Jovita Aukštikalnytė–Varkulevičienė: tapyba yra anapus žodžių

Jovita Aukštikalnytė–Varkulevičienė – dailės krypties daktarė (Vilniaus dailės akademija, 2016), tapytoja, pedagogė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentė (VDA Kauno fakultetas Tapybos katedra bei VDA ir LSMU jungtinė magistrantūros studijų Dailės terapijos programa), Kauno Juozo Urbšio progimnazijos dailės mokytoja.

Jovita: „Tapyba yra anapus žodžių, nes tai yra tam tikra vizualinė patirtis, kurios negali paaiškinti naudojant kitus būdus ar kitas priemones. Erdvė, spalva, šviesa, linijos, kontūrai, faktūros, formos kalba apie asmeninę regimąją patirtį ir santykį su tam tikra vieta bei laiku. Apibendrintais vaizdais kalbu apie dalykus, kurie sunkiai paklūsta žodžiams, bet veda mane į savos tapybos esmę.“

• Geriausia pastaraisiais metais matyta paroda?

Pastaraisiais metais daugelio menininkų darbus stebiu virtualioje erdvėje. Man patiko šis būdas, išplečiantis parodų/kūrinių „lankymo“ geografiją, taip pamačiau Bill Viola parodą Maskvoje, Richard Aldrich Paryžiuje, Hernandez Pijuan Alikantės muziejuje. 

Atlaisvinus karantino sąlygas ir atsiradus galimybei aplankyti muziejus, galerijas džiaugiausi vėl galėdama kūrinius matyti „gyvai“. Daug kas patiko, buvo įdomu. Patiko Mo muziejaus paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“. 

Lietuvoje kol kas neatrandu man naujos, netikėtos, nepažįstamos kūrybos, todėl ir pastarojo laikotarpio patikusios parodos yra man gerai pažįstamų menininkų: Andriaus Zakarausko paroda „Stories From Before”,„The Rooster Gallery”, Gintauto Trimako paroda „#Slinktys #Dariniai #Spalva“ Vilniaus fotografijos galerijoje, Eglės Ridikaitės „Link“ (LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). 

Vis dėl to labiausiai sujaudino, palietė Alberto Veščiūno piešinių ir tapybos paroda VDA parodų salėse „Titanikas“ – vos juntamas kūrinių daiktiškumas, bet atviri ir jaudinatys.

• Dailės kūrinys, kurį įsidėmėjote dar vaikystėje?

Kiek save pamenu, tai man vaikystėje labai patiko žiūrėti į paveikslus. Pamenu, kad domino ne paveikslo turinys, vaizdas, o spalva, teptuko pėdsakas. Prisimenu tą jausmą, kad noriu glostyti paveikslo drobę. 

Ankstyvoje vaikystėje labai patiko seni, suskeldėję bažnyčių šventųjų paveikslai, iš tamsaus fono išnyrančios figūros, sodrios, gilios jų spalvos. 

Augau vartydama M. K. Čiurlionio reprodukcijų albumą. Atmintyje  įsirėžė „Karalių pasaka“, „Jūros sonata“. Stebėdama šias reprodukcijas jaučiausi, kad skaitau pasakas, atskiras, įtraukiančias istorijas. Iki šiol tai labai jaudinatis prisiminimas: didelės, ant atskirų lapų atspaustos nuostabios reprodukcijos. 

Jau vyresnėse klasėse pamačiau A. Samuolio darbą „Geltona moteris“, K. Sklėriaus akvareles. Tuomet mokiausi Panevėžio dailės mokykloje ir turėjau tikslą išmokti tapyti, o mintyse buvo būtent šie autoriai. 

Taip pat pamenu, kad su dailės mokykla nuvykome į Sankt Peterburgą, Ermitažą. Pamenu, kaip širdis daužėsi kai pamačiau Van Gogo, Matisso darbus. Iš ten grįžau sužavėta Kandinskio tapyba. 

• Koks peizažas patinka labiausiai?

Dažnai stebiu peizažą, šiuo metu iš jo semiuosi idėjų tapybai. Mane traukia platūs, erdvūs peizažai: aukštas dangus, toli siekianti horizonto linija. Patinka pajūrio peizažas, kuomet matai daug erdvės, autentišką formų ir spalvų santykį. Mane domina išskirtinai lietuviškas peizažas, jį suprantu, jis išjudina mano mąstymą ir užkabina jausmus. Todėl labai vertinu R. P. Vaitiekūno, L. Drazdauskaitės tapybą, jų darbuose pamatau, tai ką aš regiu mane supančioje gamtoje.

• Jei galėtumėte savo namuose turėti tik vieną meno kūrinį, kas tai būtų?

Namuose man patinka žiūrėti į kitų dailininkų darbus, todėl džiaugiuosi, kad jų šiek tiek turiu. Man įdomu žiūrėti į kitų autorių kūrinius, domina kita kūrybos erdvė. 

Turiu svajonę turėti savo dėstytojo A. Vaitkūno tapybos darbą, iš dalies dėl prisiminų, bet tuo pačiu man tai vienas geriausių to laikotarpio tapytojų, turbūt, pasaulyje.

• Kokią dailės knygą/tekstą itin branginate?

Dėl teksto man svarbios U. Eco „Atviras kūrinys“, M. Ponty „Akis ir dvasia“. Šios knygos man tam tikru laiku padėjo atsakyti į kilusius klausimus. Jų pagalba susidėliojo tam tikras kūrybinis pagrindas. Branginu ir dailės albumus: R. P. Vaitiekūnas, A. Vaitkūnas „Išliekantys tapybos ženklai”, A. Vaitkūnas. Tapyba, A. Vaitkūnas. Piešiniai, G. Morandi, Cy Twombly. Vis tik turiu pasakyti, kad visos knygos esančios mano bibliotekoje yra man svarbios. Mano biblioteka nėra gausi, nekaupiu ir nekolekcionuoju knygų. Mano turimos knygos, daugeliu atveju, yra nuolat vartomos, skaitomos.

• Labiausiai nemėgstamas ar nesuprastas stilius meno istorijoje? 

Turbūt tokio nėra. Dažniausiai nemėgsti to, ko nesupranti. Aš meno kontekste stengiuosi suprasti ir vis tiek kažką tame atrasti. Tačiau visuose stiliuose ir kūryboje nemėgstu paviršutiniško puošnumo, imitacijos, banalaus turinio.

• Ko pasigendate dailės kritikoje?

Dailės kritikoje mane domina įvairiapusė analizė, patinka atrasti individualų, autentišką, atvirą kritinį požiūrį. Vis dėlto Lietuvos dailės kritikoje dažnai to pasigendu.

• Kieno kūrybą/parodą norėtumėte pamatyti gyvai šiuo metu?

Richard Aldrich. Šis autorius man yra labai įdomus ir nesu mačiusi jo darbų gyvai. Atrodo, kad gerai žinau jo kūrybą, vis dėlto būtų įdomu patirti ją gyvai. Jo kūryboje svarbus tapybos paviršius, virtualus vaizdas to neperteikia, todėl tikiu, kad pamačiusi šiuos darbus gyvai jo kūrybos įtaiga tik sustiprėtų.  

• Kurio meno istorijos įvykio liudininku (amžininku) norėtumėte būti?

Renkuosi impresionizmą. Nes manau, kad tuo metu atsiskleidė pati tapybos esmė – regimasis ir emocinis įspūdis, spalva ir šviesa. Visi šie komponentai, mano nuomone, tapyboje svarbūs išlieka iki šiol. Manau, man įdomu būtu patirti tokį ryškų tapybos pokytį.