.
