Dailė Lietuviški kontekstai Mėnesio tema Perkėla Recenzijos Rekomenduojame

Elena Jakutytė. Kaukės, pasakos ir šventieji

2021 m. minime grafikės Elenos Jakutytės šimto dešimties metų jubiliejų. Kviečiame paskaityti ištrauką iš knygos apie jos kūrybą.

Elena Jakutytė (1911-1999) – iš esmės, vos kelių,  XX a. 6 ir 7 dešimtmečių dailininkė (po to jos idėjos nebebuvo realizuotos, liko eskizų lakštuose ir prisiminimuose) geriausiai pasijusdavo pasakos, mito ar legendų teritorijose. Pradėjo eksponuotis su priverstine „kūrybine ataskaita“ (nes įstojo į dailininkų sąjungą 1952 metais, kasmet tekdavo sudalyvauti grupinėse parodose)  t.y. nuo interjero natiurmortų, vaikiškų knygų iliustracijų ar ekslibrisų eksponavimo, ilgainiui ėmėsi didesnio formato grafikos kompozicijų, iš kurių išsikristalizavo jos gyvenimo leitmotyvas – Šv. Jurgio kova su drakonu.

Elena Jakutytė: Šv. Jurgis, be datos, pop., mišri technika, 46 x 33 cm, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus

Pirmieji šeštojo dešimtmečio tempera ar guašu ant kartono atlikti darbai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, tapybos fonde: gėlių natiurmortai, moterų portretai, laužytų linijų, deformuotų pavidalų kompozicijos su figūromis. Kai kurių jų komponavimai centre, išdidinti pavidalai, diagonalės bus meistriškiau pakartoto šv. Jurgio įvairiuose sprendimuose. Elenos tapybinė patirtis ir tebuvo tramplynas vėlesnei grafikai, jai daug svarbesnį už spalvą buvo įrėžtos linijos linkis; iš linijų (ne iš spalvų kontrastų) ji konstruodavo ir geometrines formas, ir aptakesnius pavidalus. Apmąstydama šiuos darbus, Elena jau galvojo apie didelius grafikos formatus (iki tol daugiausiai buvo sukūrusi ekslibrisų), nes po šių tapybos pavyzdžių ji ėmėsi grafikos kompozicijų.

Dar prieš tai (6 dešimtmečio pabaiga) pati įdomiausia Elenos tema buvo portretinės kaukės. Šią temą dailininkė aptarinėdavo su broliu ir net sulaukdavo iš jo pavyzdžių – įvairių žemynų ir tautų kaukių atvaizdų iškarpų[1]. Jos „Kaukių“ ciklą pripažino ir Lietuvoje: Elena eksponuodavo darbus parodose, o Lietuvos grafikos albume buvo išspausdinti keli kaukių pavyzdžiai.[2] Ypatinga šiose kaukėse tai, kad Elena sugebėjo susieti lietuviškus veido bruožų prototipus, pvz., išryškėjančius Užgavėnių šventimo metu, su pasaulinių tautų mitologija (brolio siųsti pavyzdžiai). Visa kas įspūdingiausia sukosi Elenos galvoje, turėjo pasirodyti jos 50-čio jubiliejinėje parodoje 1961 metais, bet paroda neįvyko, mirė mama, Elena susirgo, nutrūko ir kūryba.

