Kiek kilometrų nuvažiuota?

Kiek kilometrų nuvažiuota? – klausia grafiko Evaldo Mikalauskio žmogus paveiksle. Mažas žmogus mažame pasaulyje, mažame automobilyje, į kurį telpa mažas grafikos presas, galintis mažu tiražu papasakoti ilgą istoriją. Istoriją apie kačialką ir gladilką. Mecotintą ir jos pritaikymo principus socialinėje-administracinėje terpėje. Grafika, jei vertinsime tradiciškai, gali ir šiais, medijų, laikais būti suprasta kaip kamerinis žanras. Neapsigaukite! Jos galia slypi tiraže ir sykiu atspaudo paklaidoje. Jos paplitimas gyvenimo sferose stulbinamas, tik ji neidentifikuojama kaip menas. Laikraščiai, meno atspaudai, pinigų kupiūros ir monetos–visa tai grafika. Reklama tentuose ir ekranuose yra grafika. Net ganėtinai pabodęs pikselis, t.y. tas spalvos fotonas, pramušantis visas sienas ir generuojantis juodąsias nuostatų ir įsitikinimų skyles, sumalantis ir iš naujo kuriantis pasaulius, yra grafika.

Kodėl įdomi grafika? Grafikos kūrimo principai yra analogiški visuomenės formavimo principams. Pavyzdžiui, mecotintos grafikos klišėje kačialka sušiauši paviršių, pakeli „šakneles“, o gladilka^[1] užlygini pernelyg ekspresyvius „arimo“ kraštus, pakerpi „viršūnėles“. Šis principas – tai galimybė nuo juodo grįžti į baltą ir iš balto virsti juodu. Grafika – tai subtilus šablono formavimo procesas. Juk visa tai, ką sukuriame, yra mūsų pačių atspaudai, kopijos, tegul limituotas, bet daugiaveidis tiražas.

Šis projektas savo ištakomis siekia Kauno grafikų sekcijos inspiruotą „Džiazuojantį estampą“. Tačiau organizatorių komanda (šių eilučių autorius, grafikė Jūratė Rekevičiūtė, TV laidų prodiuseris Ričardas Rickevičius), nusprendusi naujam požiūriui į grafikos meną suteikti tarptautinį rezonansą, pavadinimą pakeitė į „Now Art Now Future“ (trumpiau – „Now Art“). Jį gavome populiaraus pankiško slogano neiginį „no“ pakeitę teigiamu „now“. Pesimistinį niurzgėjimą, protestą prieš abstraktų „kažką“ konvertavome į principinį darymą – „dabar“. Savo teoriją nusprendėme paremti praktika. Sukurti projektą, kurio pobūdis, stilius, veiksmų seka leistų įgyvendinti pasirinktą meno pristatymo visuomenei modelį.„Now Art“ atsirado dėl vienos priežasties – dėl noro laisvai kurti ir laisvai bendrauti, galvoti ir kvėpuoti; sukurti projektą nuo koncepcijos, nuo logotipo iki tarptautinių ryšių tinklo, autonomiškos struktūros. 

Visi keliai vedė į Klaipėdą

Lietuvos grafikos meno projekto, peraugusio į tarptautinę grafikos bienalę, istorija yra apie tai, kaip menas gali paveikti ne tik meno vartotoją, žiūrovą, bet formuotis kartu su ji organizuojančia įstaiga. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) inspiravo šį projektą ir buvo jo inspiruojamas. Reklama – edukacija – vartotojas – renginys – kūrėjas – kūrinys buvo neatsiejamos meno proceso grandys. „Now Art“ labiau nei bet kuris kitas projektas išreiškė KKKC esmę ir misiją – kalbėtis su žmogumi apie meną. Projektas buvo tarsi akmenukas, mestas į meno vandenį, kurio raibuliai pasiekė visus: menininkus, žiūrovus ir net nieko neįtariančius praeivius.

„Now Art“ formavo aplinką ir buvo meno pateikimo vektorius. Atidarymų turas 3 dienas vyko Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos parodų erdvėse, tiesė kultūrines paraleles, kuriomis keliaudami mes, Lietuvos ir užsienio menininkai, kuratoriai, meno gerbėjai ir savanoriai, manėme, kad būtina supažindinti žmones su menu esančiu jų gyvenamojoje aplinkoje, pasiūlyti naują kultūrinę bendravimo ir laisvalaikio praleidimo formą. Pirmoji Lietuvoje galerija ant ratų įsikūrė traukinio vagone ir 3 savaites kursavo geležinkelio maršrutais po visą šalį. Tada dar mediniame vagone buvo įrengta žaisminga erdvė, kurioje retai į meno galeriją užeinąs pilietis galėjo susipažinti su grafikos kūriniais ir meno idėjų pasauliu, skaityti šmaikščius tekstus, netgi liesti meno kūrinius, vaikai (o gal ir suaugusieji?) – žaisti su jais.

PROJEKTAS ĮSIBĖGĖJA

Meniškai pankiškas sloganas NOW ART NOW FUTURE sugalvotas per 1 parą.

