Autorius: Tomas Genevičius
„Istorija rutuliojasi ne tik laike, ne tik kaip nuosekliai vienas po kito einančių įvykių seka, bet ir tam tikroje vietoje, tam tikroj erdvėj, tam tikroj arenoj“ teigia vokiečių istorikas Karlas Schlögelis, pasak jo, negalime išsiversti be vaizdų iš vietų, kuriose istorija vyko. Galima jam paantrinti, kad taip pat ir vaizdai (pvz., matyto filmo prisiminimas) lieka susiję su vieta, kurioje jie buvo regėti. Filmo prisiminimą visada lydi atminimas kada, kokiu laiku, gyvenimo etapu buvo matytas filmas (vaikystėje, paauglystėje, pasimatyme, per atostogas…) ir vietos, kurioje peržiūra vyko, kurioje buvo patirti filmo sukelti jausmai.
Tailandiečių kino režisierius Apichatpongas Weerasethakulas vienoje savo esė rašo, kad kino teatrai jam primena apie vaiduoklius. Žiūrovai, tarsi užkerėti, užvertę galvas viršun, kad kaip reikiant pamatytų priešais judančius paveiksliukus yra patys panašūs į vaiduoklius, o vaizdai ekrane ne kas kita, kaip kažkada seniai vykę įvykiai, praeities liekanos, kažkieno sujungtos ir pavadintos filmu. „Tamsioje salėje vieni vaiduokliai susitinka kitus…“ Režisieriaus filmų veikėjais ne kartą yra buvę gyvųjų pasaulyje klajojančios dvasios, mistiškos būtybės, nepraradusios žmogiškų jausmų. Budistine estetika persmelktame jo filme „Dėdulė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“, pagrindinį veikėją aplankiusi jo žmonos vėlė prisipažįsta: „Vaiduokliai prisirišę ne prie vietų, o prie žmonių, gyvųjų“. Seniai praėję, tačiau nuolat prisimenami dalykai, pasak, Weeresethakulo yra tarsi vaiduokliai, jie „gyvena“ kartu su gyvomis būtybėmis, o kinas tai savotiškas žmonių (arba kitokių objektų), kurių jau seniai nebėra išsaugojimo būdas.
Kiekvienas miestas turi savo vaiduoklius – negyvenamus, seniai apleistus ir neprižiūrimus pastatus, juose gal ir nesilanko šmėklos, bet patys suirę statiniai ilgai nesitraukia iš miesto landšafto. Jie ne tik neprikeliami antram gyvenimui, bet ir galutinai nenukeliauja į nebūties karalystę, įkyriai vaidenasi. Kiekvienas pastatas turi savo istoriją, nemažiau įdomią už jį pastačiusio žmogaus. Šeimininkų netekusios vietos, rodos, turi daug ką apie save papasakoti, kažką svarbaus pasakyti, tačiau negali to padaryti, kol neatsiras istorikai, archeologai ar menininkai suprantantys jų kalbą.
Mūsų mieste yra nemažai tokių pastatų. Nekalbu apie anonimiškus miestų griuvėsius ar užkonservuotus architektūrinius paminklus, bet apie visuomeninę paskirtį praradusius pastatus, kartais vis dar vadinamus senuoju vardu – kino teatrus. Pvz., miestiečių susitikimo vietos vis dar vadinamos senokai nebeegzistuojančiais vardais: prie „Kauno kino teatro“ stotelės, prie „Planetos“, „Taikos“, „Pasimatymo“ ar pan.
Kaunas nuo pat kino atsiradimo garsėjo savo kino teatrais. Kino istorikas Vytautas Mikalauskas knygoje „Kinas Lietuvoje“ rašo, kad Kaune jau 1907 m. miesto centre veikė trys aukštos kokybės kino teatrai, netrukus jų atsirado daugiau. 1929 m. nepriklausomos Lietuvos sostinėje Kaune veikė per 14 kino teatrų, 1939 m. atsidarius vieninteliam iki šiol išlikusiam kino teatrui „Romuvai“ jų buvo 18. Sovietmečiu kino teatrų skaičius nedaug pakito (pvz., XX a. 9 dešimtmetyje mieste veikė apie 14 kino teatrų), t.y. bet kuriame rajone buvo tam (iš)skirta, nors ir ne visada idealias sąlygas atitikusi vieta žiūrėti filmams (pvz., kaip diena nuo nakties skyrėsi „Dainavos“, specialiai pastatytas erdvus pastatas, kurio fojė bent jau vaikams atrodė ne ką mažesnė už pačią kino salę nuo Panemunės kino salės, kuri buvo įkurdinta mediniame vasarnamyje).
Sumažėjęs žiūrovų kiekis, rinkos ekonomika, beviltiška kino platinimo situacija (ar tiesiog jos nebuvimas), apgailėtini miesto politikų sprendimai privertė užverti duris ne vieną betoninį milžiną. Paskutines kino planetas lyg buldozeriu pervažiavo modernių multipleksų atsiradimas mieste.
Prie senųjų kino teatrų krizės neabejotinai prisidėjo visame pasaulyje smarkiai išpopuliarėjęs formatas – VHS, leidęs buitinėmis sąlygomis bet kam įrašinėti ir žiūrėti filmus. Videokasečių bumas Lietuvoje lėmė, jog greitai kiekvienas Kauno rajonas turėjo savo video nuomos punktą, VHS formatu filmus pradėjo rodyti net kai kurie kino teatrai. Šiemet, liepos mėnesį, praėjus 40 metų nuo VHS atsiradimo paskutinė kompanija gaminusi videokasečių grotuvus paskelbė nutraukianti savo veiklą. Dar viena medija, kažkada kėlusi grėsmę kino išlikimui (vėliau itin pamėgta sinefilų) pati taps tik nostalgiją keliančiu praeities dalyku, tačiau ir vėl – nenugarmės visiškai į nebūtį (juk kažkieno namuose vis dar „mėtosi“ senos kasetės), jos egzistencija taps vaiduokliška…
Vis greitėjantis technologijų vystymasis tokiam likimui pasmerkė (ir pasmerks) ne vieną kurios nors kartos pamėgtą kino įrašymo, atgaminimo ar žiūrėjimo būdą. Kaip bebūtų, tai išliks ne tik meno istorijos vadovėliuose, žmonių atmintyje, bet, kaip ir vaiduokliška atvaizdo ekrane prigimtis, taip ir šios apsireiškimo formos, netgi šešėlių pavidalu ilgai nesitrauks iš mūsų kasdienybės.
Šiandien Lietuvoje augant ir gausėjant kino festivaliams, pamažu prisikeliant nacionaliniam kinematografui ir vis didėjant tarptautinio arthausinio kino populiarumui kažkada populiarios filmų peržiūrų vietos primena savo paties vaiduoklius. Žinoma, didesnis kino teatrų kiekis dar nereiškia, kad kino situacija būtų geresnė. Bet vis prasilenkiant su kuriuo iš miesto vaiduoklių, galime ne tik prisiminti ten regėtus filmus, bet ir pasvajoti apie įdomesnį kultūrinį miesto gyvenimą ir apie kitokį kino kultūros lygį.
Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas dienraštyje Kauno diena