Tik po kelerių metų (1964–1965) Elena surengė savo pirmąsias ir paskutines (jai gyvai esant) personalines parodas Kaune (Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ir Vilniuje (LTSR valstybiniame akademiniame dramos teatre, dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Elena kūryboje tikrai negalėjo apeiti Tolimųjų Rytų kultūros temos. Žinoma, pirmiausia ją domino gimimo vieta – Buchara. Tarp dailininkės užrašų yra išlikę keletas pieštuku pasižymėtų nurodymų dėl kelionės į šį miestą (be datos). Bet ši planuota kelionė taip ir neįvyko. Taip pat Elenai, smalsiai dailininkei, ne tik Europos menas, bet ir egzotiškos kultūros palikdavo nemenką įspūdį, dėl to brolis jai siųsdavo įvairiausios literatūros. Todėl visiškai suprantamos jos kitų kultūrų mitologijos traktuotės grafikoje, nors plačiau ji neišvystė šios temos (prie tokių darbų galima priskirti ne tik neišlikusį darbą  „Jemena“, bet ir „Aidą“ – kalnuotose vietovėse pavaizduotą persišviečiančią pasakišką būtybę).

Elena Jakutytė, iš kaukių ciklo, ne datuota, popierius, tušas. Vidmanto Miliūno archyvas

Tarp kitų kūrinių yra įrašytas medžio raižinys „Jurgis“ (46 x 34,5 cm, 1960 m., neišlikęs). Elena, pradėjusi rodyti „Šv. Jurgio“ darbą šioje parodoje, tarsi pasitikrino, kad galima jį traktuoti kaip „liaudies padavimą“ ir toliau vystė šią temą. Iš Kauno parodos (30 grafikos lakštų ir 10 ekslibrisų) ji atrinko pačius stipriausius savo darbus romantiniais pavadinimais ir eksponavo mažesnę, bet rinktinę iš svarbiausių jai pačiai darbų, parodą Vilniuje, dramos teatre. Antrojoje parodoje nebeliko nei soc. didvyrių portretų nei HES statybų (rodyta 20 darbų, paroda 1965 metais). Parodai buvo išleistas lankstukas (nespalvotas, 3 atlenkiami lapai) su Ingridos Korsakaitės tekstu. Menotyrininkės tekste ypatingas dėmesys buvo skiriamas „Kaukių“ darbams: „(…) Parodoje eksponuotas E. Jakutytės „Kaukių“ ciklas. Tai nėra tikslus etnografinių kaukių atkartojimas. Ši savotiška lietuviškų kaukių kolekcija, atkurta grafikoje, turi savarankišką vertę. Geriausiuose ciklo raižiniuose dailininkė išreiškia įvairių žmogiškų charakterių, nuotaikų, socialinių tipų esmę, kituose – siekia daugiau dekoratyvaus įspūdžio. Kaukių motyvai perteikiami specifiškai grafiškomis priemonėmis, plokštuminiais juodo-balto kontrastais, atspindi ir medžiagines liaudies kaukių ypatybes (odos, medžio, pakulų, šerių panaudojimą). Siekdama ekspresijos ir dekoratyvumo, dailininkė supaprastina, apibendrina formas, dažnai panaudoja ritmiškas aplikacines kompozicijas. (…)“[3].

„Kaukių“ tema buvo jau išplėtota Elenos kūryboje, o „Jurgio“ ir liaudies dainų motyvai dar tik buvo apgalvojami, panaudojami atvirukų projektams. Po personalinių parodų 1965 metais parodų komitetas nutarė nupirkti dailininkės grafikos darbą „Aidas“ (1964 m., medžio raižinys)[4], o Elena pradėjo dar dažniau rodytis grupinėse parodose. Panašiu metu Elenos piešiniai tušu buvo reprodukuojami reprezentaciniame tuo metu kultūros žurnale „Pergalė“[5]. Bet bene didžiausios garbės ji susilaukė visąsajunginėje Maskvos parodoje 1967 m. Po šios parodos jos ir keleto kitų lietuvių atrinkti darbai buvo eksponuojami įvairiose vietose, Bulgarijoje ir kt.[6].

