Dailė Literatūra Recenzijos Rekomenduojame

Klijai antikiniam romanui

300 paveikslų Petronijaus „Satyrikonui“


Lietuvoje nedažnai tenka pamatyti vien koliažo technika sukurtų dailės ekspozicijų, anonimo surengta paroda M. Žilinsko dailės galerijoje „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ išsiskyrė ne tik atlikimo kokybe, koncepcija bet ir turtingu intertekstualumu.

Kūriniai parodai sukurti pagal senovės Romos rašytojo Petronijaus „Satyrikono“ tekstus. Kilę iš siekio iliustruoti, komentuoti antikinį tekstą jie yra ir labai atviri įvairioms kitoms, pasirenkamoms ar atsitiktinėms, prasmėms. Bet kartu paveikslai neapsiriboja pačiais savimi, o tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme nukreipia žiūrovo žvilgsnį į pirminius jų šaltinius. Pasibaigus parodai belieka išreikšti viltį, kad kūriniai kada nors taps tikromis, knygos iliustracijomis.

Petro Burmanni leidimo „Satyrikono“ iliustracija

Pirmasis objektas, pasitinkantis parodos lankytojus tai dvi didelės antikvarinės knygos – 1743 metų Petro Burmanni leidimo „Satyrikono“ romanas ir antrasis tomas, sudarytas iš komentarų bei paaiškinimų. Galerijos ekspozicijoje aiškiai nurodyta, kam ir kada šie du tomai priklausė – Edwardui Williamui Stackhouse‘ui (1775–1853), Britanijos parlamento nariui ir kovotojui prieš vergiją. Jo žmonos Tryphena Browse vardas netgi sutampa su viena Petronijaus „Satyrikono“ veikėjų. Tačiau parodoje smulkmeniški autorystės nurodymai šitoje salės vietoje ir baigiasi, 300 paveikslų antikiniam romanui kūrėjas panorėjo likti anonimu, darbų ekspoziciją simboliškai palydi Hanso Arpo „Konkrečiojo meno“ manifesto (1942) eilutės apie meno kūrinių prievolę išlikti anonimiškais: „taip, kaip debesys, kalnai, jūros, gyvūnai, žmonės“.

Parodos autoriaus anonimiškumas motyvuojamas cituojant manifestus, bet prisiminus „Satyrikono“ autorystės problematiką šio menininko atsisakymas pasirašyti galbūt tampa ir labiau pagrįstas. Kaip yra nurodęs lietuviškojo „Satyrikono“ vertėjas, klasikinės filologijos tyrinėtojas prof. Jonas Dumčius, šio romano autorius nėra visai tiksliai žinomas. Rankraščiuose bei kitų antikinių rašytojų jis įvardijamas, kaip Petronijus Arbitras, o artimiausias šiai personai, anot vertėjo, yra istoriko Tacito „Analuose“ minimas imperatoriaus Nerono patarėjas (arbitras) estetiniais klausimais Gajus Petronijus, tačiau apie tai, kad jis buvo rašytojas niekur neužsimenama. Neatmetama galimybė, kad romano – žemosios, liaudžiai skirto literatūros žanro – autorius rašytoju tiesiog tuomet negalėjo vadintis.

Tacito minimas Petronijus 66 metais po Kr. apkaltinamas išdavyste nusižudo, „paskutines gyvenimo valandas praleidęs epikūriškai ramiai, puotaudamas su draugais, klausydamas eilėraščių“, prieš mirtį jis „surašė visas Nerono paleistuvystes (…) ir užantspaudavęs nusiuntė imperatoriui“ (J. Dumčius: Apie kūrinį ir autorių). Kai kas daro prielaidą, kad galbūt šie priešmirtiniai užrašai ir yra mums išlikęs romanas, tačiau šita versija maža tikėtina. Vis tik Petronijaus kūrinį gaubia nemažai neaiškumų: ar tikrai Nerono patikėtinis šį romaną parašė? Ir, jei taip, kada jį galėjo parašyti – dar prieš tampant imperatoriaus rūmų favoritu, ar specialiai sukūrė Nerono užsakymu, jo pramogai?

Petronijaus portretas

Istorikai mano, kad „Satyrikono“ romano būta nuo 16 iki 24 knygų, mums išlikusios yra 15 ir 16 knygos, parašytos 64-65 m. po Kr. Per amžius vis atsirasdavo netikėtų ir vėliau vis paneigiamų trūkstamų dalių falsifikatų, o įvairūs vertimai, komentarai ar tiesiog perrašinėjimai padėję išlikti kūriniui neginčijamos autorystės klausimą palieka aktualų.

„Satyrikonui“ paveikslus sukūrusį autorių, panorėjusį likti neįvardintu, taip pat galima iš dalies pavadinti perrašinėtoju, t.y. tuo, kuris pertvarkė, įterpė tam tikrus daiktus į jiems netikėtas vietas, vizualiai „perrašė“ paveikslams naudojamų objektų istorijas.

