Kinas Mėnesio tema Recenzijos Rekomenduojame

„Pasmerktoji Tonka“: čekų modernizmo žymės kino istorijoje


Nors su filmu „Pasmerktoji Tonka“ (1930) režisierius Karelas Antonas (1898, Praha, Austrija-Vengrija– 1979, Berlynas, Vakarų Vokietija) į kino istoriją įsirašo, kaip „pirmojo čekų garsinio filmo“ kūrėjas, tikroji šio filmo vertybė visai ne garse. Juo labiau nėra visiškai teisinga jį vadinti tikru garsiniu filmu. Jis buvo filmuojamas kaip nebylusis ir tik po to įgarsintas ir subtitruotas  trimis versijomis (čekų, vokiečių, prancūzų) Paryžiaus „Gaumont“ kino studijoje. Iš šių versijų šiandien pilnai yra išlikusi tik prancūziškoji. Žinoma, „Pasmerktoji Tonka“ neatitinka šiandienos garsinio kino apibrėžimo, neskaitant muzikos jame įgarsintos vos kelios scenos, bet tuomet tai buvo akivaizdus perversmas tylos karalystėje. Dėl savo garsinio aspekto ši juosta sulaukė didelio populiarumo tuometinėje Čekoslovakijoje ir už jos ribų.

K. Antono filmas tarp kitų to meto kūrinių išsiskiria ne vien garsu. Čia sudera ir koegzistuoja ne vienas stilius ir meninės kalbos: socialinis realizmas, ekspresionizmas, natūroje filmuotos pastoralinės scenos, žemi judančios kameros rakursai ar staigios montažinės sekos. Garsinio kino atsiradimas pakeitė ne tik kino gamybą, jo demonstravimą ir suvokimą, bet ir atnešė radikalias kino kalbos, stiliaus permainas. „Pasmerktoji Tonka“ vis dar remiasi ankstyvojo begarsio kino estetika, jis yra vienas pavyzdžių, jog nebylusis kinas paskutiniaisiais savo gyvavimo metais buvo pasiekęs labai aukštą meninį lygmenį, kurio dar stokojo naujieji, į garsą orientuoti filmai.

Filmas „Pasmerktoji Tonka“ yra čekų rašytojo ir žurnalisto Egono Erwino Kischo romano ekranizacija. E. E. Kischas bičiuliavosi su rašytoju Jaroslavu Hašeku,  priklausė vokiškai rašiusių Prahos literatūrinei bendruomenei, tarp kurių jo brolis Paulas Kischas, Franzas Kafka, Maxas Brodas ir kt. E. E. Kischas buvo vienas pirmųjų reportažinį stilių pavertusių atskiru literatūros žanru, savo siužetams jis rinkdavosi varguolių, nusikaltėlių gyvenimus. Realistinis pasakojimas („Kartuvių Tonka. 12 reportažų“, 1921) apie visų atstumtą prostitutę paremtas jo paties dokumentuotu interviu su vieno Prahos bordelio mergina (sakoma, netoliese šios vietos užaugo F. Kafka ir pats E. E. Kischas). Romanas buvo pritaikytas Prahos avangardinio „Revoliucinio teatro“ scenai. Kitas žinomas „vokiškojo Prahos literatų ratelio“ rašytojas, kino kritikas bei laikraščio „Literarische Welt“ leidėjas Willy Haasas pagal šią istoriją sukūrė scenarijų K. Antono filmui.

Dažnai pastebima, kad „Pasmerktoji Tonka“ primena vieną F. W. Murnau kino šedevrų „Saulėtekis“ (1927). Čia taip pat randame vizualiai įtaigiai išreikštą priešpriešą tarp didmiesčio ir kaimo, šios veiksmo vietos, daro didelį poveikį veikėjų veiksmams ir jų pasirinkimams. Tačiau, be abejonės, „Pasmerktoji Tonka“ tema artimiausia kitoms to meto dramoms apie tragiškos lemties moterų herojes „gatvės merginas“, tarp kurių žymiausi G. W. Pabsto filmai „Bedžiaugsmė gatvė“ su Greta Garbo ir Asta Nielsen (scenarijų šiam stipriai draustam ir cenzūruotam filmui parašė tas pats W. Haasas), „Puolusios merginos dienoraštis“ su Luis Brooks  (1929) ar  Bruno Rahno „Gatvės tragedija“ (1927) su A. Nielsen.  K. Antono filmo pagrindinė veikėja Tonka (akt. Ita Rina) grįžusi į gimtąjį kaimą slepia nuo artimųjų „didmiesčio prostitutės“ tapatybę, tikisi „nusimesti“ ją tarsi senus drabužius (persirenginėjimo šviesiais jaunystės drabužiais scena), tačiau sutikus senų laikų meilę jos viltys sudūžta. Supratusi, jog nepajėgs gyventi dvigubo gyvenimo grįžta į miestą, slegiama nevilties ji sutinka praleisti naktį kalėjimo kameroje su myriop pasmerktu nusikaltėliu, dėl ko netrukus tampa visuomenės atstumtoji, „pakaruoklio mergina“.