Septintasis dešimtmetis Elenos kūryboje buvo ypatingai produktyvus, šiame etape grafikė daug laiko ir minčių buvo paskyrusi savo išskirtinei temai – šv. Jurgio kompozicijai. Apie dvidešimt šios kompozicijos variacijų (skirtingų laikotarpių ir technikų) yra saugomų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejų grafikos fonduose, pas privačius kolekcionierius ar draugus, kolegas. Ankstesnieji darbai oficialiai ne visada buvo vadinami šventojo vardu, prie kai kurių yra išlikę stebuklinės pasakos motyvai – „Slibinas“ ar „Pasaka apie slibiną“. Tokia slibino ir karžygio su ietimi kompozicija Elenos darbuose būdama gana abstrakti leido interpretuoti gėrio ir blogio kovą be religinio paaiškinimo, bet kodėl dailininkė išsirinko šią teologinę, sudėtingą ir dviprasmišką (žudymo aktas) temą, šį tikėjimo ir krikščionybės simbolį, matyt, išliks paslaptis. Anot grafikės mokinio architekto V. Miliūno, dailininkė pradėjo kalbėti apie katalikybę ir tikėjimo laimę tik po kunigo Eugenijaus Bartulio (dabar Šiaulių katedros vyskupas) apsilankymo pas ją namuose (dailininkė jau sunkiai sirgo, neišeidavo iš namų) apie 1995 m., o iki to laiko ji neatviraudavo religinėmis temomis.

Grafikė kūrė autorine technika, kuriai ne visada prireikdavo spaudos presų. Medžio raižinius padarydavo su savo senoviniu kambaryje laikomu presu, o mirguliuojantį foną išgaudavo su šaukštu ar kitu sunkesniu namų apyvokos daiktu (iš mokinių prisiminimų).  Su jų pagalba buvo sukuriamas sidabrinis blizgesys, tonų gausa; viską pati daranti dailininkė buvo be galo kruopšti ir darbšti. Būdama reikli pati sau ir kitiems, Elena dažnai perdarydavo savo darbus, neapsistodavo ties monochromine grafika, o išbandydavo daugybę pustonių ir atspalvių. 

Šias pastelinių atspalvių variacijas matome daugumoje jos darbų: tai iš pilkų dėmių išsiskleidžiančios žydrų, rausvų, gelsvų ar rusvų atspalvių formos. Nors grafikė dažnai darydavo to paties atspaudo įvairius, spalvotus arba nespalvotus variantus (pvz., „Šv. Jurgis“, 1966 m., pop., mišri technika., 47 x 38 cm ir „Šv. Jurgis“, be datos, pop., linoraižinys, 45,5 x 37 cm), bet visą laiką juose išlaikydavo savos stilistikos bruožą – mirgėjimo, raibuliavimo įspūdį. Dažnai rinkdamasi linoraižinį, Jakutytė būtinai išnaudodavo ir austos medžiagos privalumą, grublėtas, raštuotas pavidalas prisidėdavo prie mirguliuojančio paviršiaus – taip nutolusios formos susiliedavo su horizontu, o priartėti joms leisdavo tik išryškinantys, stipriai įbrėžti kontūrai.

Elena Jakutytė: Šv. Jurgis, be datos, pop., mišri technika, 50 x 27 cm, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus

Šitaip besistengdama išgauti žavintį, nes reikalaujantį atidos, foną, susijungiantį diagonalėmis su žmogaus, baisingo gyvio ar ieties pavidalais, darbų autorė priverčia ir žiūrovą paskęsti stebukliniame mąstyme. Todėl kartais, žiūrint į šv. Jurgį ant kalvos besmeigiantį ietį į slibiną, optiškai pagavios formos, nenusakoma spalvinė faktūra pradeda žaisti su žiūrovu ir leidžia vaizduotis vietoj mūšio kalvos – jūros ir bangų pavidalus, o vietoj kario – irklininką, besigalynėjantį savu irklu su gamtos stichijomis.