Parodos „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ darbai, T. Genevičiaus nuotraukos

Šie paveikslai tai „Satyrikono“ citatų iliustracijos (jos eksponuojamos šalia paveikslų, lietuviškas vertimas – J. Dumčiaus) sukurtos koliažo būdu. Koliažas šioje anoniminėje parodoje išryškėja kaip polifoninis veiksmas: romano personažus asociatyviai įkūnijančios nespalvotos senos (amžiaus ar net kelių senumo) žmonių fotografijos, žurnalų iškarpos, sendaikčių niekučiai slepia beveik neatsakomus klausimus ne tik apie ankstesnį jų būvį, paskirtį ir reikšmę, bet ir apie ankstesnius šių vaizdinių savininkus. Paveikslų veikėjams erdvę (pvz., iškilias, trimates dimensijas) sudaro ir įrėmina įvairių formų spalvoto kartono passe-partout, laikraščių karpiniai bei objet trouvé asambliažai. Modernistinėje dailėje išplėtotos technikos parodos autoriaus preciziškai įvaldytos, atpažįstamas asociatyvus siurrealistinis stilius, kuris yra naudojamas, kaip tam tikros, specifinės, atsitiktinių, alogiškų įvaizdžių sugretinimo dėka gimstančios kalbos galimybė.

Žodis koliažas į prancūzų kalbą atėjo iš žodžio coller, kuris reiškia klijuoti, pastarojo kilmė yra iš graikiško žodžio kólla, kuris reiškia klijai. Lotyniškas žodis collectus reiškia surinkti. 1912-1913 metais Pablo Picasso ir Georges Braque sukūrė paveikslus klijuodami įvairias skirtingas iškarpas. Kūriniuose jie panaudojo masinės kultūros, kasdienybės objektus, tokius, kaip laikraščiai, reklamos, plakatai. Meno istorikai teigia, kad pirmieji modernistų koliažai atvėrė naujas meno dimensijas. Žemosios, liaudies kultūros objektų panaudojimas dailėje, kvestionavo nusistovėjusius „aukštojo meno“ kriterijus. Panašia savybe pasižymi ir beveik keliais tūkstančiais metais anksčiau Petronijaus parašytas „Satyrikonas“.

Kaip nurodo antikos tyrinėtoja dr. Dalia Dilytė: „Lotyniškas žodis „satura“ (šnek. kalboje „satira“) yra gastronomijos terminas, reiškiantis mišrainę“, o eiliuotoji satyra – grynai romėnų literatūros žanras – buvo turinio, formų, žanrų mišinys. Tačiau Petronijaus „Satyrikonas“, nors ir sulydo įvairius kitus žanrus, yra labiau romėnų grynosios, moralizuojančios, pamokamosios satyros parodija. Pagrindiniai „Satyrikono“ veikėjai Enklopijus, Askiltas ir Gitonas nuolat patenka į amoralias ir gėdingas situacijas, iš kurių jie bando išsigelbėti, bet kartu ir mėgaujasi įvairiais ištvirkavimais; autorius juokiasi ne tik iš jų, bet ir, dar labiau, iš tų, su jais susiduriančių: aristokratų, buvusių vergų, poetų, filosofų. Šis romanas yra nepaprastai polifoniškas, čia kalba galybė įvairių, skirtingų balsų ir veikėjų.