„Pasmerktoji Tonka“ nuo pirmų kadrų vystosi kaip pagrindinės veikėjos nutylėjimų ir dvigubos tapatybės, dvigubo gyvenimo drama, kurioje tai, kas visiems matoma priešpastatoma tam, kas nutylima bei slepiama. Laikui einant veikėjos tapatybių moralinė vertė susikeičia vietomis. Pvz., kai visiems išaiškėja tikroji, „gėdinga“ veikėjos profesija, žiūrovų akyse, priešingai, pasitelkiant ikonografinius simbolius, formuojamas šventosios kankinės, išpirkusios savo nuodėmes herojės paveikslas. Apie šią „atsivertimo per kančią“ temą dar filmo titruose sufleruoja jo epigrafu tapusi „Evangelijos pagal Matą“ eilutė: “Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.“

K. Antono filmas sekdamas E. E. Kischo socialiniu romanu vaizduoja  didmiesčio, žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą, gatvės naktines scenas, kurių dalyvių širdyse nuoširdžiai ieškoma humanizmo ir krikščioniškos moralės krislų. Bet kur kas didesnė meninė filmo vertė yra ne „realizme“, o ekspresionistinėje vizualinėje filmo kalboje, perteikiančioje dramatiškiausius filmo momentus ir veikėjų jausmus. Pvz., paskutinės nakties kalėjimo scenose ekspresionistinė šviesotamsa kuria labai intensyvią nuotaiką, o grotų šešėlius paverčia tarsi milžiniško voratinklio gijomis, kur savo laiką skaičiuoja aukos ir budeliai. Prancūzų poetas dadaistas, vienas siurrealizmo pradininkų Philippe Soupault savo kino kritikos straipsnyje (1930) apie „šį be galo tragišką filmą“ vienas pirmųjų išskyrė minėtas scenas, pavadindamas jas neužmirštamomis ir „paliekančiomis žymę kino istorijoje“. Šiose bei kitose filmo vietose įspūdingai taikoma daugkartinės ekspozicijos technika bei avangardinei stilistikai artimi vaizdo efektai – kaleidoskopiniai akių, rankų vaizdai. Liūdnas H. K. Andersono pasakas primenanti vaiduokliška finalinė fantazija dar ir šiandien palieka labai didelį įspūdį.

Filme „Pasmerktoji Tonka“ vaidmenis atlieka garsių ir talentingų to meto aktorių komanda. Vera Baranovskaja žinoma iš Vsevolodo Pudovkino filmo „Motina“ (1926), Johnas Mylongas vėliau tapęs Holivudo „etatiniu“ žanrinių juostų aktoriumi, čekų aktorius ir režisierius Josefas Rovenský, kurį matome su Luis Brooks minėtame G. W. Pabsto „Puolusios merginos dienoraštyje“.

Pagrindinį vaidmenį K. Antono filme atliko Slovėnijos aktorė Ita Rina (tikrasis vardas Italina Lida Kravanja). Nors šios tarpukario kino žvaigždės vardas šiandien nėra labai plačiai žinomas, jauna aktorė savo talentu jau buvo atkreipusi didžiųjų studijų dėmesį. Sakoma, kad aktorė atsisakė net trijų pakvietimų filmuotis Holivude, galiausiai turėjusi rinktis tarp tolimesnės aktorės karjeros ir savo santuokos, ji pasirinko pastarąją. Didžiausias I. Rina išgarsėjimas siejamas su vaidmeniu čekų rež. Gustav Machaty filme „Erotikonas“ (1929), retas filmas tuomet vaizdavo moters jausmus ir seksualumą taip atvirai ir sudėtingai, kaip šis. G. Machaty juosta atskleidė neabejotiną I. Rinos vaidybinį talentą, kuris dar kartą ryškiai ir įsimintinai sužiba K. Antono filme. „Pasmerktoje Tonkoje“ ji meistriškai įkūnija radikalią, labai plačią fizinę ir emocinę savo veikėjos kaitą: nuo naivios kaimo merginos iki gyvenimo dugną patyrusios gatvių ir smuklių gyventojos.

Režisieriaus K. Antono dalis ankstyvųjų filmų iki šių dienų neišliko. Jo pavardė šiandien neminima tarp žymiausių ankstyvojo kino kūrėjų. Apie šio kūrėjo biografiją nėra daug žinių. Susidomėjęs teatru ir kinu, metė tėvų jam numatytas medicinos studijas ir I pasaulinio karo metu kartu su kitu modernaus čekų kino pradininku Karelu Lamaču filmavo karinę dokumentiką. Vaidybiniam kine K. Antonas debiutavo su literatūrine ekranizacija „Čigonai“ (1921), laikomas vienu čekų lyriškojo kino pradininkų. Režisierių dar ne kartą ir vėliau trauks literatūros ekranizacijos. Nepasitraukęs į Vakarus nacių okupacijos metais,  jis sukuria „privalomąjį“ propagandinį (antibolševikinį) filmą „Baltoji vergija“ (1936), turėjusią būti atsaku Sergejaus Eizenšteino „Šarvuočiui Potiomkinui“ (1925) (bet nė iš tolo jam neprilygstantį nei menine jėga, nei išmone).

Šiandien „Pasmerktoji Tonka“ galima vadinti ne tik geriausiu rež. K. Antono filmu, bet ir vienu paskutiniųjų nebyliojo kino šedevru, žyminčiu šios medijos pabaigą bei nepelnytos užmaršties pradžios etapą, užmaršties, kurios dalimi, nepaisant P. Soupalt žodžių, šis filmas pats ilgą laiką buvo.

Straipsnyje naudojami kadrai iš K. Antono filmo “Pasmerktoji Tonka“

Sutrumpinta straipsnio versija buvo spausdinta festivalio Pirmosios bangos kataloge

0 comments on “„Pasmerktoji Tonka“: čekų modernizmo žymės kino istorijoje

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s