Nuolat bandydama šventojo kirtį perteikti vis kitaip, ji pakeitė ir nusistovėjusią, liaudies mene dažnai sutinkamą siužetinę liniją – šv. Jurgis raitas ant balto žirgo su ištrauktu kalaviju arba aukštai iškėlęs lūžusią ietį triumfuoja. Dailininkė mums atskleidė ankstesniąją kovos akimirką, ne tokią populiarią ikonografijoje. Jai svarbiausias šios istorijos momentas – tai ieties smeigimas į slibiną, kuomet nebėra jokių pašalinių detalių (net žirgo), kuomet karys, pabaisa ir ietis susijungia į vieną neišskiriamą besiraitantį, besilenkiantį ar atsitiesiantį trilypį pavidalą. Šis daugiabriaunis pavidalas, figūra kartais sužybsinti kaip deimantas, kartais nušvintanti kaip sidabras, tamsumose primena androgeninę figūrą – savyje nešiojančią ir požemių, ir dangiškuosius pasaulius.

Pasakų pasauliai, kovos su demonais – tiko prie to meto liaudies meno ypatingo propagavimo. Liaudies pasakos, dainų siužetai, liaudies meistrų religinės skulptūrėlės – visos šios „tautosakinės intonacijos“ buvo teigiamai vertinamos, nes „įgavo naujų bruožų, buvo pajungtos vienam iš pagrindinių socialistinio realizmo reikalavimų – priartinti meną prie plačiųjų masių“[7].

Iš tikrųjų Elenos darbai ir negalėjo būti kitokie – ji jau iliustracijose išbandė realizmo privalumus ir trūkumus, todėl grafikos atspauduose nebegrįžo prie to, o rėmėsi vakarietišku kontekstu. Nuo senų laikų pamėgusi modernizmą, ji nevengė dekoratyvių planų, laužytų geometrinių formų su apibrėžtais kontūrais ar, atvirkščiai, abstrakčių ir susiliejančių pavidalų. Tiek šv. Jurgio, tiek dainų siužetų figūros nepasižymi tikslia anatomija ar romantizuotu grakštumu, o veikiau yra keistai elegantiškos savo grubia, net primityvia ir iškalbinga linija, kuri jungia plačias ir siauras juostas, kelia figūros galvą ar užlieja žole kojas/galūnes. Elenos grafika – vieniša žiūrint į  Lietuvos XX a. grafikos tradicijas. Ji mokėsi visą gyvenimą ir galbūt daugiau išmoko studijuodama Vakarų literatūrą, kartu dirbdama su mokiniais nei studijų metu.

1970 metais Elena atsisakiusi pedagogės darbo, pagal sovietmečio kūrybinę  charakteristiką: „išėjusi pensijon, atsidėjo vien kūrybiniam darbui“[8], tarsi turėjo sukurti daugiau kūrinių nei anksčiau, tačiau taip neįvyko. Grafikė kartais kūrė pavienius darbus, išvykusi į kūrybines komandiruotes (Palangos dailininkų namai) eskizavo žvejų portretus ir tęsė savo „Kaukių“ ciklą (daugiausia anglis ant popieriaus, kai kur tempera, guašas; dauguma kurti Palangoje 1980 metais, vienas piešinys datuojamas 1988 m.). Naujų ciklų nebepradėjo – jos sveikata prastėjo, todėl net išvažiuodama į kūrybinę kelionę ji pasiteiraudavo, ar nereikės pasirašyti sutarties dėl darbų sukūrimo.[9] Nebenorėjo įsipareigoti, paklusti dirbtinoms taisyklėms, charakteris tapo griežtesnis. Kaip prisimena Miliūnas: „Mokytoja iki paskutinių dienų išliko labai savarankiška ir per didelis lankančių rūpestingumas uždarydavo jiems duris…“[10] Bet inovatyvios mintys, tokios kaip užrašų vaizdų kūrimas ant drabužių, jos naujos knygos apie kaukes sumąstytas maketas (knyga taip ir nebuvo išleista) ar kažkas abstraktesnio dažnai buvo išsakomos ją aplankantiems mokiniams.

