Projektų erdvės „Editorial“ informacija
Liepos 9 d. 18 val. atidaroma švedų menininkės Josefin Arnell paroda „Laukinės Filės istorija“ (angl. Wild Filly Story) žymės penkerių metų „Editorial“ erdvės sukaktį. Vilniuje veikiančios meno erdvės „Editorial“ įkūrėjos Neringa Černiauskaitė ir Vitalija Jasaitė teigia, jog „Editorial“ įsikūrė dėl labai paprastos priežasties – nepriklausomos, nekomercinės erdvės jauniems menininkams prisistatyti trūkumo. „Tiek kūrėjams, tiek mums pačioms atrodė, jog vis nerandame terpės, kuri nespaustų į konkrečius institucinio, komercinio ar akademinio konteksto rėmus, o leistų laisviau eksperimentuoti, ištraukti į dienos šviesą kūrinius ar vizijas, kurių kitose situacijose būtų nedrąsu parodyti. Taigi nuo pat pradžių ši erdvė pirmiausia buvo skirta kūrėjams, jų vizijoms, ieškojimams.“ Per penkerius veikimo metus čia parodas surengė tokie jauni, tačiau jau įsitvirtinę kūrėjai kaip Rūtenė Merkliopaitė (Rute Merk), Laura Kaminskaitė, Anasasia Sosunova, Robertas Narkus, Ieva Rojūtė, o taip pat užsienio kūrėjai – Ragna Bley (NO), Paloma Proudfoot (UK), Anni Puolakka (FI) ir daugelis kitų.
Josefin Arnell parodą kuruoja Berlyne gyvenanti amerikiečių kuratorė Christina Gigliotti.
Laukinės Filės istorija
Niekas nepasakoja mano istorijos. Nė pati jos nežinau.
Amžiną atilsį mergaitei, kuria kadaise buvau. Kad ir kas ji buvo, labai mėgo jodinėti. Prisimenu tik kelias akimirkas prieš savo mirtį. Buvo neįprastai drėgna, plona it popierius, apniukusi diena, tokia, kai niekas nemeta šešėlio ir sunku pasakyti, koks iš tikrųjų laikas. Nuo prakaito mano balta poliesterio suknelė ir bepirštės pirštinaitės lipo prie odos. Visos kitos mergaitės vilkėjo aptemptais džinsais ir blizgučiais nusagstytais marškinėliais su tokiais užrašais kaip „C’est la Vie“. Ringe tvirtai laikiau odines vadeles, vesdama savo sartį aplink tvorą, elegantiškai užapvalindama kampus. Iš pradžių eite, tada risčia, paskui – šuoliais. Sulėtinam, eite, risčia, šuoliais. Klasėje mokėmės, kaip kontroliuoti save, kad geriau kontroliuotum žirgą. Suspaudi šlaunimis, atleidi. Įsispiri kulnais į pilvą, paragini. Šešėlis žingsniavo lėtai, o mano galvoje sukosi kvaila daina. Tą akimirką, kai jis krestelėjęs pašoko, daina nutrūko. Atšokau nuo balno kaip nuo tramplino ir nuslydusi kairiuoju žirgo šonu dribau į purvą. Mano ilga suknelė, apsivijusi ir susimazgiusi aplink kojas, tempė mane paskui zovada lekiantį gyvulį. Varčiausi ir vilkausi, visiškai paskendusi žemę trypiančių kanopų vibracijose. Galiausiai viena kanopa smogė man į veidą ir sutriuškino kaukolę.
Koks jausmas numirti? Vis dar nesuprantu. Bandžiau, bet Šešėlis neleido suprasti. Po to, kai galvos spaudimas atslūgo, akis užplūdo vyno spalvos bangos. Nebuvo taip jau blogai plūduriuoti šitame drungname, klampiame marmale. Lyg plauktum tingia upe, kuri iš lėto neša tave į priekį.
Niekur tu neisi, išpera! Čia už tai, kad suvalgei mano tėvą!
Iš putojančio marmalo išnyra kinkuojanti Šešėlio galva. Savo chromu žvilgančiais dantimis jis krimsteli man koją ir lyžteli pirštus, tempdamas mane vis tolyn, kol oda pajuntu orą. Aukštielninka guliu sumirkusiame žvyre, vėl matau debesis. Nė viena iš trenerių ar merginų prie manęs nepribėga. Niekas neverkia ir neklykia, apimtas nepakeliamo sielvarto.
Koks jausmas būti mirusiai? Niekas nežino mano istorijos. Būti nemirėle – visą amžinybę nuobodžiaujančia rančoje. Negaliu kalbėti nei jodinėti, negaliu nė paragauti skrudintos arklienos mėsainio. Slampinėju laukdama kito žirgo, kad atkeršyčiau. Bent jau turėsiu su kuo žaisti.
– Christina Gigliotti
Josefin Arnell (g. 1984 Švedijoje) gyvena ir dirba Amsterdame. Jos kūryba apima video, piešimą, performansą ir skulptūrą. Pasitelkusi šias medijas, Arnell pasakoja istorijas, kaip naviguoti šiuolaikinėse infrastruktūrose su jų neįvykdomais reikalavimais, troškimais, dominavimu ir kontrole. Paauglė mergaitė, žirgas ir motina – pasikartojantys personažai, dalyvaujantys nerangiose alegorijose žmogiškojo konflikto ir aplinkos katastrofų tema.
2018 m. Arnell apdovanota Theodora Niemeijer Prijs, skirtu kylančioms Nyderlandų menininkėms. Arnell darbai tarptautiniu mastu buvo rodomi Van Abbe muziejuje (NL); Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje (NL); Kunsthalle Münster (DE); Auto Italia (JK); Šiuolaikinio meno centre FUTURA (CZ); Tarptautinėje Maskvos jaunųjų menininkų bienalėje 2018 (RU); Sorbus Gallery (FI); Palais de Tokyo (FR); Oslo jaunųjų menininkų asociacijoje UKS (NO) ir WIELS (BE). 2015–2016 m. Arnell dalyvavo dvejų metų trukmės rezidencijos programoje Rijksakademie van Beeldende kunsten (Amsterdamas). Ji yra apsigynusi magistro laipsnį Sandbergo institute (Amsterdamas) ir bakalaurą Beckmanso dizaino koledže (Stokholmas). Neskaitant solo darbų, ji dalyvauja įvairiuose bendruose projektuose ir iniciatyvose, ypač atlikėjų duete „HellFun“ (Josefin Arnell ir Maxas Göranas). „HellFun“ verčiau bus drąsus ir patetiškas, nei skęs gėdoje. „HellFun“ pristatys naują videoinstaliaciją Septintojoje Atėnų bienalėje, kuri vyks 2021 m. rugsėjo mėnesį.
Tekstą iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė.
Paroda veiks iki liepos 31 d. „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) atviras trečiadieniais – penktadieniais 15 – 19 val. bei šeštadieniais 12 – 16 val.
„Editorial“ programą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė.
Dėkojame: Vytautui Viržbickui, Šiuolaikinio meno centrui ir Matui Janušoniui.