Vokiečių literatūrologas Erichas Auerbachas (1892-1957) knygoje „Mimezis“ nagrinėja garsųjį „Satyrikono“ Trimalchiono puotos skyrių, kuriam dėmesio, žinoma, skiriama ir parodoje. E. Auerbachas analizuodamas vieno veikėjų kalbą, kurios dėka mes sužinome apie buvusio vergo Trimalchiono žmoną Fortūnatą ir kitus veikėjus ar pačią puotą, nurodo, kad „ši kalba tai prastuoliškas, klampokas, neišsilavinusio miestiečio prekeivio žargonas, kimšte prikimštas klišių, o dėstoma viskas su ta sangviniška intonacija, kuri išreiškia gyvus, bet trivialius afektus: nuostabą, žavėjimąsi, prisiekinėjimą, gūžčiojimą pečiais, gyrimąsi. (…) Taip tad šis, geraširdis pavaizduoja ne tik Fortūnatą, Trimalchioną ir jų užstalės bendrus, bet ir, nieko nenutuokdamas, pats save.“ (E. Auerbach „Mimezis“, psl. 33). E. Auerbachas pastebi, kad veikėjo kalba, kaip ir Homero poemose – ryški, smulkmeniška ir vienareikšmiška, nieko neslepianti ir nepraleidžianti. Bet, pasak vokiečių literatūrologo, „Satyrikone“ yra ir ryškus skirtumas nuo Homero stiliaus: tai kraštutinis veikėjų subjektyvumas, veikėjų, kalbančių savo balsu, kurie nėra tapatūs Petronijui, kurių akimis autorius nušviečia situaciją. Taip sukuriamas išmoningas perspektyvinis metodas, „lyg ir koks dvigubas atspindys“, kurio analogų antikinėje literatūroje daugiau nelabai yra žinoma: „stalo kaimynas vaizduoja užstalės draugiją, kuriai jis ir vidiniu, ir išoriniu atžvilgiu pats priklauso, todėl požiūrio taškas perkeliamas į patį paveikslą, šis paveikslas darosi gilesnis ir atrodo, visą vaizdą apšviečianti šviesa sklistų iš vienos jo paties vietos.“ („Mimezis“, psl. 34). Panašų metodą tyrinėtojas aptinka ir Marcelio Prousto bei į jį panašių, modernių, šiuolaikinių rašytojų kūriniuose. Tuo, o taip pat ir todėl, kad čia labai tiksliai apibūdinama visuomeninė aplinka, žmonių pažiūros, anot E. Auerbacho, „Satyrikonas“ yra „artimesnis šiuolaikinei realistinio vaizdavimo sampratai, nei bet kuris kitas išlikęs antikos veikalas“. Šio romano autoriui „tarsi kokiam šiuolaikiniam realistui garbės reikalas yra be stilizavimo atkurti bet kokią kasdienišką savojo gyvenamojo meto aplinką su jos visuomeniniu pamatu ir leisti veikėjams kalbėti savuoju žargonu“, rašo E. Auerbachas („Mimezis“, psl. 38).

Su tokiu romano daugiabalsiškumu dera minėta parodos paveikslų polifonija. Šie paveikslai nėra iliustracijos tradicine prasme, jie nekuria realistinės tikrovės iliuzijos, o objektai  – praėjusių laikų, praėjusių kultūrų vaizdiniai. Tai vaizdai, kurie šiandien netekę savo pirminės – tikrovės reprezentacijos – funkcijos, juos atpažįstame, tik kaip tam tikros kultūros ženklus ir simbolius. Jų asociacijose ir sugretinime su tekstu užgimsta ironiški vaizdiniai, kuriuos galima pavadinti tradicinės iliustracijos parodija. Žinome, kad ir patį „Satyrikoną“ tyrinėtojai vadina graikų romano ir romėnų moralizuojančios satyros, t. y.,  tradicinių antikinių žanrų parodija.

Lotyniškas žodis antiquus reiškia senovinis, senų laikų. Santykis su praeitimi yra svarbus tiek „Satyrikone“, tiek pačioje parodoje. Paveiksluose ryšys su per amžius nutolusiais laikais ir medžiaga kuriamas iš nereikšmingų kultūrinių trupinių, tokių kaip saldainių popieriukas, cigarečių pakelis, adatų dėžutė, kažkieno į sendaikčių turgų atnešta nežinomų žmonių fotografija.

Paveikslus su antikiniu tekstu sieja ir tam tikrų motyvų naudojimas. Šie motyvai antikiniais yra plačiąją prasme, pvz., vienur kitus pastebimi lotyniški žodžiai (pvz., Rustica ant rašymo plunksnų pakelio), tarsi ne savo vietoje patupdytos, į kažkokį joms neprideramą interaktyvumą su kitais „veikėjais“ ir objektais stumiamos išdidžios antikinės skulptūros, graikiškų šventyklų formų karpiniai, sardinių  aliejuje dėžutė, su Minervos vardu ir su šios dievybės atvaizdu (romano scena iš praturtėjusio buvusio vergo Trimalchiono namų,  ant kurių sienos jis nutapytas žengias į Romą vedamas deivės Minervos), ar tiesiog šuolyje sustingę kažkokių praeities olimpiadų atletų kūnai.

Parodos paveikslų eklektika ir ironija, tradicinio iliustratyvumo atsisakymas ne vienam gali priminti laisvą ir originalią Frederico Fellinnio filmo „Satyrikonas“ interpretaciją. Žymusis kino kūrėjas kažkieno paklaustas dar tik apie ketinimus statyti šį filmą, pasakė, kad tai bus fantastinis filmas apie praeitį. Panašiai galėtume atsiliepti ir apie 300 paveikslų „Satyrikonui“ parodą. Žiūrint į šiuos koliažus galima spėti, kad jų kūrėjas turėtų būti ne tik aistringas kolekcionierius, bet, ir neaprėpiamų fantazijų sferų lankytojas.

Sutrumpinta straipsnio versija buvo publikuota dienraštyje Kauno diena

0 comments on “Klijai antikiniam romanui

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s