Iš Roberto Antinio el. laiško, 2013 m. lapkričio 11 d., Kaunas:

Laisvės alėjoje „Blyninėje“, šalia kino teatro „Romuva“ valgiau lietinius. Tuo metu dailininkas Vidmantas Miliūnas užsuko avižinės košės: įdėjo į indelį ir sako: „Nešu Elenai“. Aplankom. Pas ją šnekučiuojamės. Elena sako: „Pagalvokite, yra tema „Mintis“. Ir dovanoja man knygą „Moderni skulptūra“. Tais laikais reta ir labai brangi knyga. Ir dabar ją vartau. Tarp puslapių sušmėžuoja Elena, jos pasiūlyta tema „Mintis“. Prisipažįstu – tos temos dar nepradėjau. Tačiau apie Eleną dažnai pagalvoju.

Straipsnis parengtas pagal knygą: Kristina Budrytė-Genevičė. Elena Jakutytė 1911-1999. Grafikos pasaulio suvokimas ir darna. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius. 2013.

Knygą Elena Jakutytė 1911-1999. Grafikos pasaulio suvokimas ir darna galima įsigyti Dailininkų sąjungos Kauno skyriuje Rotušės a. 27, Kaunas arba susisiekti el. paštu info@kritikosatlasas.com


[1] Iš brolio Vlado laiško (nedatuotas, nėra laiško pradžios): „Priedo Elenutė gauna kelias Okeanijos kaukes – laukinių tautelių gamintas, o taip pat ir šių dienų fabrikinio darbo kaukes – pirmosios įdomios originalumu, kitos – „sužmogintos“. Licinos – įdomus daiktas. O, turbūt, niekas dar ligi šiol visokių „licinų“ (vad. portretų) nėra tiek pridaręs kaip tasai Picasso, arba, žemaitiškai tariant, Pikus išmislinčius. Jei dar kartą praveri Tavo gautas iliustracijas – ypač žmonių bei licinų ar kaukių vaizdavimus – bus gerai, vis šis tas nauja gali būti atrasta“. Laiško yra išlikę tik vienas lapas (2-as ir 3-ias puslapiai). Čia cituojamas 3 puslapis, atspaustas mašinėle, kita lapo pusė – parašytas tekstas ranka žydru rašalu. Kai kada tokį rašalą Vladas naudojo 1957 metų ar 1959 metų laiškuose, todėl galima numanyti, kad šis laiškas yra panašaus laikotarpio.

[2] Lietuvos tarybinė dailė, Vilnius: Valst. politinio ir mokslinio instituto leidykla, 1960. Grafikos skyrius: E. Jakutytė, „Kaukės“, 1957 m., 168–169 iliustracijos. Įžanginį straipsnį parašė dailėtyrininkė Pranė Jonaitytė-Svičiulienė.

[3] E. Jakutytės grafikos darbų paroda. Vilnius: Lietuvos TSR Teatro draugija, LTSR Valstybinis akademinis dramos teatras, Lietuvos TSR dailininkų sąjunga. Įž. žodis – Ingrida Korsakaitė. Lankstukas atspaustas be datos. Ant lankstuko viršelio atspaustas Elenos Jakutytės „Pavasaris“, linoleumas, paskutiniame lape – „Mūza“, medis. Iš tikrųjų, darbas „Mūza“ turi savo tikrąjį pavadinimą – „Angelas Sargas“, 1960 m. (medžio ofortas). Bet tiek Kauno, tiek Vilniaus parodoje šis darbas dėl tų pačių politinių priežasčių buvo pavadintas romantizuotu menininkų mėgstamu „Mūzos“ vardu. Taip pat vėlyvajame brolio Vlado laiške (1986 m. gegužės mėn. 5 d.) šis Elenos darbas atspaustas ant storesnio popieriaus ir paminėtas kaip angelas: „Šio laiškelio puošmena, kaip matai atspaudas iš tavosios parodos katalogo. Įdomi pati mintis (raižinio): angelas (tai – kirtis) pasišovęs vilyčia smogti. Tai buvo seniau (kataloge metai nepažymėti – kada paroda buvo?). O kokie užmačiai, ketinimai šiuo metu?“. (Kalba netaisytas – red. pastaba).