2005m. parodoje „Art for free“, „Meno parko“ galerijoje, menininkams, dalyvaujantiems projekte, buvo pasiūlyta apskaičiuoti savo kūrinio bei kūrybos kaštus elementariais buitiniais ir kitais kultūros ekvivalentais, statistiniam vartotojui suprantama kalba. Kitaip tariant, į kūrinio kainą įtraukti dirbtuvės eksploatacines išlaidas, suvartotus elektros kilovatus, vandens kubus, dažus ir kitas medžiagas, vyno butelius bei duoną kasdienę. Organizatoriams ne mažiau rūpėjo ir tai, ko ir kiek turėjo atsisakyti žiūrovas, kad ateitų į šio projekto parodas ar vietoje CD įsigytų bilietą (gal jis nepirko naujos knygos ar nepažiūrėjo mėgstamos TV laidos).

2005 m. gegužės 3d. 16.45 val. įvyko pirmasis„Meno galerijos“ant bėgių reisas maršrutu Vilnius–Varėna.

Kauno miesto Rotušės aikštėje grafiką išleidome iš rėmų tiesiogine prasme. 500 balionų nuskraidino žinią į stratosferą. Į orą pakilo ir pirmas grafikos meno kūrinys – oro balionas, sukurtas iš J.Rekevičiūtės didelio formato darbų.

Gegužės 5-ąją 18 val. KKKC – meno akcija „Didžiausias grafikos kūrinys“ (fiksuojamas Lietuvos rekordas). Klaipėdoje žiūrovų kojomis buvo atspaustas 18 kvadratinių metrų linoraižinys (aut. Jūratė Rekevičiūtė, Lidija Dubauskienė, Eglė Vertelkaitė).

Režisierius Ričardas Rickevičius sukuria filmą apie projektą RISE.

Projektas vis labiau įsibėgėjo. Kas antrus metus vyko bienalė, o nelyginiais metais buvo ruošiamas naujas konceptas, įgyvendinama serija paruošiamųjų renginių, dirbama su archyvu.

2006m., sparčiai daugėjant projekto dalyvių, nusprendėme nebedėti portretinių fotografijų. Jos buvo klaikiai neskoningos ir brutaliai vienodos, tad paprašėme tapytojo Virginijaus Viningo sukurti dalyvių šaržus. Taip projektas pasipildė dar vienu meno kūriniu.

2006m. bienalės pavadinimas FREEDOM klausė: kas yra laisvesnis –ar tas, kurio laisvė apribota, bet turi laiko į valias, ar tas, kuris formaliai laisvas, bet„neturi“ laiko niekam? Menininkai įgyvendino edukacinį projektą su Panevėžio pataisos namuose kalinčiomis moterimis. Pirmą kartą Lietuvoje lygiomis teisėmis meno projekte dalyvavo ir ne profesionalai. Grafikai J.Rekevičiūtė, E.Vertelkaitė ir E. Mikalauskis 15 įkalintų moterų mokė spalvoto linoraižinio, sausos adatos, oforto technikos. Bienalės heroje tapo Olga – pro grotas įsiveržusi grafika jos gyvenimą apvertė aukštyn kojom. „Kai iš čia išeisiu, noriu studijuoti dailę Šiauliuose“, – tada prisipažino ji.

2007 m.,belaukiant antrosios bienalės, pirmą kartą Lietuvoje surengtas visuomenei atvirų grafikos workshopų ciklas. Kauno ryšių istorijos muziejus (workshopas Nr.1) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (workshopas Nr.2) dvi savaites laikė visuomenei atviras grafikos dirbtuvių duris. Workshopas Nr.3 įvyko Mariefredo grafikos namuose Švedijoje.

Iki šių įsimintinų metų žurnalas „Dailė“ jau buvo tapęs projekto bendražygiu, jame visada rasdavosi deramas plotas šviežių įspūdžių foto koliažams. „Dailėje“kartu su aktyviu projekto dalyviu E.Mikalauskiu pirmą kartą Lietuvoje meno recenziją nesudėtingomis grafikos manipuliacijomis pavertėme vaizduojamosios dailės kūriniu.

Tais pačiais 2007 m. estų performeris Andrus Joonas grafikos atspaudui paaukojo savo kūną. Šių eilučių autorius atspaudė pagrindinę dvasingumo manifesto tezę per parodos „Forexportonly“ atidarymą Taline.

2007-ieji skelbė: „Bienalės projektas „Esamasis laikas“ – tavo šansas kurti šiandien!“ Buvo akcentuojama grafikų ir kitų meno sferų atstovų bendra kūryba. Kaune ir Klaipėdoje vyko kūrybinės menininkų „kovos“, vaizdo ir garso projektai, DJ Party, parodų atidarymai. Menininkai tiesiogiai bendravo su visuomene, pristatė ir komentavo savo kūrybą, o sukurti darbaibuvo eksponuojami paliekant juos natūraliam laiko poveikiui.

2008 m. bienalė tapo tarptautinė, išsiplėtė jos geografinės ribos. Šiuolaikinio meno centre įvyko paskutinė grafikos bienalės paroda.