[4] Elenos Jakutytės byla, nr. 47, LDS Kauno skyrius. LSSR kultūros ministerija. 1965 rugsėjo 20 d. Dail. Jakutytei Elenai: „Jūsų darbas „Aidas“ medžio graviūra, 150 rub,- Parodinio komiteto yra priimtas 1965 m. kovo 6 d. užpirkimui. Prašome iki š. m. spalio 15 d. pristatyti į Kauno arba Vilniaus dailės muziejų privalomus minimo darbo 5 egz., kurių nepristačius nutarimas minimą darbą įsigyti bus anuliuotas. Meno reikalų valdybos inspektorius B. Baliulevičius.“ (kalba netaisyta – red. pastaba).

[5] Pergalė, 1965, nr. 5, Treinys Pranas, Paskutinis patepimas. Antikristas (aprašymas) iš knygos „Saulėlydžio vieversys“, p. 24–48. Elenos Jakutytės piešinys teksto pradžioje; Pergalė, 1966, nr. 3, Antanas Jonynas, Šuliny. Romanas, p. 11–46, piešinys teksto pradžioje ir Pergalė 1966, nr. 4, romano tęsinys, p.12–47.

[6] Georgijus Čaikovskis. Puikūs tarybinės taikomosios dailės pasiekimai. (Rašoma taip pat ir apie dailininkus S. Krasauską, E. Jakutytę ir kt. bei jų darbus visasąjunginėje parodoje Maskvoje 1967 m.). Пламык (София), 1968, Но.22, с. 92–94.

Kauno skyriaus grafikų sekcija irgi užfiksavo Elenos kūrybos pasisekimą savo ataskaitoje 1967–1968 m.: „reikia pažymėti ypač sėkmingai estampo srityje kuriančius grafikus: tai Elena Jakutytė, kurios spalvotų estampų ciklas lietuvių liaudies dainų temomis buvo gerai įvertintas respublikoje ir Maskvoje vykusiose parodose. Jos darbai pabuvojo demokratinėje Vokietijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Pasirašė sekcijos pirmininkas Vytautas Banys. F. 458, ap. 1, b. 116, l. 2.

[7] Ingrida Korsakaitė. Gyvybinga grafikos tradicija, Vilnius: Vaga, 1970, p. 93.

[8] Elenos Jakutytės byla nr. 47, LDS Kauno skyrius. 1981 metų charakteristiką pasirašė Kauno skyriaus valdybos pirmininkas Sigitas Nenorta (1933–1999), lietuvių ir rusų kalbomis. Gali būti, kad charakteristikos prireikė Elenai bandant gauti leidimą kelionei į Australiją.

[9] Elenos Jakutytės byla nr. 47, LDS Kauno skyrius. „Pareiškimas. Prašau skirti mane į kūrybinę komandiruotę Palangoje 9.I-27.II laikotarpyje. Elena Jakutytė, 1979 XII 28. Pastaba: jeigu vykstant Palangon būtinas sutarties surašymas, tai nuo komandiruotės atsisakau“. (Kalba netaisyta – red. pastaba). Matyt, iš Elenos niekas nereikalavo sutarties ir darbų, nes pirmininko prierašas skelbė, kad „kūrybinėje stovykloje pabuvojo“. Be to, iš Palangos Elena atsivežė daug kaukių eskizų.

[10] Iš Vidmando Miliūno el. laiško 2012 01 25 teksto autorei.

0 comments on “Elena Jakutytė. Kaukės, pasakos ir šventieji

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s