_{Nuotraukos iš I. Kazakevičiaus archyvo}

KOLEGOS, KIEK KILOMETRŲ NUVAŽIUOTA?

Kalbuosi su aktyviausiais projekto bendražygiais, menininkais, dalyvavusiais nuo pirmųjų dienų, apie tai, kiek projektas duoda menininkui ir menininkas projektui; apie patirtis, kurias gavo menininkai, apie prasmę gyvą kūrybą „sudėti į dėžutę, supakuoti ir parodyti meno projekte“. Kam? Kokiu tikslu? Įsivaizduokite, žiūrovas ateina, išpakuoja tą dėžutę ir mato tik didelio konteksto segmentą. Bet kokiu atveju pasakojimą jau turėtų tęsti menininkas.

Evaldas Mikalauskis

• Jeigu ne tokios iniciatyvos, į kurias savo laiku įsivėliau ir kurių pasaulyje daugėjo, meninę grafiką, manau,galėjo užgožti taikomoji grafika, dizainas. Kurti grafikos meną – tikrai sudėtingas procesas. Pagaunu save nesąmoningai siekiant vėl ir vėl mokėti tą kilometrų kainą už technikos nepakartojamumą. Norėtųsi patirti tai iš naujo. Patirti ir prisiminti. Sužinoti, kaip nedaryti. Juk mūsų visų – menininkų ir organizatorių – tikslas buvo ir lieka negaminti vaizdų, jei poreikio nėra.

Anatolijus Klemencovas

• Aš esu dizaineris. Prie grafikos ir dabar liečiuosi tik kai dizaino darbai verčia. Sakyčiau, esu klaidingos identifikacijos pavyzdys (juokiasi). Na koks aš grafikas?Veikiau asmuo, galintis įžvelgti grafikos atspaude laiką ir perspektyvą. Tai ir įtraukė į šį projektą. Man buvo įdomu imituoti tai, ko dar nebuvo. Projekto pradžioje nebuvo pridėtinės realybės, „YouTube’o“ ir socialinių tinklų. T. y. tų mąstymo, bendrabūties klišių, socialinių šablonų, jei keliausime dar toliau į praeitį– „Agitpropo“. Kitą vertus, klišės mums reikalingos, simuliuodami realybę padedame sau išgyventi. Atspaudas yra daug realesnis nei mūsų gyvenimas, nes reiškia tai, kas išgyventa. Grafikos atspaudas atspausdinamas šiandien. Dabar ir čia. O mes, žmonės,stengiamės, tikrai stengiamės, kartoti, ką išmokome, nes tai saugu. Kartojame geriausią savo dieną. Norėdami vėl patirti geriausią prisiminimą, ištraukiame iš smegenų archyvo mums reikalingą klišę ir atsispaudžiame norimą išgyventi vaizdą. Taip atsiranda formatas. Formatas perauga į stilių. Stilius ilgainiui formuoja charakterį, gaminantį kitas klišes visiems gyvenimo atvejams.

Žaneta Jasaitytė

• „Now Art“–viena mano pirmųjų patirčių tokio pobūdžio meniniame projekte. Norėjosi viską statyti iš naujo, kurti, lėkti, bendrauti, būti drąsiai ir ryžtingai. Buvo įdomu, nes galėjau save išbandyti, stebėti ir gaudyti patirtis. Po ilgo laiko projektas trumpam atgimė 2020-aisiais ir tai galutinai įtikino, kad grafikams verta dalintis tiek senomis, jau įvaldytomis, tiek naujomis technologijomis ir kūrybinėmis paslaptimis. Man regis, per 15 metų publika tapo aktyvesnė, smalsesnė ir atviresnė eksperimentams. Paradoksalu, bet dalyvaudami žmonės padeda mums, menininkams, galvoti apie įvairesnius meno suvokimo, pateikimo ir vertinimo būdus. Dar viena staigmena –KKKC, Meno kieme, dirbtuvėse, po grafikos simpoziumo atsiradusios itin aukštos kokybės grafikos staklės. Jau apie 10 metų turiu galimybę jomis realizuoti savo idėjas. Džiaugiuosi, kad buvau šio projekto dalis.

Projektas, veikdamas jį kuruojančią instituciją, analizavo ir Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Teko spręsti dabar, atrodytų, elementarų dalyką, įtrauktą į visas įmanomas kultūros strategijas,– kaip kultūra sudominti žmogų? Savo esme „Now Art“ buvo nonstop ir popup renginių atidarymų, akcijų, workshopų, debatų srove, Klaipėdoje tapusia savotiška upės delta, placdarmu kitoms projekto versijoms.

Reikėjo ir daug, ir labai nedaug: entuziazmo, husariškos bravūros, nerealių ambicijų, pojūčio, kad tave, regis, tuoj užpildys kažkas siautulingo, meilės menui ir dėmesio jį kuriančiam, kantrybės, šiek tiek tikėjimo bei valios pastangų.

Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

[1]Dažnas motyvas pokalbiuose apie grafiką su E. Mikalauskiu